Aišku? Taip.
Puttana – tai moteris, kuri užsidirba pragyvenimui naudodama vieną savo kūno vietą.
Kuo tik gyvenime man neteko būti. Drabužių dizainere, žurnaliste, rašytoja, gide, dėstytoja, restorano šefe, bet vienos nakties lovos drauge tapau tik savo gimtajame mieste – Vilniuje.
XXX
Matėte italų režisieriaus Gabriele'o Salvatoreso filmą „Il Mediterraneo“ (liet. „Viduržemio jūra“), apdovanotą Oskaru už geriausią filmą užsienio kalba? Jei matėte, neabejojate, kad ir puttana, kekšė, gali būti žavi moteris. Puttana filme – Graikijos Kastellorizo salos gyventoja Vasilisa. Vaidmenį atlieka ypatingo grožio graikų aktorė Vanna Barba. Vasilisa prisistato karo pabaigos Musolinio režimo nublokštiems į svetimą kraštą ir Graikijos saloje išsilaipinusiems italų kareiviams bei išdidžiai prisipažįsta – io lavoro (liet. „aš dirbu“). Į italų pulkininko – žavaus italų aktoriaus Diego Abatantuono – galantišką klausimą che lavoro fa? (liet. „kokį gi darbą jūs dirbate?“) gražuolė be baimės atsako – esu puttana. Vasilisos motina visą gyvenimą buvo puttana, sesuo – puttana, ji – puttana. Toks pragyvenimo šaltinis.
Mano pragyvenimo šaltinis kitoks nei Vasilisos. Man neteko duonos užsidirbti šiuo būdu nei Graikijos saloje, nei Italijoje, man apskritai niekada neteko būti puttana, nei mano motina, nei sesuo nebuvo puttana. Bet štai šią žiemą aš atvykau į savo gimtąjį Vilnių kitais reikalais, bet tapau vienos nakties Vilniaus puttana.
Vykstame su Pauliumi į Lietuvą iš Romos. Kelionė – sudėtingomis pandemijos sąlygomis. Ne savo noru, ne darbo reikalais. Dėl sveikatos. Pas šeimos stomatologę. Visos mintys – ten, kaip ir kokiais būdais pasiekti Vilniaus miestą, išspręsti problemą ir grįžti atgal.
Esame ilgamečiai booking.com klientai, todėl užsisakome „B&B“ Vilniaus Žvėryne. Lietuvoje spaudžia ledinė žiema, pėstute nepribėgiosi, taksi neprivažinėsi. Kad būtų arčiau klinikos, renkamės daugiabutį su virtuve ir automobilių aikštele. Nakvynė užsakyta vienai nakčiai, nes kol kas nežinome, kiek bus vizitų dėl ekstremaliomis sąlygomis iškilusios problemos. Užsakome vienai nakčiai, mat mūsų gyvenamasis būstas Lietuvoje – Druskininkuose.
Iš Romos ankstų rytą „Ryanair“ avialinijomis atskridę į Varšuvą (nes tiesioginio reiso į Vilnių jau nebėra) Modlino oro uoste išsinuomojame automobilį. Gerokai sutemus artėdami prie Vilniaus po gerų šešių valandų kelionės jaučiamės ne juokais pavargę. Skambiname nurodytu bookingo „B&B“ užsakymo telefonu.
Atsiliepęs balsas itin malonus. Lietuviškai manęs klausia, kelintą valandą atvyksime, mus pasitiks. Kaip džiugu, nes, iš tiesų, Vilniuje esame ne kartą sprendę „B&B“ užsakymo ir bandymo įvairiais kodais įeiti į butą rebusus. Ypač tai keblu, kai spaudžia šaltis, siautėja vėjas, kai tamsu, kai reikia parkuoti mašiną. Tai – Vilniaus miesto centro problemos. Šįkart vengiame centro.
Žvėryne, greta klinikos, užsakyti apartamentai daugiabutyje. Čia ir parkingas bus kieme, ir šeimininkė lauks. Perfetto, kaip sako italai.
