Mirtis padeda mylėti gyvenimą

Maras XIV a. pražudė pusę Europos gyventojų, dar ne kartą pasikartojo skirtingais amžiais ir nušlavė daugybę žmonių nuo žemės paviršiaus. Honkongo gripas 1960-aisiais sukėlė milijoną mirčių. Dar dešimtmečiu anksčiau kilęs azijietiškas gripas nusinešė net daugiau nei milijono žmonių gyvybes.

„Ir žinodami visą šį istorinį kontekstą žurnalistai drįsta užduoti man klausimą, „ar su COVID-19 jau atėjo pasaulio pabaiga?“ Man turbūt haliucinacijos, galvoju aš tai išgirdęs. Be abejo, apie pasaulio pabaigą namų virtuvėse kalba ir žmonės, izoliuoti savo namuose. Kai dabar siautėjantis COVID-19 virusas kol kas pasaulyje pražudė maždaug 130 000 gyvybių, tai reiškia, kad ligos mirtingumas – tik 1 ar 2 %, o vėliau, suskaičiavus visas aukas ir įvertinus tikslias jų mirties aplinkybes, gali paaiškėti ir dar mažesnis procentas. Prancūzijoje nuo koronaviruso mirė daugiau kaip 17 000 žmonių, o vien nuo vėžio šalyje kasmet miršta 50 000. Kuo šios mirtys yra mažiau svarbios, mažiau skaudžios, nei koronaviruso sukeltos?

Aš jokiu būdu neneigiu koronaviruso pavojaus ar karantino būtinumo pradiniu jo etapu – mes turime suvaldyti situaciją, kad virusas neplistų ir kad ligoninės nebūtų perpildytos, nes tik taip galima išgelbėti kuo daugiau gyvybių. Bet tai – jokiu būdu ne pasaulio pabaiga, tai – tik pradžia pamokų, kaip reikės gyventi su šiuo virusu, kuris dabar jau yra tarp mūsų, kaip reikės prisitaikyti. Ir mes, žmonija, turime įsisąmoninti, yra daug svarbesnių dalykų, nei COVID-19. Ir kad nepasigautume viruso ar nuo jo nenumirtume, nėra svarbiausias dalykas gyvenimo prasmės kontekste. Kai kurie reiškiniai netgi daug pavojingesni nei šis virusas, pavyzdžiui, klimato atšilimas pražudys daug daugiau žmonių“, – viename iš interviu prancūzų žiniasklaidai teigė filosofas A. Comte-Sponville.

Pritariu filosofui, nenustojančiam stebėtis ta žmogiškąja mirties ir išlikimo panika, kilusia pasaulyje paplitus virusui, kurią dar labiau kaitino ir tebekaitina it kokį pragaro katilą visi medijų kanalai. Esame taip neadekvačiai išsigandę, tarsi būtume brutaliai pažadinti iš kažkokio rojaus gyvenimo ir tik dabar pirmą kartą suprastumėme, jog esame mirtingi.

Pasak prancūzų mąstytojo, būtent šiandien siaučiant epidemijai pats metas prisiminti: mes visi kada nors mirsime, bet dauguma iš mūsų mirs ne nuo koronaviruso, mes buvome mirtingi iki epidemijos, būsime tokie ir po jos. Mirtis tiesiog yra gyvenimo dalis ir tai reikia priimti filosofiškai. Kaip dar senais laikais sakė vienas žymiausių prancūzų Renesanso epochos filosofų, politikų ir eseistų Michelis de Montaigne savo knygoje „Esė“, – mes mirštame ne todėl, kad sergame, o todėl, kad gyvename.

Be abejo, mąstytojas neneigia, kad sanitarinė krizė – dar tik pati pradžia mus laukiančių bėdų ekonomikos fronte, ir stebuklas tikrai neįvyks: naujas šviesus pasaulis negims staiga per vieną naktį, o mus kankinusios nelygybės, finansinės ir kitos problemos neišnyks, gal tik stiprės. Atsakymų, kaip jas reikės spręsti, kol kas neturi niekas.

