Vienas greičiausių būdų tapti nelaimingu yra bandyti pratęsti malonų pojūtį (kurį mes dar vadiname laime), pačiumpant jį už uodegos, kad visada būtum laimingas. Tai laimės naikinimo būdas, kuris dar nieko ir niekada nėra pavedęs. Tai visada veda prie nusivylimo.

Laimingi, džiaugsmingi, malonūs momentai pasitaiko mums visiems, ir (tiesą sakant) mes jų gauname labai panašiais kiekiais. Čia kalbame apie patirtis: kaip jau išsiaiškinome viename ankstesnių skyrių, laimė yra ne turėjime, bet potyryje.

Žinoma, malonūs momentai yra skirtingi. Jie gali ne visiems būti vienodai prieinami ir tikrai ne visos patirtys vienodai kainuoja, tačiau kiekvienas momentas laimės atneša labai panašiai.
Laukti pietūs – mėgstamiausias burgeris (tam, kas labai mėgsta burgerius) už penkis dolerius yra laimingas momentas, kaip ir Michelin trijų žvaigždučių restorano vakarienė už penkis šimtus dolerių, ir laimės KIEKIS kiekvienu atveju yra labai panašus. Galėčiau daug rašyti apie labai gero, sultingo burgerio pirmąjį kąsnį ir jo panašumą į pirmąjį kąsnį iš labai, labai gerų raviolių, stebuklingu būdu išvirtų baisiai brangiame restorane – koldūnėliai su labai delikačiu sūriu, burrata, kad ir koldūnas būtų gatavas, ir burrata nesuvirusi. Bet čia ne kulinarinis straipsnis.

Žinoma, esama vieno didelio skirtumo: Michelin restorano vakarienė žymiai geriau tinka pasipasakoti, pasirodyti, įkelti į socialinius tinklus, kad visi pavydėtų, tačiau šis veiksmas tenkina visai kitokius poreikius, ir mažai turi bendro su laime. Žmogus, turintis kuo pasigirti ir (arba) populiarus socialiniuose tinkluose nuo to laimingas nepasidaro, ten tenkinamas tik jo noras būti reikšmingu, aktualiu ir validuotu (patvirtintu) visuomenės. Tai tiesiogiai susiję su dėmesio troškuliu, bet dėmesio troškulio tenkinimas dar nėra laimės siekimas ar pasiekimas (būtent todėl populiarumas ir publikos dėmesys labai dažnai gali būti pasiektas, o žmogus bus gilioje depresijoje, bet čia yra jau atskira tema – visi žinome scenos, ekrano ir TV žvaigždes su belekokiais pinigais ir belekokiu populiarumu ir pripažinimu ir dėmesiu, kurie baigia gyvenimą labai nekaip ir yra aiškiai nelaimingi, panašiai į šviesios atminties Bourdainą).

Kaip būti laimingu?

Trumpai sakant, laimė yra dažniausiai momentinė arba labai trumpalaikė. Kaip sakė vienas autorius – tai viena cigaretė, pirmasis vandens gurkšnis ištroškus, pirmas pojūtis, įkišus ranką mylimai moteriai į kelnaites, tai orgazmas arba pirmosios kelios sekundės, įšokus į vėsų vandenį karštą dieną. Nesutikčiau dėl cigaretės (gal čia labai subjektyvu, bet visiškai mečiau rūkyti būtent dėl to, kad ir viena cigaretė per dieną jokio džiaugsmo neteikė), bet visi stipriausi pojūčiai yra momentiniai, labai trumpalaikiai, ir viena didžiųjų laimingo gyvenimo paslapčių yra stengtis, kad jie tokie ir liktų, tik, pagal galimybes, kad jų būtų daugiau.

Arba, tiksliau sakant, liautis stengtis, kad jie nebebūtų momentiniai.

Tačiau žmogui būdinga elgtis neracionaliai: kai jam kažkas yra labai, labai gera, jo pirmoji mintis: padarysiu taip, kad toks jausmas būtų visada arba bent jau tęstųsi labai ilgą laiką. Ir žmonijos istorija yra nusėta tokiomis idėjomis, kaip kino salė spragėsiais po seanso.

Žmonėms patinka alus, jiems patinka tas pirmojo šalto alaus gurkšnio pojūtis, ir jis galvoja, kad raktas į laimę yra kranelis namie, prie fotelio, kuris užtikrintų beribį alaus tiekimą. Nes juk jeigu gurkšnis šalto gėrimo karštą dieną ištroškus yra penkios sekundės laimės, tai, žinoma, tūkstantis gurkšnių turėtų būti penki tūkstančiai sekundžių, arba beveik pusantros valandos, laimės – ar ne? Žinoma, kad ne. Potyris prasideda ir baigiasi ties pirmuoju alaus gurkšniu, o visa, kas yra toliau, jau tik rutina (paskui, žinoma, prisidės dar ir bloga savijauta, ir viduriavimas, ir neigiamas poveikis sveikatai).