Tačiau kitas klausimas kalbantis mobiliuoju mane priverčia maloniai nustebti. Moters balsas tampa paslaptingas, pabrėžtinai malonus.
– Tai jūs būsite… porelė, ar ne?
Pažvelgiu į vairą sukinėjantį savo vyrą, iš mano akių jis supranta, kad kažkas negerai. Ką aš išgirdau? Ar mūsų užsakymas anuliuotas? Ne, ne viskas ok, sakau, mūsų lauks, jokių kodų rinkti nereikės.
Bet paslaptingas balsas teiraujasi toliau.
– Tai jums, panele, reikės didesnės lovos?
Nustembu. Kodėl pirmiausia teiraujasi apie lovą? A... Na, žinoma, aišku. Kuo platesnė lova – tuo jaukiau, manau. Per mūsų bendrą gyvenimą turbūt sumušėme daugiau už kitus rekordų viešbučių užsakymais. Nuolat esame komandiruotėse ir kelionėse. Hmm… Moteriškė, manau, turbūt teiraujasi, ar mums reikia Italijoje vadinamosios matrimoniale – šeimyninės dvigulės lovos, nes kartais būna kambarys su dviem atskiromis. Todėl sakau „taip“. Pora esam.
Sakau „taip“. Argi meluoju?
Mes porelė jau 35 metai.
Malonus moteriškas balsas priduria, jog ji bus tokia maloni, kad mums dar spės parinkti ne tik lovą, bet ir prabangesnius apartamentus nei tuos, kuriuos buvome užsisakę. Kol dar neatsisveikinau, pranešusi, jog Vilniuje, Žvėryne, būsime po geros valandos, spėju paprašyti: „Tik labai prašome įjungti šildymą, atvykstame iš Italijos. Jaučiamės baisiai sušalę. Labai ačiū.“
Ir štai, mes jau Vilniuje. Sukame į Žvėryną. Geltono triaukščio daugiabučio kieme mus maloniai pasitinka pusamžė juodaplaukė. Kaip džiugu. Tik vis keistai žvelgia į mane, su tam tikra suokalbiška šypsena. Kai nešam į trečią aukštą lagaminą, dar kartą pakartoja apie prabangesnius apartamentus. Patikslina: paslauga – už tą pačią kainą.
Lipame į geltono triaukščio daugiabučio viršutinį aukštą, į prabangesnius apartamentus. Apačioje ant durų matome bookingo įvertinimą – 8,2. Vos įžengiame pro duris, šiek tiek sausokai paprašo: „Prašau duoti dokumentą. Būtų gerai, jei pinigėlius gaučiau dar šiandien, geriausia grynaisiais.“
Na, nelabai man patinka toks elgesys, bet esame pavargę, norime greičiau palįsti po dušu, pasiruošti rytdienos susitikimui su klinikos specialiste. Paduodame dokumentą, netrukus sugrįžta į apartamentą trečiame aukšte su grąža. Sąskaitos neįteikia.
Nuo tos minutės prasideda mūsų nuotykiai kaip gerai žinomame ir sovietmečiu didelio pasisekimo sulaukusiame kino filme „Nepaprasti italų nuotykiai Rusijoje“. Tik nuotykiai ne Rusijoje, o Lietuvoje. Net moteriškė šneka be rusiško akcento. Na, o mes su Pauliumi – tokie infantilūs keistuoliai, visai kaip tie italai.
