Lietuvos žvalgybos institucijų nuomone tikimybė, kad Rusija tikslingai ryšys panaudoti jėgą prieš Baltijos šalis nėra didelė. Vis dėlto, ataskaitose ne kartą akcentuota augančių „netyčinių“ incidentų rizika, kurią sąlygoja Rusijos ginkluotojų pajėgų aktyvumas mūsų pasienyje. Kalbant apie aktyvumą, šią savaitę kaip tik prasidėjo taktinės Rusijos ir Baltarusijos kariuomenių (jei dar galima šį žodį vartoti daugiskaita) pratybos „Slavų brolija“ – jos tęsis beveik dvi savaites, iki rugsėjo 25 d. Paskutiniame A. Lukašenkos susitikime su Rusijos prezidentu patvirtintas intensyvus tolesnių karinių pratybų grafikas, todėl pratybų aktyvumas greičiausiai nemažės – politinių neramumų krečiamas Baltarusijos režimas matyt negalės atsilaikyti prieš Rusijos spaudimą spartinti karinę integraciją. Kokių papildomų saugumo priemonių būtų tikslinga imtis šiomis aplinkybėmis?

Bandymas drebinti NATO vienybę

Minėtos FPRI studijos autorius atkreipia dėmesį, kad panorėjusi Rusija jūroje gali pakankamai lengvai aktualizuoti visoms Baltijos jūros regiono ES ir NATO šalims aktualias tiek hibridinio, tiek konvencinio pobūdžio grėsmes. Aiškiai įvardyta, jog tai svarbu ir energetikos sektoriui: tarpvalstybinės jungtys ir Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas įvardyti kaip silpnai saugomi, jei apskritai saugomi. Sukėlus grėsmę kritiniams energetikos infrastruktūros objektams, galima sutrikdyti energijos tiekimą – jei dėl tokių pasekmių būtų kaltinama laiku prevencinių priemonių nesiėmusi vietinė valdžia, silpnėtų pasitikėjimas savo valstybe ir kartu ryžtas priešintis „racionalius sprendimus“ siūlančiam galimam politiniam Kremliaus spaudimui.

Pati mintis apie tai, kad Baltijos šalių energetiniam saugumui žalą galima sukelti ne tik fiziškai užvaldant ar sunaikinant esminius objektus, bet ir sabotuojant infrastruktūros statybos darbus (kaip tai buvo „NordBalt“ statybos atveju) ar Krymo pavyzdžiu fizinėmis, kibernetinėmis ar informacinio karo priemonėmis užkardant energijos išteklių patekimą į šalį, nėra nauja. Vertinant rizikos lygį galima ilgai ginčytis dėl oponento gebėjimo ir intencijų (kitaip tariant – tikimybės, kad grėsmė realizuosis), bet politikai, akademikai, kariuomenės atstovai jau ne kartą įvardijo pagrindines priežastis, skatinančias Maskvą imtis tokių veiksmų: pradedant spaudimu ir preliudija kariniams veiksmams, baigiant strateginiu tikslu išbandyti ir suardyti NATO šalių vienybę, šioms nesutariant dėl vieningų atsako veiksmų. Pastarasis tikslas (sugriauti NATO) apskritai yra įvardijamas pagrindiniu Rusijos siekiu užsienio politikoje, jo realizavimą siejant ne su didelio masto konfliktu, o provokacijomis taip vadinamoje „pilkojoje zonoje“ (t. y. srityse, kuriose Aljanso kolektyvinės gynybos įsipareigojimus aktyvuoti būtų sudėtinga politiškai).

Arūnas Molis, KN Klaipėdos SGD direktorius

Gera naujiena yra ta, kad rizikų realizavimo tikimybė priklauso ir nuo mūsų pačių – kiek mes sugebėsime mažinti sistemos pažeidžiamumą, didindami strateginių sričių ir visos valstybės atsparumą galimoms netikėtoms situacijoms. Kai kurie akademikai pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį į poreikį stiprinti valstybės valdymą: gebėjimus tolygiai skirstyti išteklius, skatinti įvairaus tipo bendruomenių veiklą, tobulinti sprendimo priėmimo įgūdžius, užtikrinti patikimus informacijos gavimo kanalus. Bloga naujiena – efektyvios valdysenos kaip tik ir trūksta, kalbant apie tinkamą dėmesį energetinės infrastruktūros apsaugai, ypač esančiai vidaus vandenyse. Todėl Rusijai turint tikslą kompromituoti, pavyzdžiui, sinchronizacijos arba SGD projektus, Lietuva ir visas regionas ir toliau išlieka pažeidžiami.

