Viskas griūva; centras neišsilaiko / Gryna anarchija užpuolė pasaulį, – rašė Williamas Butleris Yeatsas. Wall Street Journal 2016-aisiais paskelbė, kad per pirmuosius septynis tų metų mėnesius Yeatso eilėraštis „Antrasis atėjimas“ (The Second Coming) cituotas dažniau nei bet kada anksčiau, skaičiuojant nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios. Twitter tinkle jis tapo ypač madingas po referendumo dėl Brexit, tačiau iš populiariausiųjų sąrašo iškrito, kai amerikiečiai savo prezidentu išrinko „netašytą grobuonį“.
Politinis apokaliptiškumas ilgą laiką buvo priskiriamas reakcionieriams. Bet staiga ėmė plisti nuotaikos, apibūdinamos tokiomis sąvokomis kaip Eurabija, didysis tautų kraustymasis, nacionalinė savižudybė, kultūros nuosmukis. Net pažangos šalininkai prabilo apie demokratijos mirtį, liberalios tvarkos pabaigą, fašizmo sugrįžimą ir posttiesą. Koks niūrus pesimizmas tarpsta tam tikromis istorinėmis akimirkomis, europiečiai pamatė 1918-aisiais. Gilėjant krizėms, vienam sukrėtimui keičiant kitą sukrėtimą, kai kas verčiau pasiduoda, negu bando atsilaikyti prieš audrą. Yeatsas, žvelgdamas į Didžiojo karo sukeltą suirutę, 1919-aisiais eilėmis aprašė šią fatališką būseną.
Taigi ar „demokratijos krizė“ yra sena naujiena? Be jokios abejonės. Ji tokia pat sena kaip ir pati demokratija, bet dabartinėmis aplinkybėmis labiau derėtų svarstyti, ar įstengiame adekvačiai suvokti, kas ateis po krizės. Ką tokiais laikais, kokiais gyvename, apskritai reiškia „galvoti apie ateitį“? Pokyčiai, susiję su painiais globaliniais sąryšiais ir planetos destabilizacija, lemia, kad mases, kadaise vadintas valstybės piliečiais, apima baimė, kuri didžia dalimi valdo visą šiuolaikinę politikos kultūrą. Matydami, kaip artinasi pasaulinis kolapsas, esame priversti nagrinėti galimus griūties scenarijus, bet jiems suprasti, deja, stokojame intelekto pajėgumų. Tokio bejėgiškumo akivaizdoje esamoji politinė sistema pereina į „postfaktinį“ režimą, nors politikai ir korporacijos kaip visada toliau žarsto pažadus apie augimą, verslumą ir pažangą.
Tarkime, dabartinė krizė ir masių maištai – visokiausių spalvų ir pobūdžio protestai prieš valdžią – iš tikrųjų skelbia naują erą. Gal tai ir yra toji akimirka, kai pagaliau pradedame susivokti, koks bus XXI amžius? Įtakingiausieji iš gausybės sistemą kritikuojančių sąjūdžių utopijos vizijas kryptingai ir sėkmingai pakeitė tuo, ką Zygmuntas Baumanas pavadino retroutopija. Prieš akis šmėsčiojant vis niūresnei ateičiai, užuovėjos ieškoma praeityje. Viltys blėsta, stiprėja ilgesys. Jeigu ateityje iš tikrųjų laukia neišvengiamas didžiulio masto žlugimas, kodėl neatsisukus į auksinę praeitį, kur tokias sąvokas kaip aukščiausioji valdžia, kontrolė ir tapatumas buvo įkūnijusi, tvirtai užtikrino etniškai vienalytė tautinė valstybė?
Jei tokios reakcijos, kai išvengti sudėtingų dabarties prieštaravimų, painiavos, įtartinų ryšių bandoma praeities metodais, būtų perkeltos į politiką, jos pasidarytų labai pavojingos. Finansų krizė, pabėgėlių antplūdis, pandemija – tai tik pradžia. Galime vis labiau saugoti savo sienas, statyti vis aukštesnes tvoras, tačiau išsigelbėti tai nepadės. Užsidarę net stipriausiose tvirtovėse, jausime pasaulinio atšilimo, vandenynų taršos poveikį, žinosime, kad ištekliai išeikvoti, o žemė, kurią vadiname namais, nepaliaujamai slysta mums iš po kojų. Labai gali būti, kad ateitis tokiomis aplinkybėmis vis labiau darysis nepopuliari.
Pažangos šaukliams vertėtų vadinamuosius „nostalgikus“ vertinti rimčiau, kaip tikrus oponentus – šis politinis sąjūdis taip paprastai neišnyks, greičiausiai nuolat stiprės, kurdamas naujus sudėtingus konglomeratus, atmesdamas įprastinę takoskyrą tarp kairės ir dešinės. Pažangos adeptai, kaip yra įpratę, atmetė viską, kas jiems atrodė „reakcinga“, tikėdami, kad istorija reiškia nuolatinį progresą. Tarsi pažanga būtų istoriškai neišvengiama, jie atsainiai atsikratė ideologinių reliktų, kurių laikosi įsikibę visokie atsilikėliai. Bet vis garsiau skamba sunkus klausimas: ką reiškia pažangiai traktuoti sparčiai didėjančius iššūkius, jeigu nesiūlomi jokie sprendimai?