Butas išoriškai tikrai prabangus, grindys – šviesus parketas. Mus apstulbina raudono Kararos marmuro palangės. Oho… Miegamojo lova – puiki, plati, gražiai paklota, su šilko antklode, sudygsniuota šimtasiūlės būdu. Problema tik viena – bute šaltoka. Skambiname juodaplaukės nurodytu telefonu, ji iki vėlaus vakaro dar bus apačioje. Moteris pasibeldžia, atidarau. Įeina į kambarį, parodo mažučius radiatorius po sunkiomis užuolaidomis, sako, dar nespėjo butas sušilti. Juk ji mums – porelei – parinko prabangesnius apartamentus, tad kantrybės, panele. Panele... Panele…
Keistai žvelgdama į mane, juodaplaukė vis kreipiasi „panele“. Na, galvoju, po tokios ilgos kelionės, atsikėlusi ketvirtą ryto šįryt Romoje, įveikusi pusę Lenkijos automobiliu, matyt, dar visai neblogai atrodau. Nusišypsau… Jei primenu ne ponią, o panelę, ne taip ir blogai. Ko gi čia nervintis, netrukus sušilsime karštame vandenyje. Juk štai – hidromasažinė vonia, burbuliuoja ir garsiai įsijunginėja vandens šildymo katilas.
Dar kartą dairausi po kambarį. Kol mano vyras bus po dušu, paruošiu vakarienę. Traukiu spagečius iš lagamino – žinau legendinį aktorės Sophios Loren receptą „Caccio e pepe“, kurį gaminant beveik nesklinda jokie kvapai viešbutyje, nors nemanau, kad itališki kvapai, – kas nors blogo. Mums kaip Sophiai nereikia slėptis, juk užsisakėme apartamentą su virtuve, kurioje suplanavome vakarienę. Lietuvoje pandemijos metu, panašiai kaip ir Italijoje, restoranai uždaryti.
Bet... prabangiuose apartamentuose virtuvės nėra.
Vėl skambinu juodaplaukei, sakau, mes atvykome į Vilnių iš Romos ir mirštame iš alkio. Bandau išaiškinti, kad privalom pavalgyti, nes visą dieną keliavome. Žinodami iš anksto, jog Lietuvoje visi restoranai, panašiai kaip ir Romoje, uždari, užsisakėme kambarį su virtuve.
Ji keistai patrauko pečiais, tačiau, kaip sako italai, yra disponibile (liet. paslaugi). Sako, kad galiu nulipti žemyn, ji turinti mikrobangų krosnelę. „Ne, ačiū, sakau, tokios nenaudojame. Šildyto maisto nepratę valgyti. Bet juk užsakėme kambarį su virtuve. Atvykome iš toli. Ką mums daryti? Turime savo produktų, mums reikia viryklės, reikia puodo pastai ir kelių taurių vynui.“
Moteris atrodo nustebusi, net šiek tiek nusivylusi. Bet vyno taurių yra – storo krištolo, kaip senais sovietmečio laikais būdavo atvežamos iš Bohemijos, puikios. Nuteikia maloniai ir kamščiatraukis – štai ten, spintelėje. Puiku.
Vonioje matome hidromasažinę vonią po milžiniška rausvo marmuro palange, to paties marmuro, kaip ir kituose kambariuose. Prabanga…Palto nusivilkti nedrįstame, nes butas – vis dar įšalęs, vos vienas menkutis radiatorius po palange lengvai šiltas. Ką gi...
Keliaujame į vonią – sušilsime karštame vandeny. Pro dušo čiaupą plūsteli verdančio vandens srovė, puolam plautis galvą – juk rytoj pas stomatologę reikia atrodyti tinkamai. Pro vonios ertmes vanduo bėga lėtai, tik tiek, kiek įmanoma nusiprausti po dušu. Antrajam iš mūsų jau tenka praustis šaltu vandeniu. Į vonią atsigulti nėra net minties – ji tokio purvinumo, jog apie higieną, ir dar pandemijos sąlygomis, net kalbėti būtų neįmanoma.
Ant sienos – vos du vidutinio dydžio rankšluosčiai. Jokių šlepečių išlipus. Ką daryti?
Na, džiaugiuosi, kad nors galvą išsiploviau.
Apsimaunu Pauliaus kojines ant nuogų kojų, aulinius batus, nes mano pėdos dar neišėjus iš vonios ant šalto svetainės parketo rizikuoja suledėti. Ne, nenoriu sušalusi paruošti terpės pandemijos virusui. Jam nepasidavėm Italijoje, tai nejaugi dabar susirgsim Lietuvoje, čia paprastai žmonės turi galimybę kur kas smarkiau butus pasišildyti nei Romoje, kur šilta. Bet prabangiuose apartamentuose šalta kaip lauke.