Erika Umbrasaitė

„Nustokime svajoti, kad po karantino ar nugalėjus virusą viskas bus kitaip, geriau, lyg būtų gimusi nauja žmonija. Žmogiška būtis per visą jos egzistavimą yra pasidalijusi tarp egoizmo ir altruizmo. Tad kodėl jūs norite, kad epidemijos pakeistų žmoniją ir mūsų mentalitetą? Problemos, kurios buvo iki šiol, neišnyks, gal net pagilės. Ir mes turėsime iš naujo kovoti už tą geresnį pasaulį, už teisingumą, kitaip sakant, turėsime priimti naujus politinius sprendimus, o mūsų vaikai mokės skolas, kurias mes dabar padarėme, kad išgelbėtumėme žmonių gyvybe,s ir kurių dar pridarysime gelbėdami ekonomiką“, – nelabai optimistiškai, bet realistiškai nuteikė filosofas.

Jis vis dėlto įspėja: XXI a. Vakarų civilizacija yra supermedikalizuota, mes linkę įvairiomis priemonėmis, įranga ir vaistais ilginti gyvenimo trukmę, sveikata yra tapusi fanatiška siekiamybe, tiesiog nauja madinga visiems priimtina diktatūra. Pasak filosofo, ši tendencija gana pavojinga, nes dėl to mes esame linkę pamiršti tokias žmogaus egzistencijos pamatines vertybes kaip laisvė, teisingumas, meilė.

A.Comte-Sponville nuomone, „sveikata yra labai svarbi ir brangi vertybė, bet ji negali būti aukščiausia mūsų vertybė. Sveikata yra tik priemonė būti laimingam. Todėl nereikalaukime iš medikų išspręsti visas mūsų politines, moralines, dvasines ir civilizacijos problemas: tai – pavojinga utopija“. Jis pataria dar kartą pasiskaityti prancūzų filosofą Volterą, šis sakė: laimė yra vienintelis būdas išlikti sveikam, todėl ir renkuosi būti laimingas.

Šiuo nelengvu periodu filosofas pataria daugiau mąstyti apie tikrąsias gyvenimo vertybes, bet ne todėl, kad eilinį kartą pasijustumėme kalti ir menki, ydingi ir neverti. Kaip tik jis ragina mažiau save ar savo silpnybes smerkti, į save žiūrėti su meile ir kaip į pataisomą projektą, daugiau gilintis į egzistencialistų filosofų ne kartą svarstytas temas – ko mus moko mirtis, laisvė, vienatvė, prasmės nebuvimas, tai, ką dabar ir patiriame pandemijos bei karantino sąlygomis.

Dabar kaip tik metas kelti sau svarbiausius gyvenimo klausimus – kodėl mes čia esame ir kodėl vieną dieną mūsų egzistencija baigsis.

Mąstymas apie tai ir giliąsias gyvenimo vertybes mums padeda tapti savo paties gyvenimo šeimininkais, vieninteliais savo pačių teisėjais, kuriems nereikia lygintis su niekuo kitu, laukti kieno nors pasmerkimo ar pritarimo. Filosofiškai egzistencialistinis mąstymas apie gyvenimo prasmę ir mūsų vietą šiame pasaulyje padeda mums tapti žmogiškesniems, stipresniems, švelnesniems – to dabar itin reikia mūsų visiškai sutrikusioje būtyje, nekalbant jau apie buitį, ir to labai prireiks kuriant naują ateitį.

Man buvo vos 35-eri metai, giminėje vėžys buvo labai retas svečias, augo sveikas ir šaunus sūnus, karjera ir asmeninis gyvenimas klestėjo, o aš pati vieną saulėtą rudens dieną tarsi klestelėjau Ievos kostiumu į dilgėles ir tokia nutvilkyta, šoko ištikta bandžiau susitaikyti su neišvengiamu likimu – normalus gyvenimas slysta iš rankų, mirtis labai realiai barškina mano gyvenimo kambario rankenėlę ir bando įsibrauti, o aš beveik nieko nebekontroliuoju. Diagnozė – itin agresyvus krūties vėžys, viso to pasekmės – pusantrų metų gydymo ir ligoninių, dvi operacijos ir kovoje su liga prarasta krūtis, bet finale vis dėlto pergalė – laimėta gyvybė.
E. Umbrasaitė

Naudingos vėžio pamokos

Nuskambės ironiškai, bet, ištikus visam tam koronavirusui ir karantinui, egoistiškai galvoju: kaip gerai, kad gana jauna įgijau patirties su vėžio liga, savo mirtingumo ir gyvenimo trapumo suvokimu tais giliaisiais gyvenimo klausimais – kas aš, kokia prasmė, kodėl mes visi mirštame, ir, aišku, beveik visada – anksčiau, negu norėtumėme.