Atsparumo stiprinimas – esminis žingsnis

Apie tai, kad nieko nedarant menkai saugoma energetikos infrastruktūra, įskaitant Klaipėdos SGD terminalą, gali tapti taikiniu Rusijos provokacijoms, dar 2018 m. rašė Vilniuje veikiančio NATO Energetinio saugumo kompetencijų centro ekspertas T. Jakštas. Jo nuomone, jau keletą pastarųjų metų buvo galima stebėti augantį Rusijos „veržlumą“ Baltijos jūroje (pavyzdžiui, 2018 m. metais pratybų metu nusprendus panaudoti raketines sistemas, Lenkijos, Latvijos, Švedijos pareikalauta uždaryti dalį jų oro erdvės, 2014–2015 m. dėl tos pačios priežasties reikalauta stabdyti „NordBalt“ statybos darbus), kuris neretai perauga į provokacijas ir oro bei jūros sienų pažeidimus. 2019 m. kita autorių grupė (vadovaujama O. Nikers ir O. Tabuns) ataskaitoje apie Baltijos saugumo strategiją konkrečiai įvardijo esminę mūsų problemą šiame kontekste: visą dėmesį skirdamos sausumos pajėgoms, Baltijos regiono valstybės iš esmės pasmerkė savo oro ir jūrų pajėgas. Kitaip tariant – pamiršo, kad jei jos ir atsisakė ambicijų gebėti projektuoti galią jūroje kaip jūrinės valstybės, jos išliko pakrantės valstybėmis, kurių pareiga, be kita ko, yra kurti ir plėtoti tinkamą atgrasymo jūroje sistemą.

Minėti autoriai daugiašalėmis (NATO, ES), regioninėmis (Nordic-Baltic) bei dvišalėmis iniciatyvomis siūlo kurti bei testuoti gynybos ir atgrasymo priemones: bendrus Baltijos jūros regiono atsako ir koordinavimo, grėsmių identifikavimo mechanizmus, jungčių, SGD terminalo gynybos planus, organizuoti tam reikalingas pratybas ir pan. Kitaip tariant – pripažinusi nestandartinius iššūkius, Lietuva turėtų atsisakyti komforto veikti tik pažįstamoje aplinkoje ir parodyti išradingumą tose srityse, kurios situacijai nuolat kintant šiuo metu kelia didžiausią iššūkį valstybei. Akademiniais terminais kalbant – ne tik įmonės infrastruktūros valdytojo lygmenyje, bet ir nacionalinio saugumo dokumentuose ir praktikoje būtina įtvirtinti atsparios valdysenos principus, kuriais vadovaujantis būtų kuriamas ilgalaikis atsparumas krizinėms situacijoms. Įskaitant ir tas, kurios susijusios su kritinės energetinės infrastruktūros apsauga Klaipėdos uosto akvatorijoje.

Gynybai būtinas proporcingumas

Kariuomenės vadas yra atkreipęs dėmesį, kad pandemijos metu kariuomenė saugojo svarbius objektus, padėjo planuoti ir organizuoti valstybės veiklą, analizavimo informacinę erdvę. Kitaip tariant, prireikus akivaizdžiai įsitraukė į situacijos suvaldymą ir vykdė įstatyme numatytą uždavinį teikti pagalbą kitoms valstybėms institucijoms. Kitas taikos meto uždavinys, apibrėžtas tame pačiame įstatyme – saugoti valstybės teritoriją, įskaitant oro erdvės ir teritorinės jūros stebėjimą, kontrolę ir gynybą, bendradarbiauti su kitomis valstybės institucijomis stebint ir kontroliuojant išskirtinę ekonominę zoną bei kontinentinį šelfą. Šiuo atveju kyla klausimas – ar kariuomenė būtų pasirengusi įsitraukti į situacijos suvaldymą, jei toks poreikis kiltų jau ne pandemijos, bet pavyzdžiui Baltijos laivyno karinių pratybų metu? Kitaip tariant, jei dėl tyčinių ar netyčinių karinio ar pusiau karinio pobūdžio Rusijos veiksmų kiltų grėsmė ilgam laikui prarasti prieigą prie energetinį saugumą užtikrinančių jungčių, terminalų, rinkų, turime būti pasirengę: turėti aiškius reagavimo planus, įvirtintą tarpinstitucinį ir tarpvalstybinį bendradarbiavimą, išbandę tokius scenarijus realiose lauko pratybose.

Kariuomenė nėra ir neturi būti vienintelė, besirūpinanti šalies teritorijos ir strateginių objektų apsauga. Vis dėlto, jei jos užduotys būtų aiškiai apibrėžtos ir šioje srityje – jai nereikėtų reaguoti ir planuoti ad hoc ar post factum. Klaipėdos SGD terminalo darbą įstatymas įpareigoja tęsti mažiausiai iki 2044 m. Naivu būtų tikėtis, kad jam negali kilti grėsmių iš trečiųjų šalių...
dr. A. Molis

Vertinant išankstinį mąstymą šia tema atspindinčius sprendimus išvados, deja, nėra optimistinės. Pavyzdžiui, finansuojant tiek Lietuvos Karinių jūrų pajėgas, tiek Oro pajėgas akivaizdus disbalansas lyginant su asignavimais Sausumos pajėgų programoms. Tiesa, tai nereiškia, kad sausumoje esanti energijos generavimo, akumuliavimo, perdavimo, skirstymo, infrastruktūra yra daug kartų saugesnė. Problema yra bendra, tik jūrinėje ir oro srityse labiau akivaizdi. Žvelgiant iš kito taško – būtina stiprinti bendradarbiavimą tarp Lietuvos strateginės energetinės infrastruktūros operatorių ir Lietuvos kariuomenės, taikant paprastas priemones – pavyzdžiui, rengiant vizitus į teritoriją, apsikeitimus informacija, pratybas, kuriose būtų stiprinamas supratimas, kaip veikti, ką saugoti, pavyzdžiui, hibridinės atakos atveju. Galima galvoti, kad kariuomenės užduotis yra veikti karinių veiksmų atveju pagal vyriausiojo kariuomenės vado nurodymus, tačiau išankstinis pasirengimas padėtų sutrumpinti reakcijos laiką. Lygiai taip ir atvirkščiai – pavyzdžiui SGD terminalą ir susijusią infrastruktūra gali būti naudinga dujomis užpildant SGD varomų karinių laivų bakus, tačiau tokiam scenarijui reikėtų bandyti pasirengti taikos metu.

Svarbu – finansavimo prioritetai ir aiškūs veiklos kriterijai

Neteisinga būtų teigti, kad Lietuva kartu su sąjungininkais nepakankamai suvokia minėtas grėsmes: ES Jungtinio tyrimų (angl. EU JRC), NATO Energetinio saugumo kompetencijų centro (nuo 2013 m.) studijos ir organizuojamos stalo pratybos signalizuoja priešingai. Lietuvos kariuomenė naujomis sistemomis stiprina oro gynybą, Karinės jūros pajėgos – išminavimo pajėgumus. Šie pajėgumai gali būti naudojami ir energetinės infrastruktūros jūroje saugumui stiprinti. Vis dėlto, bent viešai neteko girdėti, kad NATO, ES ar Baltijos regiono šalys po jų būtų patvirtinusios koncepciją, doktriną ar kitą formalų dokumentą, kuris apibrėžtų NATO, konkrečios šalies ar konkrečių karinių vienetų atsakomybes, tikslus ir užduotis būtent kritinės energetinės infrastruktūros apsaugos srityje. Todėl vienas svarbiausių prioritetų šiuo metu būtų formaliai įtvirtinti siekius užtikrinti tokios infrastruktūros apsaugą, taip pat numatyti konkrečius veiklos vertinimo kriterijus, kurie atspindėtų siekį stiprinti kariuomenės gebėjimus iškilus poreikiui padėti kitoms valstybės institucijoms ir įsitraukti į situacijos suvaldymą (Klaipėdos SGD terminalo, saugumą užtikrinti dabar yra patikėta Viešojo saugumo tarnybai prie VRM).

Kariuomenė nėra ir neturi būti vienintelė, besirūpinanti šalies teritorijos ir strateginių objektų apsauga. Vis dėlto, jei jos užduotys būtų aiškiai apibrėžtos ir šioje srityje – jai nereikėtų reaguoti ir planuoti ad hoc ar post factum. Klaipėdos SGD terminalo darbą įstatymas įpareigoja tęsti mažiausiai iki 2044 m. Naivu būtų tikėtis, kad jam negali kilti grėsmių iš trečiųjų šalių: dujų Lietuvoje energetine išraiška suvartojama daugiau nei elektros energijos, o alternatyva terminalui – kol kas tik tiekimas vamzdžiu iš Rusijos. Todėl civilinės apsaugos ir karinės gynybos stiprinimas, pasitelkiant technologines žvalgybos ir reagavimo priemones, investuojant į oro, karines jūrų pajėgas ir jų gebėjimų stiprinimą (technologinę pažangą, sąjungininkų sąveikumo stiprinimą, povandeninę gynybą ir pan.) nebūtų lėšų švaistymas – jis didintų saugumą objekto, kurio šaliai, planuojama, dar reikės mažiausiai kelis dešimtmečius. Būtent dėmesio jūrų ir oro pajėgų finansavimui norisi palinkėti ir būsimame naujame politiniame sezone.

Autorius šiuo metu eina Reguliuojamos veiklos ir Klaipėdos SGD projekto vadovo pareigas AB „Klaipėdos nafta“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)