Skambinu juodaplaukei. Ji – jau tarpduryje. Mūsų garderobas po dušo jai gerokai kilsteli tonusą.
Paulius – su minkštu pilko melanžo moherio megztiniu, baltomis trumpikėmis ir vilnos „Gallo“ juostuotomis kojinėmis iki kelių su... raudonojo vyno taure rankoje. Aš – su juodomis kašmyro kojinėmis virš kelių, beveik kaip parigine, kurios buvo dėvimos ant tinklinių kojinių vasarą, tik ne vilnonės, o juodos matinės, su auliniais batais, beveik siekiančiais kojinių viršų, persikų spalvos mini šilko tvilo naktiniais marškinėliais, kailinukais ant pečių, su... raudonojo vyno taure rankoje. Juodaplaukė tarpdury – jau ramesnė, kažką jai ši scenografija primena. Žiūri į mus gana smalsiai.
– Mes alkani, – neduodam ramybės. – Ką daryti?
– Nebent keiskime apartamentus, – pasiūlo. – Važiuokite į Rotundo gatvę. Aš jau sutariau.
Ne, sakom, ačiū. Rytoj aštuntą ryto privalom būti klinikoje. Lauke – ledinis vėjas, automobilį jau pastatėme, kur čia bevažiuosi šlapiais plaukais.
Moteriai plyksteli idėja: „Tai atnešiu jums elektrinę mini viryklę“.
Sakom, ačiū dievui, neškite. Mirštame iš alkio.
Prisipildome dar po taurę raudonojo vyno, puodas, pilnas vandens, ant viryklės svetainės kampe pradeda burbuliuoti, spagečiai verda. Šiek tiek sušylame. Bet staiga plykst, iššauna kamščiai. Velniai rautų...
Liekame pusnuogiai Vilniaus Žvėryno „B&B“ su vis dar garuojančiu spagečių puodu tirštoje tamsoje. Romantika? Ne. Šaltis gelia nuogus kelius. Porelė, panelė, porelė, panelė... Mirštam iš alkio, vynas dar labiau jį sustiprina.
Laimei, apšviečiame kambarį mobiliuoju telefonu.
Skambiname juodaplaukei. Ji – jau ant slenksčio. Smalsiai žvalgosi po kambarį. Na ir keista ši porelė...
„Niekuo negaliu padėti, panele, atsiprašau. Nebent išjunkite visas šviesas ir vėl įjunkite viryklę“, – beviltiškai skėsteli rankomis.
Moteris vėl įjungia kamščius, pasta verda tamsoje, kokia romantika. Susišildau rankas svetainėje kylančiais iš puodo garais. Galų gale pasta išeina visai neblogai, beveik kaip Italijoje – kieta, al dente. Nupilu vandenį į vonios kriauklę prilaikydama spagečius stikliniu padėklu, apvyniojusi jį šlapiu rankšluosčiu, kad neišlėktų lauk. Pašlakstau pastą tyru alyvuogių aliejumi, mano amžinu palydovu 100 g buteliuke, peiliu papjaustau itališkojo parmidžano drožlių, pritrupinu ant viršaus aitriosios paprikos.
Paulius laimingas – karšta pasta jau lėkštėje, peperoncino maloniai užkaitina skrandį, užgeriam puikiu raudonuoju vynu, kurį įsigijome sustoję Lenkijoje. Siubjurusi nuotaika traukiasi, visai neblogai. Keliaujame ilsėtis į šiek tiek įšalusią lovą. Bet mes jau – sušilę, susišildome.
Rytoj laukia paskirtas vizitas.
Ankstų rytą mes – jau klinikoje. Bet vakarykštė patirtis niekaip neišeina iš galvos. Kirba visu ryškumu, paslaptingumu, verta naujo romano. Kaip čia laukiantiems koridoriuje ir odontologei su praviromis durimis nepapasakosi savo nakties nuotykių?
Aš vis dar garsiai pasidžiaugiu, kad Vilniaus „B&B“ buvau laikoma „panele“, kad mūsų „porelė“ – tai bent porelė. Kokia romantika. Štai, ne Italijoje, ne kokioje kitoje valstybėje, o Vilniuje, mano gimtajame mieste, sužinojome, kokia šauni esame porelė. Žinoma, šauni, argi ne? Nes, kad ir kaip ten būtų, išlendame visur ir visada pro rakto skylutę. Štai, ne tik atradome būdą pačiame pandemijos įkarštyje atsirasti Lietuvoje, neperšalti, nenumirti iš alkio, nepasiduoti lediniam vėjui, bet dar ir sugebėjome išsivirti, kaip Sophia Loren, viešbutyje pastą „Caccio e pepe“.
Istorijos pro praviras duris tyliai klausosi viena klinikos lankytoja. Ji sėdi koridoriuje ant laukiamojo kėdės. Krenkšteli vieną kartą, kitą.
Galiausiai nebeištveria girdėdama mano entuziazmą – porelė, panelė, porelė, panelė, elektrinė viryklė, hidromasažinė, Kararos marmuro palangės, šilko antklodė.
„Gerbiamoji, – sako. – Jūs esate laimės kūdikiai. Džiaukitės, kad iš to namo išnešėte sveiką kailį. Jo reputacija mūsų Žvėryne – ne kokia, žinote. Po vieno tokio įvykio viena porelė...“
Įvykio? Kokio? Ką žino visas Žvėrynas? O mes – ne.
Bet juk visas geltonas namas – vienas ištisas „B&B“? Su neblogu įvertinimu, sakau. Na, tiesa, mus sutikusi moteris buvo tikrai keista. Dar keisčiau buvo, kad ją nustebinome pageidavimu vakarieniauti jos pasiūlytuose gražiuose apartamentuose. Ar kiti klientai to nedaro?
Nujautėme, kad ten kažkas ne taip. Bet kas?
Moteriškė klinikos laukiamajame kraipo galvą. Na, ir keistuoliai, na, ir naivuoliai, nukritę iš mėnulio, tikri italai. Nejaugi nesuprantate, ko vyrai ten lankosi ir kokios ten jų laukia panelės.
Vienai nakčiai? Panelės?.. Juk ir jūs jai pasakėte, kad atvykote tik vienai nakčiai.
Tai štai kur šuo pakastas. Porca puttana...
Pagaliau suprantu. Ach, štai kodėl aš tapau panele. Ne, ne todėl, kad neblogai atrodau. Nors, kaip čia pasakius, pasijutau visai neblogai tapusi panele, net puttana Vasilisa iš Gabriele'o Salvatoreso „Mediterraneo“ tą naktį man būtų pavydėjusi gundančio įvaizdžio. Nuogos kojos, parigine kojinės, auliniai, kailiukai, šlapios išsidraikiusios garbanos.
Staiga suima nežmoniškas juokas. Ir pyktis... Ir klausimas. Bet vakarienė? O kaip su vakariene? Juk vyno taurės, puikios Bohemijos krištolo taurės buvo paruoštos, ir kamščiatraukis. Tai tie Vilniaus vyrai – Don Žuanai, apsilankę geltonajame name vienai nakčiai pas... paneles, ne, puttanas, vargšeliai, mylisi alkani? Be vakarienės? Jos jiems niekas neparuošia, tik vyno. Kad greičiau kirstų tiesiai į galvą. O dangau...
Bet kaip jie tuomet gali būti geros formos? Pasiekti tikslą, nesusikompromituoti, nepalūžti, neapsijuokti?
Prieš akis iškyla dar vieno filmo scena. Nežinau, kodėl matau prieš akis italės režisierės Linos Wertmüller keturis Oskarus iškovojusį kino filmą „Pasqualino Settebellezze“. Veiksmas vyksta koncentracijos stovykloje, vyrai – visi išsekę, perkarę, pajuodusiais paakiais, su juostuotomis pižamomis. Tarp jų – ir absoliučiai nustekentas žiaurių lagerio sąlygų Neapolio vyras Pasqualino. Su savo istorija... Vienas talentingiausių Italijos aktorių Giancarlo Giannini. Alkanas, nuo alkio ir bado pasruvusiais paakiais, bet žavus, seksualus, mėlynakis, kaip tikrieji vikingų palikuonys, neapoliečiai. Priešais jį – SS komendantė rausvais plaukais ir priplotu biustu. Šlakuota nosimi, jauna, raumeninga. Su rimbu rankoje. Tikra sadomazochistinio filmo scena. Nuostabi amerikiečių aktorės Shirley Stoler vaidyba.
SS komendantės žvilgsnis neleidžia abejoti – vyro kvapo ji neuostė ilgai.
Todėl mėlynakiam, suklupusiam ant kelių, liepiamąja nuosaka išrėžia komandą: „napoletano, makarono“, fare l’amore con me“ (liet. „napoletano makarono“, mylėtis su manimi“). Nėra abejonių – priešingu atveju būsi sušaudytas. SS komendantė stovi išsižergusi priešais „napoletano makarono“ kaip tikra gundanti Bakchė – baltais vyriškais marškinėliais ir kelius siekiančiais baltais kaip sniegas pantalonais. „Napoletano makarono“ suka į šalį akis, bet jo negeismo priežastis kitokia – alkis. Jis išsekęs, ir nieko jam neišeina.
SS komendantė pasirodo kur kas sąmoningesnė nei Vilniaus „B&B“ juodaplaukė, pasiūliusi prabangesnę lovą porelei. Jai neatrodo keista, kad alkanas vyras yra nepajėgus atlikti meilės akto. Kas vyksta toliau?..
Prabangiuose SS komendantės apartamentuose ant stalo atsiranda pilnas dubuo putros, išbadėjęs kalinys suryja maistą rankomis. Jis – laimingas, tiesa, be vyno, bet yra maisto. Nieko, svarbiausia – išgyventi. Vynas jo laukia Neapolyje.
SS komendantės pasiūlyta išeitis padeda atgauti vyriškumą. „Napoletano makarono“ užmerkia akis, pantalonai ar ne, vyriški šlaunų raumenys ar ne – jam nesvarbu... SS komendantė irgi užsimerkia... iš malonumo, patiria aistrą. Ji... patenkinta. Kalinys nebus sušaudytas. Kalinys keliauja į savo baraką, iš ten – į savo svajonių Neapolį.
Bet Vilniuje viskas kitaip.
Lietuviai vyrai eina pas savo komendantes… atsiprašau, paneles, alkani? Juodaplaukė parūpina kamščiatraukį, vyno, dailių Bohemijos krištolo taurių.
Bet ką aš čia dabar?..
Klinikos laukiamajame istorijos atomazga verčia mintyse įsivaizduoti Vilniaus vyrus Don Žuanus. Slaptus meilužius. Vargšelius… Alkanus. Verčia vėl sugrįžti į geltoną triaukštį, jame įrengtus paslaptingus apartamentus.
Koridoriaus klientės balsas skamba kaip tolimas aidas – būtent ten prieš kelerius metus vienai porelei viena naktis baigėsi blogiau negu mums. Visas Žvėrynas tai žino.
Daugiau detalių nesinori. Džiaugiuosi, kad nemačiau.
O, mano mielasis Vilniau. Visas gyvenimas – vieni siurprizai. Ačiū, fortūna. Ačiū, kad esame porelė, kad esu vis dar panelė, kad likome gyvi po vienos žiaurios žiemos nakties.
Ačiū, kad italų nuotykiai Rusijoje, atsiprašau, Vilniuje, pasibaigė. Kad pasibaigė laimingai. Į savo CV įrašau tarp visų patirčių naujausią – vienos nakties puttana.
J. J.