Tai apima ir pačią „pažangumo“ sąvoką. Būti pažangiam reiškia tikėti, kad istorija žengia pirmyn, užtikrindama, esą reikalai klostysis vis lengviau, o visuomenė įstengs nuolatos tobulėti. Tokio tikėjimo variacijas puoselėja visas politinis spektras, besiremiantis pažangos idėjomis, nesvarbu, ar jos revoliucinės, ar humanistinės, švietėjiškos, ar garbinančios laisvąją rinką, ar technologinės. Pastaruoju metu įtikėta pasaulietiniu išganymu, kuris neretai įsivaizduojamas kaip gyvenimas be nepriteklių.
Vienas iš sunkesnių iššūkių, metamų pažangos politikai, yra toks: kaip tesėti universalizmo, lygybės, perskirstymo ir visų pripažinimo pažadus pasaulyje, kuriame nepriteklius be paliovos didėja? Pažangos politika, kad vėl taptų vyraujančia kryptimi, turės pritarti idėjoms, kurių nekenčia labiausiai, tarp jų eugenikai ir socialiniam darvinizmui. Tai, kas dabar laikoma dešiniuoju radikalizmu, akimirksniu gali užimti tvirtas pozicijas – tokios rūšies politikai visuomenė pritaria ne todėl, kad žmonės yra nepataisomi rasistai, o todėl, kad pasaulinį kaimą kamuoja nepritekliai, o „gerbiami“ politikai nesugeba tos situacijos pataisyti. Daugeliui kova už savo išteklių išsaugojimą atrodo svarbesnė negu kova už bendrą išgyvenimą, visko turint mažiau.
Politika be alternatyvų
Pastaruosius keturis ar penkis dešimtmečius turtingajai pasaulio daliai didelę įtaką darė du tarpusavyje susiję procesai, kuriuos socialiniai mokslininkai paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje praminė individualizacija ir globalizacija. Abu išplėtė asmens savarankiškumą, leido išvengti tradicinių valdžios pančių. Tačiau daugeliu atvejų sustiprino ir bejėgiškumo jausmą, susijusį su vis grėsmingesniais sisteminių, kaskart painesnių sąryšių padariniais ir biosferos nykimu. Dabar, kai neriboto augimo, kuris užtikrintų gerovę visiems, perspektyvomis jau nebetikima, susiduriame ir su kita medalio puse. Ryškėja, kokį iškreiptą šalutinį poveikį padarė tai, kas kadaise šlovinta kaip „reglamentavimo panaikinimas“, užtikrinęs beprecedentę saujelės turtingųjų laisvę atsiriboti nuo vargstančiųjų daugumos. Gali būti, kad tikrąjį neoliberalios globalizacijos veidą kaip tik ir atskleidžia madingas postnacionalinių oligarchų įprotis prabangiai įsikurti saugiu atstumu nuo masių, kurios skęsta, beviltiškai bandydamos išplaukti.
Ateities demokratijai teks atremti didžiulį iššūkį, – norint išvengti katastrofų, būtina užtikrinti bent šiokią tokią pusiausvyrą tarp laisvės ir lygybės, plačiai atsisakant privilegijų. Tą akivaizdžiai parodė geltonosios liemenės – spontaniškas sąjūdis prieš kuro mokesčių padidinimą. Ekspertai nesutaria, kaip reikėtų traktuoti šią socialinę jėgą, laikyti pažangia ar regresyvia, revoliucine ar reakcinga. Viena aišku – dėl taip nelygiai skirstomų išteklių ir privilegijų, visi tie, kurie jaučiasi nuskriausti, bet kokį „visuotinį“ apkarpymą priima kaip tiesioginį jų įžeidimą.
Visai nesvarbu, kad gamtosauga susipainiojo tarp vartotojų pasirinkimo, tapatybės ir gyvenimo būdo. Ekologinio sąmoningumo teikiamą pasitenkinimą sunku atskirti nuo pranašumo ir prieš vargšus, ir prieš turtuolius. Kiekviena apie ateitį galvojanti, aplinkosaugai jautri demokratija patirs aršų pasipriešinimą, net jeigu jai pavyktų patraukti savo pusėn visus mokslininkus ir ekspertus. Bet priešinamasi bus ne todėl, kad masės kvailos arba apmulkintos piktavalių manipuliatorių. Tiesiog kai jautiesi įžeistas, norisi eretiškai neigti visas oficialias tiesas. Tasai potraukis dar niekada neturėjo tokių plačių galimybių kurstyti kolektyvinį nepaklusnumą, kokias gavo dabar, skaitmeninių socialinių medijų amžiuje.
