Kiekvienas jaunuolis svajoja išgelbėti pasaulį. Dabar pasaulį gelbėja Greta. O prieš šešis šimtus metų reikėjo kitokių žygdarbių. Bet Vladislovas Varnietis, mūsų Jogailos sūnus, rado savo didįjį tikslą kaip tik būdamas dvidešimties metų.

1444 metais Varnoje Lenkijos ir Vengrijos karalius Vladislovas vedė į mūšį krikščioniškąją kariuomenę saulėje spindinčiais šarvais. Aišku kariuomenei realiai vadovavo patyręs vengrų karvedys Janošas Hunjadis. Su aršiausiais kariais vengrais, lenkais, lietuviais ir daugybe kitų tautų stojo kautis už Vakarų civilizaciją, už krikščionybę. Prieš netikėlius turkus. Gelbėjo iš visų pusių turkų osmanų supamą Konstantinopolį. Prabėgo tik 34 metai po Žalgirio mūšio ir mes jau krikščionybę gynėme kryžiaus žygyje…

Mūšis susiklostė sunkiai ir jaunas nekantrus Vladislovas, kaip liudijama senovės raštuose, nulėmė tragišką mums mūšio baigtį ne laiku nušuoliavęs su lenkų riteriais atakon, kol Janošas Hunjadis buvo trumpam nujojęs į flangą tvarkyti reikalų. Turkai skerdynes laimėjo. Po devynerių metų – 1453 metais – krito ir Konstantinopolis. Baigėsi tūkstantmetis Romos – Bizantijos egzistavimas. Jaunojo Vladislovo Varniečio nukirstą galvą turkai tampė po savo imperijos pakampius kaip Varnos mūšio trofėjų parodos pagrindinį eksponatą. Nors iš tikro karalaičio kūno su prabangiais šarvais niekam nepavyko rasti...

Labai trumpas straipsnelis ir kur čia Madeira? Varna juk kaip visiems žinoma Bulgarijoje. O Konstantinopolis dabar Stambulas. Autorius suvartojo nežmonišką kiekį maderos vyno?

Ne. Madeiros ir begalvio (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) Jogailaičio istorija tik prasideda. XV amžiuje Portugalijos karalius kolonizavo iki tol negyvenamą Madeiros salą viduryje Atlanto vandenyno. Vietinių gyventojų nebuvo, tad teko salon kelti visokius žmones. Vienas iš tokių buvo Henrikas Vokietis (Henry Alemao). Vokiečiu jis buvo vadinamas, nes portugalams Europa baigdavosi ties Prancūzija, o toliau į Rytus buvo tik vokiečiai ir dar gal turkai. Portugalų akys žvelgė ne Europos, o visiškai kita kryptimi – jūros. Ši jauna jūrinė nacija kaip tik žvalgė kelius į Indiją ir Madeiros sala buvo pirmoji stotelė į visus būsimus portugalų istorinius atradimus.

Puslaukinėje Madeiroje aukšta Henriko Vokiečio kilmė švietė iš tolo, bet jis pats buvo nekalbus ir, kaip galima buvo nujausti, sukrėstas tragiškų įvykių savo gyvenime. Tačiau pats karalius buvo Henriko vestuvėse liudininku ir galbūt todėl Madeiroje niekam nekilo noras išsiaiškinti – o tu kas toks? Paslapčiomis sklido gandas ir ta legenda išliko iki mūsų dienų. Tai Vladislovas Varnietis, žmogus pražudęs paskutinį kryžiaus žygį gelbėti Konstantinopolį iš turkų apsupties žiedo. Vladislovas kvailai ne laiku pašaukė karius atakon ir pražudė krikščionių kariuomenę.

Regimantas Dima

Norėdami išsiaiškinti, apsvarstykime psichologinį Vladislovo Varniečio paveikslą. Taigi kurdami psichologinį Vladislovo portretą – koks velnias jį nešė į tas galeras – tai yra į Madeirą – turime tris bazinius punktus.

Pirma, dvare vis sklido gandai, kad tikrasis Vladislovo tėvas buvo visai ne Jogaila. Brolis Kazimieras panašus į tėvą, o Vladislovas – ne. Jokiu būdu nenoriu pažeminti mūsų Gediminaičių lytinio pajėgumo ir gyvybinės energijos, bet vis tik būkime realistais. Jogailai jau buvo apie 75 metus, kai jis pradėjo Vladislovą. Na bet tokius niekingus gandus galima įveikti žygdarbiais, vertais tėvo pergalės Žalgiryje.

Taigi antroji dvasine katastrofa. Laukia žygdarbis, didesnio masto nei Vytauto ir Jogailos pergalė Žalgiryje 1410 metais. Išgelbėti Romos imperiją, tai yra jos atplaišą Bizantiją, bet visgi visiškai aiškų ir vienintelį Romos imperijos įpėdinį Bizantijos imperatorių nuo turkų antplūdžio. Ir Vladislovas sušika, sužlugdo, sudirba visą didingą dėdės ir tėvo vertą reikalą. Kaip į akis dabar pažiūrės Romos popiežiui ar kitam kokiam karaliui? Ne tam jį kvietė į Vengrijos sostą.

Keistai madinga anais laikais buvo pulti į depresijas ir dvasines visokias paieškas. Tas pats Vladislovą nugalėjęs turkų sultonas Muradas II vargais negalais buvo įkalbėtas vadovauti kariuomenei Varnos mūšyje, nes buvo paskendęs dvasinėse kontempliacijose ir visiškai pasitraukęs nuo sultoniškųjų valdymo reikalų.

