Kiekviename mieste yra vietos, kur galima palikti nereikalingas knygas, kad kiti žmonės jas tiesiog pasiimtų ir skaitytų. Tačiau štai, galima labai dažnai rasti knygų šiukšliadėžėse. Verčia susimąstyti, juk dabar visi gana aktyviai rūšiuoja butelius, nes už juos atgauna dešimties centų depozitą. Galbūt jei būtų „knygomatai“, kur lietuviai atgautų dešimt centų depozitą už kiekvieną atiduotą knygą, tada nemestų klasikos į šiukšliadėžę?
Šiame straipsnyje neverkšlensime dėl išmestų knygų, bet pabandysime suvokti, kodėl lietuviai mėto knygas į šiukšliadėžes. Tad dabar pakalbėkite apie statistinius lietuvių skaitymo įpročius. Šį kartą lietuviai per daug neišsiskiria iš bendro Europos Sąjungos konteksto. Net 66 proc. lietuvių teigė perskaitę bent vieną knygą per metus, kas yra arti ES vidurkio. Daugiausiai knygų yra skaitoma Šiaurės Europoje, Skandinavijos šalyse, o daug mažiau Pietų Europoje. Daugiausiai Lietuvoje skaito vidutinio amžiaus moterys, vyresnio amžiaus žmonės ir universitetinį išsilavinimą turintys asmenys, gyvenantys mieste.
Didžioji dalis lietuvių sau gali leisti nusipirkti ne daugiau kaip penkias knygas per metus (28 proc.), o knygų kainos labai veikia perkančiuosius – 33,8 proc. procentų Lietuvos gyventojų teigė, kad pirks mažiau knygų, jei knygų kaina kils.
Lietuviai neturi pakankamai pajamų, kad galėtų sau leisti pirkti naujas knygas, tad šiuo atveju knygų išmetimas į šiukšliadėžę atrodo esąs gana neekonomiškas sprendimas. Juk svarbiausia yra ne naujas, gražus, ką tik išspausdintos knygos kvapą turintis egzempliorius, bet knygos esmė ir žodžiai, kurie gali praturtinti žmogų dvasiškai. Tad kodėl žmonės vis dar taip elgiasi?
Moderniosios technologijos keičia santykį su knygomis. Dabar skaitoma vis mažiau, nes žmogaus gyvenimas yra labai greitas ir chaotiškas. Knygų skaitymas reikalauja susikaupimo ir koncentracijos, tačiau žmogui, kuriam tenka susikaupti protiniam darbui triukšmingoje ofiso aplinkoje aštuonias valandas kasdien, tai nėra lengva užduotis. Žmogų vargina nuolatinė intelektinė įtampa, tad jis verčiau pasirenka susikaupimo ir protinių jėgų nereikalaujantį laisvalaikį – moderniąsias technologijas ar aktyvų laisvalaikį – sportą – kuris yra reikalingas ir naudingas kiekvieno žmogaus sveikatai. Be to, šiuolaikinis žmogus nori viską žinoti čia ir dabar, todėl jam tampa daug sunkiau skaityti ilgą kelių šimtų puslapių knygą. Be to, modernieji įrenginiai keičia pačias knygas – dabar daugelis jų yra skaitmeninės.
Lietuviai, kaip ir kitos pasaulio tautos, yra veikiami globalizacijos ir pasaulinių tendencijų, tad jų atotrūkis nuo skaitymo nėra išskirtinis bruožas. Kita vertus, knygų metimas į šiukšliadėžę rodo, jog knygos nėra vertybė Lietuvos visuomenėje.
Net 30 proc. Lietuvos gyventojų visiškai neskaito knygų, o tai yra tikrai nemažai. Šie žmonės greičiausiai nepaėmė knygos į rankas nuo dvyliktos ar dešimtos klasės baigimo, tad knyga jiems nėra jų kasdienio gyvenimo dalis, o greičiau kažkas svetimo, tai, kas neturi realios vertės jų pasaulėžiūroje.