Todėl dabar esu savotiškai pasiruošusi susitikti su nežinomybės ir nerimo chimeromis. Tai buvo prieš beveik penkiolika metų, taigi, tikiuosi, ligai galioja senaties terminas, ir aš nebūsiu vien dėl onkologinės praeities itin patraukli tam COVID-19, be to, daug siaubingų to meto patirčių pasimiršo, o štai kai kurios tada išmoktos pamokos labai praverčia šiandieninės pandemijos fone.

Man buvo vos 35-eri metai, giminėje vėžys – labai retas svečias, augo sveikas ir šaunus sūnus, karjera ir asmeninis gyvenimas klestėjo, o aš pati vieną saulėtą rudens dieną tarsi klestelėjau Ievos kostiumu į dilgėles ir tokia nutvilkyta, šoko ištikta bandžiau susitaikyti su neišvengiamu likimu – normalus gyvenimas slysta iš rankų, mirtis labai realiai barškina mano gyvenimo kambario rankenėlę ir bando įsibrauti, o aš beveik nieko nebekontroliuoju. Diagnozė – itin agresyvus krūties vėžys, viso to pasekmės – pusantrų metų gydymo ir ligoninių, dvi operacijos ir kovojant su liga prarasta krūtis, bet finale vis dėlto laukė pergalė – laimėta gyvybė.

Tiesa, mano saviizoliacija tada buvo ne priverstinė, o savanoriška. Tiksliau, neturėjau kito pasirinkimo – dienų dienomis, o kartais savaitėmis likdavau įkalinta namuose dėl jėgų trūkumo ir nesugebėjimo nušliaužti kiek toliau nei trajektorija „nuo lovos iki karaliaus apartamentų pavimčioti ir atgal“, kartais tikrąja to žodžio prasme šliaužiant keturiomis, nes taip būdavo tvirčiau ir tik taip galėdavau judėti, atsistojus iš karto alpdavau.

O kur dar nesibaigiančios dienos ligoninėje, visokie fiziniai skausmai, randai, sudegusios nuo chemijos venos, nuslinkę ne tik galvos plaukai, bet ir antakiai bei blakstienos (o ir šiaip visiška kūno depiliacija – toks mini pozityvus chemoterapijos poveikis), nežinomybė, ar pavyks gauti vienintelį mano HER2 tipo vėžiui gydyti tinkamą efektyvų vaistą, senkančios santaupos ir visa puokštė kitokių nemalonumų. Maža to, ligos pradžioje emociškai jaučiausi tarsi visiška gyvenimo nevykėlė, kuri iki tol prabangiai lėkė „Ferarriu“, tik staiga ją kažkas išlaipino dulkėtoj pakelėj ir be jokio paaiškinimo, už ką ir kas dabar bus, paliko.

Ir štai per visą tą ne visai malonų, neslėpsiu, chemoterapinio gydymo ir ligos periodą išmokau puikaus psichologinio manevro. Kaip ir visose ribinėse situacijose, norint išgyventi ir išsaugoti sveiką protą, reikia atsitraukti nuo pagrindinės problemos, nerimo šaltinio, su tavimi vykstančio siaubo. Tarsi susidvejinti ir žiūrėti į ligą, problemą ar situaciją bei visus jos sukeltus nepatogumus, suvaržymus, fizinius ar moralinius skaudulius, lyg tai vyktų ne su tavimi, o su kažkuo kitu, tavo artimu, – tau tereikia padėti jam pereiti visus tuos Dantės pragaro ratus. Beje, čia ne mano išmintis, aš ją tik prisitaikiau, taip elgdavosi ir žmonės koncentracijos stovyklose – tai padėdavo jiems ištverti.

Taip, visų pirma, išvengi aukos vaidmens ir savigailos, o tai – jau žingsnis į priekį. Antra, mobilizuojiesi dėl neva to kito asmens gelbėjimo ir įgauni papildomų jėgų bei ištvermės, nes kitą gelbėti tarsi savotiškai lengviau, tu lyg ne taip jauti jo fizinius ar moralinius skausmus, visas tas siaubas tarsi ne su tavimi vyksta, todėl vertini viską daug objektyviau ir adekvačiau, be nereikalingo įkaitusių emocijų krūvio.

Saviapgaulė? Sutinku, bet kaip kitaip – tik ji, meilė artimui ir sau pačiam dabar bei visados gali mus išgelbėti. Todėl ir į koronavirusą bei patį karantiną žiūriu ne kaip į mane ir pasaulį ištikusią nelaimę, o kaip į nelabai malonų socialinį eksperimentą, kuriame esu priversta dalyvauti. Lyg iš šalies, lyg visa tai būtų netikra, lyg ne su manimi, o tik su mano personažu, kurį tame eksperimente turiu įkūnyti ir kurio tikslas – išgyventi, išlikti, nežlugti, nuo kurio veiksmų bei būsenos, mąstymo dabar bei ateityje kažkiek priklauso ir viso šio eksperimento baigtis.
E. Umbrasaitė

Kaip ne kartą sakiau daugelyje interviu ir rašiau savo autobiografinėje knygoje „Vienos krūties istorija“, visais ribiniais atvejais reikia išmokti pamilti neišvengiamą likimą, ne tiek gal pamilti tikrąja to žodžio prasme, kiek susidraugauti su juo, priimti jį, tai – vienintelis kelias, kito nėra. Nes kentėti ar taip, ar kitaip – teks, tik jei kentėsi susitaikęs su tuo neišvengiamu likimu, išmintingai, kentėsi mažiau, patikėkite.

Saviapgaulė? Sutinku, bet kaip kitaip – tik ji, meilė artimui ir sau pačiam dabar bei visados gali mus išgelbėti. Todėl ir į koronavirusą bei patį karantiną žiūriu ne kaip į mane ir pasaulį ištikusią nelaimę, o kaip į nelabai malonų socialinį eksperimentą, kuriame esu priversta dalyvauti. Lyg iš šalies, lyg visa tai būtų netikra, lyg ne su manimi, o tik su mano personažu, kurį tame eksperimente turiu įkūnyti ir kurio tikslas – išgyventi, išlikti, nežlugti, nuo kurio veiksmų bei būsenos, mąstymo dabar bei ateityje kažkiek priklauso ir viso šio eksperimento baigtis.

Vėžys ir koncentracijos stovyklose kalėjusių patirtis mane dar išmokė susigalvoti tikslų, nesvarbu, mažų ar didelių, bet tų iš serijos „kai viskas baigsis, aš…“ Tikslas, net ir menkiausias, juokingas, leidžia mums kabintis į gyvenimą, į viltį. Sirgdama vėžiu sakiau, jog negaliu mirti, kol neužaugo sūnus ir kol neradau geros būsimos žmonos našliu liksiančiam savo vyrui, juk norėčiau jį atiduoti tik į geras rankas. Dabar, juokauju, negalinti mirti, nes kam gi liks mano meno kolekcija, kurią tik pradėjau kaupti bei kuria dar neatsidžiaugiau ir neparodžiau jos pasauliui, o ir kas gi nutiks su mano nauja meile – čihuahua Frida?

Aš tikrai banaliai neraginu džiaugtis karantinu ir mėgautis buvimu namuose, nes žinau, kiek namų yra ne tvirtovės ir rojus, o pragarai ir kalėjimai, kaip sustojus viskam skurdo barometas blaškosi ir šoka į viršūnes it išprotėjęs, kiek per šią sanitarinę krizę atsirado dar vienišesnių, biednesnių, sutrikusių, nuskurdusių, netekusių… Bet siūlau įsiklausyti, gal kam padės, į mano vėžio pamokas. Ir į mažas tylias prancūzų psichologės Maryse Vaillant mintis apie tai, kaip rasti mažų dalykų prasmę. Ji klausia: o kas, jei tikroji gyvenimo esmė yra visiškai ne tas gyvenimo mugės karuselės lėkimas beprotišku greičiu ir šurmulys bet kokia kaina, kaip buvo iki koronos? O jei tikroji prasmė yra tai, kas mums iki šiol atrodė savaime suprantama, gal net visiškai nesvarbu, – į antrą ar trečią planą nustumti dalykai: skaitymas, pasivaikščiojimai, gilesni, artumą kuriantys pokalbiai mažame savame rate, naminių patiekalų gaminimas, galų gale, net buitis, švara, tvarkymasis daiktų ir minčių.

Psichologės mintys man dar kartą primena, kaip vėžio ištikta atradau gyvenimo svarbą bei mažų kasdienių dalykų ir stebuklų prasmę. Kaip supratau, svarbiausia – gyventi gyvenimą, o ne kovoti su juo, ne bandyti nugalėti situacijas, kurių nevaldai, pavyzdžiui, nebandyti kur nors į stalčių ar po išorinių linksmybių padažu nustumti liūdesio ar įveikti nuobodulio bet kokia kaina. Kai kuriais atvejais geriau leisti tiek liūdesiui, tiek nuoboduliui laisvai tekėti per jus, kol jų šaltiniai galutinai išseks.

Dar vėžys mane išmokė turėti kuo mažiau pretenzijų gyvenimui ir aplinkai, nes niekas man nieko neprivalo, kad ir kaip būtų skaudu… Nes pretenzijos ir įsitikinimas, kaip turi būti, kaip kažkas kažką jums privalo duoti, suteikti, dovanoti, mylėti, padėti etc.,– tai tik iliuzijų ir nusivylimų šaltinis, kurio vanduo visiškai neskanus, užnuodytas pykčio tulžimi.

Erika Umbrasaitė

Žmonija tapo pradinukais

Vienas žymiausių pasaulyje šiuolaikinių kompozitorių estas Arvo Pärtas, duodamas interviu ispanų žiniasklaidai, neslėpė: mažytis virusas tarsi pakratė nepaklusnią žmoniją už pakarpos ir nusiuntė visus atgal į pirmą klasę mokytis gyventi iš naujo. Tik po to, kai įveiksime visus testus, galėsime galvoti apie kitus žingsnius, apie ateitį, be abejo, grįžimas į normalų gyvenimą bus ilgas procesas.

Virusas parodė mums, izoliuotiesiems, kad iš tiesų žmonija – tai vienas, tarpusavyje netgi labai susijęs organizmas, ir mūsų egzistencija galima tik palaikant ryšį su kitomis gyvomis būtybėmis. „Žodis „santykis“ ar „ryšys“ turi būti suprantamas kaip neginčijama taisyklė, kaip sugebėjimas mylėti. Nors iš tiesų tai yra labai aukštas reikalavimas, galbūt mums, žmogiškoms būtybėms, netgi per aukštas“, – svarsto A. Pärtas.

Nuostabią šiuolaikinę muziką kuriantis kompozitorius teigia, šios dienos situacija paradoksali – mes izoliuoti, ir tai mus kaip tik suartina, nes esame netgi priversti pasitenkinti, įvertinti, džiaugtis santykiais mažame rate. Ir viso to mes turime patys išmokti, prieš tikėdamiesi ar netgi reikalaudami iš viso pasaulio meilės ir teisingumo.

Visame šiame pandemijos, karantino, suvaržymų, priverstinės socialinės distancijos, gatvėse patruliuojančių policininkų bei kareivių fone dažnam kyla klausimas – kas gi bus su mūsų pilietinėmis teisėmis ir laisvėmis, ar išaušus rytui po koronos vis dar turėsime jas. Estų kompozitorius į tai atsako retoriškai: iki šiol mes vis tiek nemokėjome naudotis mūsų laisve tinkamai, taigi bausmė už tai gali būti labai skaudi. Gyvenimas parodys.