Neoliberali era iš prigimties turi prieštaringą trūkumą – pabrėžtinę individo laisvę neišvengiamai lydi tokia pat pabrėžtinė politinio pasirinkimo stoka. Magiška „modernizacijos“ formulė reiškė technokratinį valdymo būdą, kuriuo siekta ištisas populiacijas pripratinti prie gyvenimo skurde, kurį lemia vis intensyvesnė globalizacija. Liūdnai pagarsėjęs Margaretos Thatcher pareiškimas, neva „pasirinkimo nėra“, aprėpė priemones, kurias ekonomistai tvirtino išvedę iš rinkos dėsnių.
Tečerizmą galima demaskuoti kaip gryną ideologiją, tačiau būsimai demokratijai gal nereikėtų vengti panašios retorikos? Ateityje drąsiausi politikai gal ir bus tie, kurie išdrįs pasakyti rinkėjams, kad pasirinkimo nėra, nežadėdami mainais suteikti dar daugiau asmeninių laisvių.
Būsimasis kolektyvinis projektas
Galėtume sakyti, kad koronavirusas sužadino tai, ką senoji kairė vadino „sistemos kritika“. Kaskart skaudesnių sunkumų akivaizdoje viskas, ką neoliberalizmas vadino neišvengiama būtinybe, staiga pasirodė iš esmės klaidinga. Skubių kolektyvinio išlikimo klausimų negalima spręsti, taikant struktūrinio sureguliavimo programas ir griežtas taupymo priemones. Kai visuomenė patiria išorinį sukrėtimą, didžiulė nelygybė ir menkas pasitikėjimas valdžia įpučia žarijas, iš kurių gali įsidegti pilietinio karo liepsna, o tada valstybė griebsis represijų.
Būsimajame kolektyviniame projekte demokratijos likimas priklausys nuo jos gebėjimo suvaldyti šias pavojingas įtampas. Vis grėsmingesni globalūs iššūkiai kurstys jėgas, grasinančias sugriauti demokratiją iš vidaus, kels visuotinę baimę ir paranoją. Visuomenės susiskaldymas gerokai sustiprina veikliųjų paranojikų galimybes – virtualioje erdvėje sklandant sąmokslo teorijoms, prarandamas atsparumas manipuliacijoms, vis mažiau pasikliaujama loginiu mąstymu. Pasaulio griūtis (pagalvokime apie besiplečiančius negyvenamus plotus, apie snaudžiančius dar nežinomus virusus, kurie beregint pasklis, sunaikinus jų buveines) nuties kelią ypatingos rūšies politikui, kurio „programa“ bus pasipiktinimas. Pasitelkdamas tvirtus įsitikinimus, toks politikas mokės sudėtingus pasaulinius sąryšius pristatyti kaip elementarią dichotomiją tarp draugų ir priešų.
Kapitalistų interesams tarnaujantys politikai, tinklai ir sąjūdžiai artimiausioje ateityje garsiausiai priešinsis reikalavimui atsisakyti privilegijų planetos išlikimo labui. Tačiau didžiausias trukdis, ko gero, bus net ne tie, kurie viską neigia ir priešinasi, o nuosaikieji, teigiantys, esą galima viską išgelbėti, nieko neaukojant.
Teisingo išteklių padalijimo globaliu mastu klausimas darosi dar sudėtingesnis. Pasaulis, kamuojamas vis didėjančio nepritekliaus, tikrai neprisidės prie būtino visuotinio bendradarbiavimo. Labiau tikėtina, kad apims mizantropija, antiegalitarizmas, įsigalės tribalizmas, vis platesnio politinio atgarsio sulauks karo kurstymas, pastaruoju metu jau gerokai suaktyvėjęs.
Kai kurie tokius svarstymus atmes kaip reakcingus. Tačiau aš viso labo siūlau, kad būtų adekvačiau reaguojama į reakcionierius. Nes iš jų tikrai yra ko pasimokyti, pavyzdžiui, gebėjimo „įžiebti viltį iš praeities žarijų“, kaip rašė Walteris Benjaminas. Gal reakcionieriai teisūs, tikėdami, kad įmanoma praeitį atkurti dabartyje?
O jeigu tai tiesa, ši žinia galėtų būti labai gera visiems, kurie gręžiasi į socialinės ir aplinkosaugos politikos pergales, taip sunkiai iškovotas XX a. Pagaliau turime suprasti, ką reiškia būti pažangiam pasaulyje, kuris nesiūlo jokio išganymo. Kaip galima išlikti moderniems, kai vis didėja nepriteklius? Štai su kokiu iššūkiu susiduria XXI a. demokratai.
Išvertė Inga Tuliševskaitė
Ši esė yra Eiriko Høyerio Leivestado knygos „Baimė ir neapykanta demokratijos sąlygomis“ (Frykt og avsky i demokratiet), ką tik pasirodžiusios norvegų kalba, epilogo sutrumpintas vertimas.
Originalas angliškai
Pirmąkart publikuota eurozine.com 2020 m. gruodžio 11 d.
© Eirik Høyer Leivestad / Vagant / Eurozine