Kaip būti laimingu?

Panašiai gaunasi ir žmogui, kuris būna kelias valandas arba kelias dienas vairavęs Amerikoje, ir žino jausmą, kuris kyla, išriedėjus į laisvą kelią kur nors Kalifornijos pietuose arba dykumoje, arba Čikagoje tarp dangoraižių, ir sako pats sau: aš noriu, kad šis jausmas tęstųsi labai ilgai, ir aš žinau, ką padarysiu. Man reikia to, kas yra vadinama Road Trip, ilgos kelionės automobiliu, po velnių, aš padarysiu epinę kelionę, aš pravažiuosiu visą Ameriką, tūkstančius kilometrų, nuo Atlanto vandenyno iki Ramiojo.

Žmogus galvoja, kad jam bus labai labai smagu labai labai ilgą laiką. Kilometrų arba mylių skaičius netgi apibrėžia tą smagumą. Ir jis susiplanuoja kelionę, užsisako viešbučius, išsinuomoja mašiną, ir, deja, sužino, kad tik (geriausiu atveju) pirmosios pora dienų kelionės per Ameriką yra smagu, o toliau tai tampa darbu, ir laimės pojūčio ten tiek pat, kiek pakuoti penkis šimtus dėžių, ruošiantis kraustymuisi į kitus namus. Rutina ir jokio džiaugsmo.

Žmonės klysta kaskart, kai bando užrakinti laimę į narvelį ir jos nepaleisti. Jei santykių pradžioje būna euforija ir viskas nuostabu, tai gal imam ir užrakinam tai susituokdami, ir turėsime nesibaigiančią tą pačią laimę? Laimę susituokus galima turėti, tik kitą ir kitokią, ten gali būti labai daug gerų momentų (mylint vienas kitą, geri momentai gali būti kasdien), bet tai nebus užrakintas į narvelį arba supakuotas į dėžutę pradinis santykių etapas, kuris daugeliui būna labai įspūdingas, nes tada žmonės vienas dėl kito išskirtinai stengiasi ir sukuria tokį savęs veidą, kurio paskui nebepakartoja niekada.

Kaip būti laimingu?

Todėl ir sakoma, kad jie nusvaigę – nes įspūdis būna toks stiprus, poveikis toks didelis, jutiminiai rodikliai tokie aukšti, kad jie iš tiesų pradeda labai neadekvačiai reaguoti į aplinką, pasikeičia visas elgesys, kalba ir charakteris. Žmonės labai džiaugiasi ta būsena ir nori, kad jos būtų kuo daugiau – dar, dar ir dar. Noriu būti, kaip pirmą savaitę įsimylėjęs, noriu jausti hormonus kraujyje, svaigimą galvoje ir kad, užgrojus muzikai, man visi dainos žodžiai būtų prasmingi ir rezonuotų su viskuo, ką galvoju aš.

Tai artima narkotikų poveikiui, ir narkotikai būtent todėl ir yra tokie pavojingi, kad žmonės bando ištęsti pirmąjį pojūtį labai didele kaina. Jie pavojingi ne tik dėl pripratimo ir priklausomybės, bet ir todėl, kad pirmasis poveikis būna labai stiprus, o antrasis blankesnis, ir žmonės pradeda didinti dozes, ir atsitinka tai, kas vadinama perdozavimu.

Tai ką daryti? Džiaugtis viskuo, kas džiugina, čia ir dabar, ir prisiversti nebandyti konstruoti ateities. Jei jums restorane skanu, nesakykite vyrui, kad gal eikime čia kasdien visą likusį gyvenimą. Jei patinka viešbutis, nebėkite į administraciją ir neprasitęskite atostogų dviem mėnesiams (žinoma, tai galite daryti, jei tik norite, nes aš jums ne viršininkas, tik gal nereikia tikėtis, kad šešiasdešimta diena nuostabiame viešbutyje bus tokia pat smagi, kaip ir pirmoji).

Laimė, jei norite trumpo aprašymo, yra toks paukštis, kuris bėga nuo jūsų, kai bandote jį pagauti, tačiau jei negaudysit ir ramiai žiūrėsite į jį, kaip į efemerišką, praeinantį, momentinį dalyką, jis niekada nuo jūsų neatstos.

Žmonės, kurie yra laimingi, išsiskiria iš kitų tuo, kad prie jų, atrodo, limpa geros patirtys ir laimingi momentai. Tiesa yra ta, kad prie jų limpa tiek pat, kiek ir prie kitų, tik jie nuo tų laimės momentų negina nuo savęs, bandydami juos užfiksuoti.

Kitą kartą kalbėsimės apie tai, kaip nustoti lyginti dalykus vienus su kitais ir kaip nustoti lygintis su kitais žmonėmis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją