Žmonės sieja laimę su pinigais, tiksliau, su jų turėjimu (apie tai kalbėjome ankstesnėje pamokoje). Jau žinome, kad turėjimas laimės neatneša, laimė yra pojūtis ir santykis su dalykais.
Ir visgi žmonės užsispyrę galvoja apie pinigus, kaip apie būdą pasiekti laimę. Tie, kam blogai sekasi, tie, į kieno duris beldžiasi kreditoriai, tie, kas nori kažką būtinai įsigyti, arba sumokėti už vaistus, arba už brangią operaciją, įsivaizduoja konkrečias sumas, sapnuoja pinigus naktimis, galvoja apie tą momentą, kaip jie laimės loteriją, ir konstruoja galvoje tuos epizodus, kaip savo būsimos laimės vaizdą. Negali gi tiek daug žmonių klysti?
Gali. Ir paprasčiausia įrodyti jau minėtu pavyzdžiu. Loterijos laimėjimas. Kodėl tiek daug žmonių, laimėjusių loterijoje sumas, kurios turėjo pakeisti jų gyvenimą (jie taip įsivaizdavo), nusipirko daug ką, kai kurie tiesiog prašvilpė arba nieko neveikė, jų gyvenimas pasikeitė tik tiek, kad kai kurie nebėjo į darbą, bet laimės nerado nė vienas? Pakartosiu: nė vienas.
Kodėl? Todėl, kad visi šie žmonės buvo tiek naivūs, kad tikėjosi savo problemas išspręsti ir laimę surasti per pinigų sumą, ir todėl jie nusipelnė pralaimėti. Be to, jie bandė surasti laimę, žaisdami loterijoje, ir todėl dvigubai nusipelnė pralaimėti.
Nes problemas pinigais išspręsti galima, bet laimės jie nesuteikia. Kaip taip? Ar tikrai? Žiūrėkite. Už pinigus gali nusipirkti maisto ir nebebūti alkanas. Už pinigus gali nupirkti reikalingų vaistų ar gydymo sau ar artimiesiems ir nebesikankinti pats arba panaikinti, atitolinti arba palengvinti kitų kančias, skausmus ir nepatogumus.
Jei turi daug pinigų, gali rinktis nebepatirti bjaurių pojūčių, susijusių su kelionėmis prigrūstu mikriuku į nekenčiamą darbą, kur yra kvailas ir bjauraus charakterio viršininkas ir neįdomios pareigos, ir šlykštūs bendradarbiai, bet tai bus tik kančios, nemalonumo, nepatogumo panaikinimas. Minuso ženklo panaikinimas dar nereiškia, kad išėjai į pliusą.
Kančios panaikinimas pats savaime nėra laimė. Nelaimės nebuvimas nėra laimė. Taip: kai pagaliau išgydo skaudamą dantį, pabusti ryte ir nejusti skausmo yra momentinis laimės momentas, tačiau jis galioja tik tą vieną rytą. Kitądien jis toks nebebus.
Taip, kai gali pabusti ir žinoti, kad keltis į nekenčiamą darbą nebereikia, nes gali nieko nedirbti, yra labai smagu pirmąjį rytą ir prilygsta laimės blyksniui (o laimė visada yra blyksnis, ir mes dar apie tai pakalbėsime – greičiausias kelias į nusivylimą yra bandyti ištęsti laimės momentą, užfiksuoti jį laike, pratęsti ir garantuoti, nes tai yra fundamentalus nesupratimas, kaip veikia laimė). Tačiau pojūtis, kad gali užsitempti kaldrą ant galvos ir toliau miegoti neša laimę kelias minutes ir tik vieną kartą. Rytoj tai nebebus įdomu.
Ir todėl mes įsižiūrėję galime pamatyti štai ką. Žmones, kuriuos mes įsivaizduojame, kaip tuos, kurie labai laimingi, nes turi labai daug pinigų ir gali juos viskam leisti, ir gali SAU leisti viską, yra laimingi ne dėl to. Pirmiausia, jie yra laimingi ne todėl, kad turi daugiausia už visus pasaulyje (turtuolių reitinguose jie net iki vidutiniokų netraukia), o todėl, kad džiaugiasi ir džiūgauja viskuo, ką jiems neša kiekvienas gyvenimo momentas. Jie neturi nieko dėl pasirodymo ar pasigyrimo (niekada, atkreipkite dėmesį – laimingi žmonės niekada nerodo savo žaislų: laikrodžių, jachtų ar automobilių, jie džiaugiasi jais jei ne slapčia, tai patys), jie viską turi dėl savęs ir savo pojūčių ir dėl savo artimųjų, nes matyti kitų laimę ir dovanoti kitiems džiaugsmą yra visiškai egoistinis požiūris, nes iš to jie gauna puikų pojūtį sau.
Kai aš dovanoju kažką šuniukų prieglaudai, aš esu egoistas, veikiu iš egoistinių paskatų, nes man tai teikia dar daugiau džiaugsmo, negu tas atvejis, kai būčiau šiuos pinigus išleidęs pats sau.
Pinigų santykis su laime yra kintamas, netiesinis, ir niekur kitur to nepamatysi geriau, negu žmonių santykyje su vynu. Rašau vyno apžvalgas (ramiai, ne Lietuvoje ir ne lietuviškai auditorijai – viskas teisėta), ir būna įdomu skaityti, ką rašo žmonės, kurie ragauja vyną po 30 eurų ir 3000 eurų už butelį. Tie, kas rašo apie 30 eurų vyną, dažniausiai visai neblogai atpasakoja kvapo ir skonio įspūdžius, tvarumą, poskonio ilgumą, netikėtas natas ir maisto derinius. Tie, kas gavo paragauti vyno už 3000 eurų, dažniausiai rašo apie tai, kad vynas nuostabus, ir „nors ir brangus, bet vertas kiekvieno dolerio”. Pastarieji nieko negali pasakyti apie vyną (dažniausiai), nebent būtų profesionalūs degustatoriai, kuriems nuo tokios vyno kainos visai delnai neima prakaituoti.
Kodėl taip yra? Jie galvoja, kad už 3000 eurų jie gaus vyną su šimtą kartų daugiau malonumo, negu vynas už 30 eurų, tačiau jie klysta. Čia tas pats, kas tikėtis, kad smuikas už milijoną dolerių iš Stradivario arba Amačio dirbtuvių gros tūkstančius kartų garsiau arba gražiau už paprastą gerą smuiką. Nieko panašaus. Labai geram muzikantui ten bus didesnės galimybės, ir tiek. Fotoaparatas už tris tūkstančius eurų nedaro geresnių nuotraukų, negu tas, kuris už tris šimtus, jis tik patogesnis instrumentas profesionalui.
Taip ir su vynu. Malonumo yra panašiai. Sudėtingumo už tris tūkstančius yra šiek tiek daugiau, kai kuriais atvejais – smarkiai daugiau. Retų parametrų bus daugiau, negu paprastame vyne. Bet jis daugiausia įdomus akademine prasme visiems, išskyrus vienetinius vyno gėrėjus, kurie turi absoliučiai bet kokius kiekius pinigų: prie maisto jį derinti yra keblu, nes derinimas nužudys dalį labai svarbių natų, už kurias juk ir moki beprotiškus pinigus. Prie maisto yra protingesnių pasirinkimų. Mokant tūkstančius už butelį, apsimoka degustuoti, o ne gerti prie maisto ir ne tame vyne troškinti veršieną. Čia tas pats, kaip kviestis Londono simfoninį orkestrą, kad pagrotų foninę muziką iš svetainės, kol maudaisi vonioje (jei turi tokią svetainę, kad sutalpintų juos). Blogai nebus, bet maudantis vonioje yra geresnių variantų, laimės tas orkestras ir milijoninė sąskaita už jo pasirodymą neatneš.
Todėl ir aiškinu, kad pinigų kiekis yra svarbus, bet ne aritmetine progresija susijęs su malonumu, nauda ar laimės potyriu. Palyginimui: įsivaizduokite, kad jūsų sodyboje labai silpna elektros instaliacija, ir net skalbyklės negalite įjungti kartu su orkaite. Dvigubai ar trigubai pagerinus rodiklius, galėsi skalbti ir žiūrėti televizorių ir orkaitėje kepti antį vienu metu, patirtis tikrai pagerės. O dabar įsivaizduojam, kad name pastato savo transformatorinę, priveda aukštos įtampos laidus už belekiek pinigų ir gali nors ir savo fabriką turėti ir viso ežero vandenį šildyti. Pagerės gyvenimas sodyboje? Nė kiek.
Ir jeigu jums šis tekstas nepaaiškino keisto fakto, kodėl žmones keičia darbus ir nebūtinai dėl atlyginimo, kartais rinkdamiesi mažesnį (aš taip kažkada padariau pats – mano pajamos BBC buvo 1995 metais mažesnės, nei prieš tai uždirbdavau Lietuvoje), tai, matyt, jau niekas ir negalės paaiškinti.
Kitą savaitę kalbėsimės apie tai, kodėl žmonės nusivilia, manydami, kad laimė yra tęstinė būsena, o ne momentinis blyksnis.