Dar asmeniškai galvoju apie karantiną kaip apie savotišką ne banalios užuojautos, bet gilios, iš širdies einančios žmogiškos atjautos ugdymo meditaciją. Dabar mes visi, laikinai uždarytieji, turime progą savo sąlyginai išlepintu kailiu išbandyti, suprasti, įsikūnyti į neįgalių žmonių, sergančiųjų, vienišųjų, silpnųjų būtį ir buitį. Nes mes taip gyvensime tik kelias savaites ar mėnesius, o jie taip gyvena kasdien ir kartais visą gyvenimą, daugiau ar mažiau izoliuoti nuo mūsų sveiko ir jiems nelabai vis dar pritaikyto pasaulio, kuriuo grožėtis gali pro langą arba per kompiuterio ekraną.

Krizė apnuogino visas įmanomas politines, ekonomines, socialines, medicinines problemas, kurių, pasirodo, turi ir kukliai gyvenančios, ir turtais bei galybe iki šiol besigyrusios šalys.
E. Umbrasaitė

Taigi, supraskime bei atjauskime juos ir galbūt ką nors jų labui net nuveikime dabar ar ištrūkę iš karantino, nes nuo šiol jau labai gerai žinome, ką reiškia gyvenimas per stiklą.

Ir dar – kai kitą kartą norėsime paskęsti savigailos liūne, pagalvokime pirma apie žmones su ribotomis judėjimo, sveikatos galimybėmis ar prikaustytus prie patalo visam gyvenimui. Nors, kaip sako mano viena draugė, man nuo to ne lengviau, kad kitam blogai. Bet į tai atšaunu, kad čia ne tau turi būti lengviau, kad kitam blogai, tau turi būti gėda prieš save, kad tu zyzi, kai aplink yra tiek kenčiančiųjų, iš kurių mes tik galime pasimokyti stoiškumo.

Esu nepagydoma optimistė, todėl labai noriu tikėti – jeigu mums pavyks, pasibaigus karantinui turėtumėme būti mažiau egoistiški. Nes kitaip kam tos kančios ir išbandymai, kam visos tos mirtys, žmogiškosios aukos, jei mes, visuomenė, tik dar labiau sužvėrėtumėme ir kiekvieno nagai galutinai į save užsilenktų?

Užtenka jau to, kad XXI amžiuje perprodukcija springstančiame kapitalistiniame rojuje staiga pritrūkome elementarių kaukių ir dezinfekcinio skysčio bei kvėpavimo aparatų it kokiu gūdžiu sovietmečiu.

Krizė apnuogino visas įmanomas politines, ekonomines, socialines, medicinines problemas, kurių, pasirodo, turi ir kukliai gyvenančios, ir turtais bei galybe iki šiol besigyrusios šalys.

Ne tik apnuogino, bet ir viruso grasinančiu pirštu kište prikišo – jei ir toliau, vaikydamiesi tik pelno, norime kepti bei valgyti gyvenimo pyragus iš pigių, nežinia kur, iš ko, kokiomis žmonių išnaudojimo sąlygomis gaminamų produktų, turime susitaikyti su tuo, kad mokėsime makabrišką kainą – žmogiškumo ir gyvybės. Ir mokėsime ne ten, pas juos, o čia, pas save, – „tobulame“ vakarietiškame pasaulyje. Mažas pavyzdėlis, bet jei nepradėsime kiekvienas savo šalyse gaminti apsaugos bei dezinfekcijos priemonių, bendrai atrastų antivirusinių vaistų, vakcinų bei medicininių aparatų, labai daug paaukosime už tą mefistofelišką „made in China“ pigumo iliuziją – negalėsime gelbėti nei savų piliečių gyvybių, nei padėti kaip šalys viena kitai. O tada jau ir taip vis blyškiau rusenanti Europos vienybės vizija galutinai užges, ko labai nesinorėtų.

Pagaliau suvokėme – tas nematomas priešas virusas gali mus aplankyti bet kada, greičiausiai tai vyks net kartą ar du per metus, teks išmokti su juo sugyventi it su kokiu triukšmingu ir į smurtą linkusiu kaimynu, kurio negali iškraustyti, tačiau gali bandyti išvengti. Juolab ateityje tikrai nebegalėsime stabdyti beveik viso pasaulio ekonomikos kelis mėnesius per metus, nes niekas pasaulyje neturi tiek pinigų, kad patemptų tokį, švelniai tariant, hedonistiškai aristokratiškai lėtą gyvenimo būdą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)