Gana akivaizdu, kad Lietuvos visuomenėje knygos, kultūra ir mokslas nėra vertinami dalykai. Moksleiviai skatinami studijuoti tiksliuosius, gamtos ar kitus perspektyvius mokslus, kurie po studijų baigimo užtikrins gerą atlyginimą ir puikią karjerą, tuo tarpu humanitariniai ir socialiniai mokslai yra nustumiami šalin – nors būtent šie mokslai moko geriau suprasti žmogų ir kultūrą. Niekas nenori to pripažinti, bet humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai kuria ir išlaiko kultūrą gyvą, todėl jie yra būtini visuomenei ir valstybei. Akivaizdu, kad valstybei nereikia žmonių, kurie mąsto, bet reikia žmonių, kurie daro, bet nemąsto.
Lietuviai iš kaimyninių tautų išsiskiria vienu bruožu – sąlyginai žemu intelekto koeficientu. Worldpopulationreview statistika (kaip ir kiti šaltiniai) atskleidžia, kad vidutinis lietuvio intelekto koeficientas yra 91, kas atitinka intelekto vidurkį. Vis dėlto aplinkinės Lietuvos kaimynės, kaip ir faktiškai visos Europos Sąjungos šalys, turi aukštesnį intelekto koeficientą nei Lietuva. Pavyzdžiui, Latvijoje vidutinis IQ yra 98, Estijoje – 99, Baltarusijoje – 97, Lenkijoje – 99, Rusijoje – 97. Žinoma, tai nereiškia, kad kuo daugiau žmonės skaito knygų, tuo aukštesnis yra jų intelekto koeficientas, tačiau knygos padeda ugdyti abstraktaus mąstymo gebėjimus, analizuoti ir įgyti žinių, kurios gali padėti žmogui pasikelti intelekto koeficientą. Kodėl Lietuvos intelekto koeficientas yra kiek žemesnis nei kitų kaimyninių šalių? Atsakymas galbūt galėtų būti lietuvių tautos ryšyje su knygomis nuo pat tautos ir valstybės susiformavimo.
Nuo pat valstybės susikūrimo Lietuvoje kanceliarijos kalba tapo rusėnų, nes valstybė prekiavo, arba kariavo su rusėniškais kraštais, o galiausiai ir prisijungė daugybę rusėnų žemių, sudariusių didžiąją LDK valstybės dalį. Dar viena svarbi kanceliarijos kalba buvo vokiečių kalba, kadangi valstybė kelis šimtus metų kariavo su šalia įsikūrusiais Vokiečių Ordinais. Didelę svarbą turėjo tais laikais tarptautinė lotynų kalba. Kiek vėliau, apie XVI–XVII a., vyraujančią poziciją perėmė lenkų kalba. O lietuvių kalba nebuvo naudojama politiniame valstybės gyvenime – šaltinių paraštėse galima rasti lietuviškų žodžių, tačiau tai tėra kalbos nuotrupos. Kadangi Lietuvos valstybė sudarė uniją su Lenkijos karalyste, lenkų kalba įgijo didesnę reikšmę Lietuvos politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Netrukus ši kalba tapo kilmingųjų ir elito kalba, o lietuvių kalba buvo laikoma valstiečių, nekilmingųjų, prastuomenės kalba. Iki pat XVI a. neegzistavo jokios knygos lietuvių kalba, tad žmonės neturėjo galimybių išmokti skaityti ir rašyti.
Renesanso epocha atnešė daug pokyčių Europoje – dėl protestantizmo krypčių atsiradimo, suklestėjo tautinės kalbos, buvo siekta išversti Šventąjį Raštą į kiekvienos tautos gimtąją kalbą, kas padėjo formuotis tautų tapatybėms bei gimtosioms kalboms.
Pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“, išleistas Karaliaučiuje 1547 metais. LDK knygos lietuvių kalba pradėjo labai lėtai ir labai vangiai plisti. Kita vertus, lenkų kalba įgijo aukštą poziciją visuomenėje – manyta, kad lenkų kalba yra bajorų kalba, o lietuvių – valstiečių. Toks kalbos suvokimas tapo labai gajus, nors M. Daukša ir bandė įrodyti priešingai. Vėlesniuose amžiuose matome, kad knygų lietuvių kalba poreikis vis didėjo, pamažu jų buvo spausdinta vis daugiau, bet XIX a. situacija pakeitė lietuvių ir knygų santykį.
