Įdomiausia, net nebūtina priklausyti artimam draugų ratui, kad būtum apdovanotas kažkieno meilės istorija ar itin atviru pasakojimu apie meilės nuotykį, kad su tavim būtų pasidalinta kokia nuodėminga išdykusia mintimi ar teorija, meilės pergale ar pralaimėjimu, ir visa tai be jokio gėdos ar figos lapelio jausmo.
Taigi, naudojuosi tuo ir per vakarėlius ar darbinius pietus su gretimų boutiques kolegėmis, sėdžiu įtempusi ausis it šikšnosparnis, kaupiu šitų trubadūrų palikuonių meilės išmintį ir bandau užglaistyti savo šiaurietiško emocinio išsilavinimo spragas.
Nes ciniškieji prancūzai žino, ką kalba. Bent jau aktorius ir režisierius Sacha Guitry: „Santuoka – tai tarsi restoranas. Vos gavęs savo patiekalą pradedi žvalgytis, ar tik kaimyno lėkštėje nėra kokio skanesnio kąsnelio.“
Šeima ar poros santykiai – ilgalaikis ir sudėtingas projektas, tam, kad jį ištvertų abu valtį irkluojantys individai, reikia kasdienės kantrybės, juodo darbo ir bent šiokių tokių pramogų.
„Meilę galima išsaugoti visą gyvenimą, aistros – ne. Aistra miršta tą akimirką, kai poroje viskas pasidaro aišku, ramu, stabilu, tik mes pastebime tai daug vėliau. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog nereikia turėti iliuzijų, kad bus kitaip. Jei nori, kad santykiai tęstųsi, vystytųsi, ne rusentų, kol visai užges, o bent retkarčiais liepsnotų ir šildytų, aistrą reikia nuolat gaivinti, žadinti iš komos. Kitaip – nuobodulys, po to – neištikimybė, dar po to – skyrybos ir vėl bandymas iš naujo susikurti laimę, dažniausiai kartojant tas pačias klaidas”, – kategoriškai nukerta Fabien.
Verbalistai ir idėjų mėgėjai prancūzai pataria: kad degtum nors minimalia aistra savo ilgamečiam partneriui, reikia išmokti būti teoriškai neištikimam. Tai yra būti nuolatinėje susižavėjimo objektu X ar net įsimylėjimo į objektą Y būsenoje, bet nebūtina nuo minčių pereiti prie veiksmų – tereikia pajusti susijaudinimą ir stimulą, kuris vėliau būtų pritaikomas namuose.
Prancūzai įsitikinę: maloniausias, labiausiai jaudinantis pasimatymo momentas yra lipimas viešbučio laiptais, o ne pats veiksmas kambaryje.
Kad suprastumėte šią prancūzišką išmintį ir pačius prancūzus, nepatingėkite kokią lietingą popietę pažiūrėti seno Erico Rohmero filmo „Meilė po vidurdienio“ („L’amour l’après-midi“). Pagrindinis herojus myli savo nėščią žmoną, bet pameta galvą dėl jaunutės studentės Chloé. Jie flirtuoja, bučiuojasi, Chloé tampo liūtą už ūsų, o liūtas leidžiasi erzinamas – jis netgi sutinka nušluostyti iš dušo išėjusios merginos geidulingą kūną. Bet tuo viskas ir baigiasi. Kai, atrodo, ateina akimirka užsiimti sexus vulgaris, jis tiesiog nusisuka ir išeina. Nes flirtas (šiuo atveju pernelyg karštas ir pavojingas) neturi sugriauti šeimos.
Nebūtina pulti šluostyti nugaros kiekvienai kaimynei ar kviesti kaimyną į pagalbą, kad palaikytų už kojų, kol iš lentynos sieki Prusto tomelio. Bet, kaip sako mano draugė prancūzė, flirtas tiek vyrui, tiek moteriai, esantiems poroje, yra vienintelis būdas išlikti kerinčiais ir kartu išsaugoti ištikimybę.
Apie tai yra užsiminęs ir ciniškai santuoką su restoranu palyginęs Guitry: „Ideali žmona yra ta moteris, kuri lieka ištikima visą gyvenimą, bet keri, žavi ir elgiasi taip, lyg būtų padariusi nuodėmę.“
Kad šeimos židinio žarijos su metais praranda karštį, ne naujiena niekam, išbuvusiam santuokos ar santykių „galeroje“ pakankamai ilgą laiką.
Galbūt britams reikia paskaityti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, o tada imti bizūnėlį į rankas, kad viskas suliepsnotų. Prancūzai daug laimingesni – jiems pakanka išeiti į gatvę ir pakalbėti, apsidovanoti komplimentais su charmant(e) kaimynu ar kaimyne, nusipirkti libertine žanro knygą arba užsukti bagetės ir apsikeisti keliais flirto šūviais su kepėju ar kepėja. Ir į namus grįžti pakylėtam bei pilnam minčių, kaip čia iš naujo įpūsti ugnį santykiams ir pažadinti ant kasdienybės peties primigusią madam Aistrą.
Nes meilė – tai ne drugeliai, o kasdienis ėjimas į frontą, kasdienė kova už meilės išlikimą, amžinas pagundų, nuobodulio ir kitokiomis minomis užminuotas kovos laukas, tik kovojama jame ne ginklais, o jausmais.
Kaip sako mano išmintinga paryžietė draugė V., meilės negali pasirinkti, bet gali pasirinkti su kuo lieki. Ji tikra meilės praktikė, ne teoretikė, patikėkite. Jos širdies (greičiausiai tai iškilios krūtinės, kaip pati juokauja), kažkada siekė net pats Alainas Delonas. Jam tuo metu buvo penkiasdešimt, o jai vos dvidešimt, bet ji iškart suprato tikruosius kino žvaigždės kėslus ir net neturėjo iliuzijų apie „l’amour toujour” – „amžiną meilę”, todėl išdidžiai tarė „ne” visiems jo pasiūlymas. Po to, kai mes sužinojome šitą istoriją, dabar vis ją erziname, kad ji turbūt vienintelė pasaulyje moteris atstūmusi Deloną bei taip ir nepatikrinusi, ar jis iš tiesų geriausias pasaulio meilužis, kaip buvo apie jį kalbama.
Madam V. turi gausybę istorijų, o jos sentimentalus gyvenimas vertas kino filmo scenarijaus. Pavyzdžiui, ji vis dar neišsiskyrusi ir niekada nesiskirs, nes teigia be galo mylinti savo vyrą, tačiau jau dešimt metų gyvena su kitu, kurį irgi labai myli, tik kitaip…
Mano nuostabai, žavioji madam V. net neklausiama prisipažįsta – vargu ar žvelgiant iš šiandienos perspektyvos ji pakartotų tą patį scenarijų. Kai, įsivėlusi į kelis metus trukusį itin aistringą romaną (apie kurį, beje, jos sutuoktinis žinojo ir laikinai užsimerkė, galvodamas, kad madam išsilakstys, pailsės nuo šeimos rutinos ir grįš), ji pagaliau apsisprendė – viską metė Paryžiuje ir persikraustė paskui meilužį į jo dvarą kitame Prancūzijos pakraštyje. Ne dėl to, kad nauji santykiai netenkintų, O todėl, kad gyvenimas dar ir dar kartą įrodė: net ir kaitriausia aistra išsivadėja ir tik tada supranti, ar tai buvo meilė, ar laikinas susižavėjimas, vardan kurio be reikalo priskaldyta tiek malkų ir sugriauta tiek tiltų…
Tai priminė man vieną pažįstamą, kuri, paklausta ko labiausiai bijo, atsakydavo bijanti įsimylėti už šeimos ribų, nes tai sujauktų tokį trapų laimingą gyvenimą. Šeimos gal ir nesugriautų, bet pamatus paplautų, sakydavo ji, tuo metu dar vos dvidešimt penkerių sulaukusi. Jiedu su vyru išties buvo vienas kitą mylinti pora, susituokę labai anksti ir auginantys tris vaikus – dvynukus ir atsitiktinuką.
Ar jiems pavyko neužplaukti ant rifų? Nežinau, gyvenimas mus su ta pažįstama nuplukdė taip toli viena nuo kitos, kad dabar būtų tiesiog nepadoru per socialinius tinklus paklausti, kaip jai sekasi gyventi ir saugoti meilę.
Labai tikiuosi, kad jie taip ir neįsimylėjo kažko už borto ir yra laimingi drauge. O jei ir įsimylėjo, galbūt greitai greitai nurijo tą jausmą ir nepriskaldė malkų. Arba buvo labai diskretiški darydami „nuodėmes” ir taip apsaugojo vienas kitą nuo bereikalingų kančių.
Nes įsimylėjimas – tai dar ne meilė. Įsimylėjimas užgriūna it stichinė nelaimė, nuplėšia visus stogus ir saugos virves, pakylėja nuo žemės lyg ant sparnų, tik va kaip išmokti it Ikarui jų nenudegti. Bėda ta, įsimylėjimas lygiai taip pat gaivališkai gali pasibaigti – drugeliai pilve vieną dieną patiria komą arba išskrenda ten, kur širdys plaka aistringesniu ritmu, kaip rašiau savo knygoje „Paskolink man savo gyvenimą”.
Tiesa, kartais įvyksta stebuklas – jausmų uraganas iš įsimylėjimo virsta meile. Bet tik kartais, patikėkite. Kad ir kiek mes būtumėm prisiskaitę ar prisisvaigę apie fatališkas meiles, jos iš tiesų nutinka daug rečiau nei mums norėtųsi. Dažniau mus nusiaubia įsimylėjimo taifūnai, atnešantys efemerišką euforiją, o vėliau paliekantys griuvėsius.
Kaip juokauja mano mylimas aktorius Fabrice Luchini, vargšė madam Bovari būtų daug mažiau kentėjusi, jei nebūtų supainiojusi elementarios „histoire de cul” su „histoire d’amour”, t. y. trumpalaikio sekso nuotykio nebūtų nepalaikiusi tikra meile.
Tikra meilė – visai kas kita. Pirmiausia jai reikia laiko. Ir ilgo pakilimo tako, kad galėtų įsibėgėti ir pakilti kartu su jumis į tą mylimųjų devintą dangų. Dar tikrai meilei reikia kantrybės, tolerancijos, išbandymų, gerų trąšų – dėmesio, kokybiško laiko drauge, mokėjimo klausyti ir, svarbiausia, girdėti vienas kitą. Mokėjimo pasakyti taip, kad kitas norėtų klausytis, suprastų, išgirstų, pajustų, neįsižeistų. Meilei reikia, kad ego užsikimštų ir nekeltų nereikalingų bangų – to išmokstama, jeigu norisi santykius išsaugoti.
Svarbiausia, meilei reikia pasiryžimo būti kartu.
Ir tą pasiryžimą bei pasirinkimą būti kartu reikia užtvirtinti kasdien: atsibudai, išgėrei kavos ir pažiūrėk į savo užknisantį bei nusibodusį, bet taip mylimą partnerį ar partnerę naujomis, branginančiomis akimis. Ir ištark sau mintyse – „aš renkuosi būti su šiuo žmogumi, aš galiu be jo gyventi, bet nenoriu, nes jį myliu iš tiesų, myliu netgi jo minusus, kurie mane taip užknisa”. Ir kartok tai kaip mantrą kasdien, nes žodis ir mintis turi galią išplėšti mus iš rutinos nagų, kurie dažniausiai poras bei jų jausmus ir pasmaugia.
Ir su mylimais žmonėmis išsiskirti kas rytą reikia taip, tarsi išsiskirtumėte visam laikui. Nes niekada nežinai, kas gali nutikti. Bent jau taip mane mokė mama – kaskart atsisveikinti tarsi amžiams, būtinai pasakant „myliu”, bent jau mintyse.