Trečioji dvasinės traumos dalis ir pati baisiausioji, netgi ne dvasinė, o fizinė, iki skrandžio skausmų sutraukianti, kai prisimeni Hunjadį ir piktus vengrų riterius, kurie laukia tavęs po pralaimėto mūšio ir ruošia bausmę. Vengrai savo karius gyvus užkasdavo į žemę, kurie mūšyje neklausė įsakymų arba bailiai pasielgė. O ir ant kuolo sodindavo tais laikais Rytų Europoje. Laukiniai kraštai. Juk veiksmas vyksta Vlado Tepešo – Drakulos laikais. Į Varnos mūšį savo karius buvo atvedęs ir legendinio Drakulos brolis.

Taigi jaunas žmogus, ką tik iš aukščiausios puikybės ir paauksuotų laurų vainiko laukimo tėškėsi veidu į purvą. Jis bėga bėga bėga. Jis gal net įsitikinęs, kad pralaimėtas Varnos mūšis tai Dievo siųstas prakeiksmas, nes pats Vladislovas sulaužė, nors iškilmingai prisiekė, taikos sutartį su turkais. Man suprantamas tas jo sprendimas dingti. Tai Vytautas buvo Didysis, nes jam nusišvilpti buvo ant savo išdavysčių ar pralaimėjimų. Arba draugauti su savo tėvo žudiku. Paprastesniam žmogui – nepakeliama našta. Tolimoji Portugalija tinkama vieta valdovui atgauti jėgas ir išsilaižyti žaizdas po baisaus pralaimėjimo. Madeiroje jau vėžiu sirgdamas lankėsi dar vienas lietuvių kilmės didis valdovas – Juzefas Pilsudskis. Senstantis Lenkijos valdovas ten buvo kartu su maloniąja Druskininkų daktare Levicka. Paskutinysis Austrijos – Vengrijos imperatorius Karolis, vėliau paskelbtas katalikų palaimintuoju, mirė Madeiroje. Vinstonas Čerčilis laižėsi politines žaizdas Madeiroje. O futbolo karalius Krištianu Ronaldu gimė Madeiroje. Gera sala.

Sala savo aštriai kylančiomis iš beribio Atlanto uolomis turi to sakyčiau himalajiško kaip N.Rericho paveiksluose atšiauraus grožio. Bet priešingai nei Himalajai Madeiroje visiškai švelnus klimatas. Kiaurus metus oro temperatūra virš 20 laipsnių ir dar krantus skalauja šiltoji Golfo srovė. Drėgmės bei šilumos pakanka kvapniausiems ir didžiausiems mūsų planetos žiedams. Augalijos žiedų dydis, kvapnumas ir įvairovė pavergia sodininko širdį. Visa Madeira tai žydintis prašmatniausiais žiedais rojaus sodas. Šita aštriai kylančių į dangų kalnų ir rojaus sodų dermė užburia. Ir jei dvasiškai palaužtam zmogui reikia užuovėjos – Madeira tinkamiausia vieta. Netoli Madeiros yra lietuvių pamėgtos Kanarų salos. Tai išgarbintieji Kanarai viso labo pusdykumė, o Madeira tikras žydintis sodas su puikiuoju maderos vynu.

Madeiroje yra aukščiausia Europos uola – Cabo Girao. Šeši šimtai metrų staigaus kryčio į jūrą. Ten yra apžvalgos aikštelė. Atvirai prisipažinsiu – nors esu vaikščiojęs po kalnus Azijoje daugiau nei keturių kilometrų aukštyje virš jūros lygio – prie Cabo Girao apžvalgos aikštelės krašto pažvelgti žemyn į jūrą man nepavyko. Pritrūko narsos. O kodėl reikėjo ten pažvelgti? Po ta Cabo Girao uola baigėsi Henriko Vokiečio sūnaus Sigizmundo arba jei lietuviškiau ir aiškiau – Žygimanto – gyvenimas. Atitrūko didžiulis uolienos gabalas nuo Cabo Girao ir taip tėškėsi į vandenyną, kad paskendo tuo metu po uola plaukęs Žygimanto laivas. Toks populiarus vardas Jogailaičių dinastijoje…

Madeiros sostinės Funšalo muziejuje galite apžiūrėti Henriko Vokiečio portretą. Na lyg ir yra Jogailaičių bruožų tame portrete. Gražiojoje neišsipildžiusių lūkesčių saloje malonu prisiminti kiek daug šioje rojaus saloje lietuviškų pėdsakų. Tai juk taip lietuviška – neišsipildę lūkesčiai. Henriko Vokiečio – galbūt Vladislovo Varniečio – kapas Madeiroje yra nežinomas, bet spėjama, kad prie Madalena do Mar bažnytėlės. Henrikas Vokietis buvo tos bažnytėlės fundatoriumi.

Net jei tai tik portugališka legenda, tai mums vertėtų džiūgauti, kad būtent lietuviai puošia gražiausiomis istorijomis šią rojaus salą.
Visada žvelkime į šviesiąją gyvenimo pusę kaip dainuoja „Monty Python“. Būdamas Madeiroje sužinojau, kad man, būnant keturiasdešimt septynerių metų, gims dar vienas vaikas. Nors iki Jogailos pasiekimų man toli – keturios žmonos ir sūnūs, padaryti beveik aštuoniasdešimties metų. Kai mano žmona parašė žinutę apie būsimą vaiką, aš pasaulio regbio veteranų varžybose prasiveržiau su kamuoliu iki įskaitinio ploto ir pelniau penkis taškus. Paskutinį kartą gyvenime.

Būna, kad ir lietuviams pasiseka Madeiroje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)