XIX a., kai kitos Europos tautos kūrė savo tapatybę ir kūrė vis daugiau knygų gimtosiomis kalbomis, lietuvių tauta susidūrė su ypač sunkia padėtimi. XIX a. egzistavo draudimas spausdinti knygas lietuvių kalba lotynų rašmenimis, buvo siekta surusinti kraštą, o stiprėjanti lenkiškoji kultūra traukė lenkiškai kalbančius išsilavinusius lietuvių kilminguosius. Atsirado šviesuolių, kurie nelegaliai spausdino knygas bei laikraščius lietuvių kalba lotynų rašmenimis ir jas kontrabanda veždavo į lietuvių gyvenamas vietas. Tai padėjo susiformuoti tautai, bet nemaža dalis lietuvių pasirinko tapatinti save su lenkų tauta (šio proceso pavyzdys būtų Česlovas Milošas, gimęs etninėse Lietuvos žemėse, tačiau save laikęs ir tapatinęs su lenkų tauta), o knygų stoka ir retas mokyklų tinklas neskatino raštingumo – vis dar išliko daugybė skaityti nemokančių žmonių ir XX a. Tad lietuvių ir knygų lietuvių kalba santykis per amžius tikrai nebuvo pats stipriausias.
Galbūt, iš šio ryšio trapumo, atsirado liaudies kultūros garbinimas, kurį pastebėjo R. Gavelis:
„Aš ieškojau, labai ieškojau savo tautos savojoje tautoje, bet taip ir neradau. Labai geidaučiau sužinoti, kas ir kada išrado tą lietuvį, apie kurį rašoma gausybėje knygų, apie kurį šnekama – baisiausia, net intymioj draugėj, prie kavos puodelio ir taurelės. Kas išrado fatališkąją „žemdirbių tautą“? Tikrai žinau tik, kas nusišnekėjo, kad lietuvis mieste – tai emigrantas, kurio tikroji tėvynė – kaimas,“ – R. Gavelis, Jauno žmogaus memuarai.
R. Gaveliui, kaip ir turbūt didžiajai daliai Lietuvos jaunimo, kaimiškoji kultūra yra nutolusi ir nesuprantama – ji kalba ir propaguoja tas vertybes, kurios yra pasenusios. Tai nereiškia, kad jos yra bevertės, tiesiog jos negali atsakyti į visus jaunam žmogui kylančius klausimus ir modernaus pasaulio iššūkius. Įdomu, kad lietuvių kalbos ir literatūros privalomų lietuvių autorių knygų sąrašas vis dar išimtinai susidaro iš kaimo pasaulį šlovinančios literatūros, o miesto naratyvas dažnai perteikiamas per tuos autorių darbus, kurie neigiamai vaizduoja miestą ir jo pasaulį. Perfrazuojant R. Gavelį, atrodo, kad jeigu nešlovini kaimo kultūros ir bandai mąstyti, esi iškart ištremiamas – nes lietuvis turi būti ramus ir tylus, pasyvus, o skaitymas ir mąstymas būtų tarsi antivertybės šiam lietuvio idealui:
„Bet labiausiai mane pribloškė visuotinis nemąstymas. Knygų lietuvis gyveno kaži kokį intelektinį gyvenimą, jis negebėjo ir nenorėjo mąstyti, jis vien tik jautė – kuo liūdniau ir bejėgiškiau, tuo geriau. Tarp eilučių galėjai įskaityti, kad mąstyti yra labai nelietuviška. Kone visi rašiniai mane įtikinėjo, kad juslinis pažinimas yra pats giliausias, žmogiškiausias ir dvasingiausias, o intelektas – tai daugmaž šėtono pramanas, piktai antilietuviškas dalykas. Mane kvietė vien juslauti – kitaip tariant, atsiduoti liaukų veiklai – ir šiukštu nemąstyti.“ R. Gavelis, Jauno žmogaus memuarai
XIX a. knygų draudimas lietuvių literatūroje ir kultūroje yra vertinamas kaip vos ne vienintelis išimtinis reiškinys pasaulyje, XIX a. lietuvių protėviai yra išimtinai laikomi kaip lietuvių kalbos išsaugotojai ir puoselėtojai – iš tokio mąstymo atsiranda aukos kultūra, kai yra šlovinamas skausmas, tragiški tautos įvykiai (beje, tai yra labai būdinga kaimyninei Lenkijai). Tai nėra vien neigiamas dalykas, nes bet kokia istorija, net ir skaudi, turi būti nepamiršta ir įprasminta, tačiau aukos kultūra ir mentalitetas taipogi sukuria savotišką nevisavertiškumo kompleksą, įstrigimą praeityje bei garbės ieškojimą ten, kur galbūt jos nėra arba ten, kur šlovės seniai buvo atrasta ir išsemta. Tai iš dalies atskleidžia kaimo kultūra – galbūt tai yra lietuvių tautos bandymas nepamiršti savo šaknų, noras remtis skaudžia patirtimi formuojant tautiškumą.
Verta nepamiršti ir skaudžių Antrojo pasaulinio karo įvykių, kurie neigiamai veikė Lietuvių inteligentijos formavimąsi bei stiprino kaimo kultūros naratyvą. Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva neteko daug gyventojų, ypač inteligentijos. Gydytojai, profesoriai, mokytojai bei kitų profesijų atstovai buvo tremiami, žudomi, kiti sugebėjo pasitraukti į kitas šalis. Tai buvo milžiniška intelektinė netektis tautai. Sovietų okupacijos metais buvo diegtas mąstymas, iškeliantis darbininką ir darbą. Kaip mini R. Gavelis, kaimo kultūros naratyvas tapo labai svarbus, galbūt kaip atsvara komunistinei-sovietinei kultūrai ir vertybėms taip siekiant išsaugoti tautiškumą ir tapatybę.
Kita vertus, šis naratyvas gali tapti žalingas, nes tauta keičiasi ir bręsta, tad kartu su tauta turi keistis ir jos vertybės bei kultūra. Šiais laikais pasenusį kaimo naratyvą būtų galima pavadinti „bulvizmo“ ideologija, kuri vis dar skatina knygų baimę, žinių nuvertinimą bei leidžia funkcionuoti žemam išprusimo lygiui, stereotipams, konservatyvumui ir perdėtam kritiškumui kitokių žmonių atžvilgiu.
Dažnas miesto žmogus, nuvykęs į Lietuvos kaimą ar nedidelį miestelį susiduria su bulvizmo ideologijos atstovais – paprastais, pernelyg paprastais bei per daug smerkiančiais žmonėmis, kurie viskuo skundžiasi ir kaltina valdžios institucijas, tačiau nesiruošia imtis jokios iniciatyvos ką nors keisti ir nenori prisiimti atsakomybės už valstybės ateitį. Tokius žmones būtų galima pavadinti dirvoje augančiomis bulvėmis, kurios taip ir niekad neužauga. Žinoma, tokio mąstymo šaknys glūdi ir homo sovieticus palikime, kuris vis dar funkcionuoja ir egzistuoja vyresnio amžiaus žmonių mąstyme bei tam tikra prasme nauja forma skverbiasi ir į jaunų žmonių protus.
Lietuvių tautos santykis su mokslu, kultūra ir knygomis per amžius nebuvo pats stipriausias, kas iš dalies paaiškina žemesnį intelekto koficiento lygį bei knygų mėtymą į šiukšliadėžes.
Tik nedidelė dalis Lietuvoje gyventojų suvokia knygų ir žinių svarbą visuomenėje. Išlieka didelė atskirtis tarp inteligentijos ir kitų visuomenės sluoksnių. Nors kultūriniai renginiai yra propaguojami ir jie vyksta visoje Lietuvoje, deja, tik nedidelė visuomenės dalis jais susidomi ir suvokia jų svarbą. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų vis dar šlovina kaimo naratyvą ir bulvizmo ideologiją. Norint, kad tauta augtų ir keistųsi, tam reikia ne vieno šimtmečio ir didelių pastangų.
