Nustebsite patys, išvydę, kiek daug iš pirmo žvilgsnio įdomių ar ypatingų žmonių tokiuose renginiuose visą vakarą praleidžia tylėdami bei snobiškai vaizduodami nuobodžiaujančius. Tik ne Jūs – nes sumani ir rafinuota komunikacija – tiesiausias kelias į asmeninę sėkmę.
Pradžiai – bet kuris aukštuomenės pokalbis prasideda nuo šypsenos ir pasisveikinimo. Sakoma, kad net Anglijos karalienė pirmą įspūdį apie nepažįstamus žmones susidaro ir juos vertina pagal du dalykus: kaip jie pasisveikina ir kaip laiko peilį vakarienės metu. Jūsų šypsena yra nuoširdi (pasistenkite išties pasidžiaugti sutinkamais žmonėmis, nes falšyvo entuziazmo neįmanoma nuslėpti), Jūsų pasisveikinimas – aiškus, tvirtas ir nepaliekantis abejonių, kad tokiems kaip Jūs priklauso ateitis.
Būkite santūrus – nebūtina blaškytis po aikštę, norint persimesti keliais žodžiais su visais svečiais. Paradoksalu, bet tai veikia: kuo stabiliau stovėsite vienoje vietoje, tuo daugiau žmonių spiesis aplink Jus (ypač jei Jūsų kompanijoje ritmiškai bubens kieno nors sodrus baritonas ar skambės sidabrinis damų juokas). Mat judantis žmogus aukštuomenės vakarėliuose – tai užsiėmęs žmogus: galbūt jis veržiasi prie marmitų įsikrauti dar neataušusių balandėlių, o gal skuba į tualetą – ką gali žinoti?
Stovintis žmogus – kaip uola, į jį galima atsiremti, jam galima pasiguosti, iš jo galima išgirsti kažką užjaučiančio ir įdomaus. Net protingiems žmonėms nesaugu šiame pasaulyje. Ypač, kai jie vieniši. Taip, dažnas svečias, neprieinantis prie kompanijos ar atstumiantis kompaniją savo tylumu mano, kad taip atrodo vienišai išdidus, tačiau tai vienišas išdidumas, kurį taip absurdiškai demonstruoja bejėgiai prieš visuomenę ir savo likimą.
„Auksinė“ bet kurio pokalbio taisyklė – užduokite dvigubai daugiau klausimų nei pats pasakote tezių ar teiginių. Nekalbėkite apie save. Sena mafiozų taisyklė – „niekada nepasakok apie save neklaustas“ tokiuose renginiuose tinka kaip niekur kitur – nes visi pasaulio žmonės nori kalbėti tik apie save. Aukštuomenės vakarėlių Achilo kulnas – nemokėjimas apsišarvuoti kantrybe ir išklausyti atsakymo į klausimą iki galo.
Bet ir atsargiau: klausimai – taip pat rizikingas dalykas. Neužduokite jų pernelyg daug, versdamas žmones meluoti ar painiotis smulkmenose. Venkite „uždarų“ klausimų, kuriuos taip mėgo Karlsonas, kuris gyveno ant stogo: „Ar jau liovėtės gurkšnoję konjaką rytais? Taip ar ne?“ Tačiau pasakyti kiekvienam kažką malonaus ar pademonstruoti susidomėjimą yra itin svarbu („Girdėjau per radiją jūsų pasisakymą Nigerijos nairos devalvacijos klausimu“. „Skaičiau neseniai apie jus – vėl nemalonumai su teisėsauga, a?“).
„Lengvas pokalbis“ taip pat gali sublyksėti tiek gilia mintimi, tiek turtingu leksikonu, kaip ir bet kuri akademinė diskusija. Sėkmės formulė paprasta: norint būti įdomiu, reikia daug kuo ir pačiam domėtis (pageidautina, nuoširdžiai) – tikras džentelmenas ir tikra dama turi visko žinoti po truputį. Beje, nepakenkia pokalbiui ir geranoriškas diletantizmas (antra taisyklė – pokalbyje reikia būti savimi ir nebijoti vartoti lietuvius taip bauginančią frazę „aš nežinau“) – jis labai užveda pašnekovą, suteikdamas jam išmanymo „kažko daugiau“ pranašumo iliuziją.
Iš esmės nuo pašnekovo priklauso daug kas. Tarp svečių visada galima sutikti šelmį, išminčių, aštrialiežuvį, formalistą, kvailą biurokratą, susireikšminusią „žvaigždę“ – visi jie turi vieną bendrą savybę: laiko save ypatingais ir mielai perima ant savęs pokalbio naštą, ypač, jei mato jiems skiriamą dėmesį. Jei tokio aplinkui nesimato, patys uždekite Bikfordo virvutę – skatinkite pasisakyti kitus. Pamatysite – žmonės bijo pradėti pokalbį, pradėkite jį Jūs. Tačiau parodykite ir šiek tiek nuoširdaus susidomėjimo, nesiklausykite svetimo pasakojimo kaip Judas, apsimesdamas vienas ištikimųjų, o iš tiesų planuodamas išdavystę ir pabėgimą!
Kažkodėl priimta manyti, kad aukštuomenės pokalbiuose egzistuoja „draudžiamos“ ar „vengtinos“ pokalbių temos. Nežinia, koks plebėjas jas sugalvojo, tačiau, kažkieno manymu, draudžiama kalbėti apie politiką, religiją, ligas ir jų gydymą, išvaizdą, savas ar svetimas problemas (kas kam skolingas, kas tik apsimeta turtingu, kas su kuo miega) – t. y., apie viską, kas yra įdomiausia. O juk svarbiausia žmogaus misija šiame gyvenime – domėtis artimaisiais savo, argi ne?
Štai ir paskutinėje Prezidento inauguracijoje įdomiausios temos buvo dvi – Zuokų skyrybos ir su kuo miega Karbauskis. Ir ar kas nors nuo to nukentėjo? Anaiptol – žmonės grįžo iš to vakarėlio pakilios nuotaikos ir dvasiškai praturtėję. Su savais galima ir šiek tiek familiarumo – „ar ištekėjusi?“, „vaikų yra?“. Netgi „kuo užsiimate?“ (tai Vakaruose dėl politinio korektiškumo jau seniai yra pavirtę tabu klausimu) yra tinkamas, kaip ir firminis „kur gavote?“.
Žinoma, kalbėti padorioje kompanijoje apie biblinius stebuklus išties nepriimtina, net su kulto tarnais, kurie, kaip rodo praktika, patys mielai svarsto pasaulietines problemas. Nepriimtina ir nieko mokyti ar laidyti pastabas, net pačias nekalčiausias („Nūūū, kaip Jūs nebuvote naujausioje Riaubos parodoje? Būtinai nueikite!“). Mat, nepralaimimos pokalbio temos su nepažįstamu žmogumi – premjeros, muziejai, nes Vilniuje vis dar gausu kultūrinių renginių.
Tačiau, jei nevaikštote po tokį avangardą, tada firminė tema – statybos ir gatvių remontai (puiki proga patraukti valdžią per dantį, o tai slapta nori daryti visi). O jei ir tai yra per sudėtinga, o gal tiesiog nepažįstate, kas čia tokie dalyvauja šioje gyvenimo šventėje, tada neutralus klausimus „iš kur pažįstate šeimininką/Prezidentą?“ visada padeda pradėti pokalbį.
Bet, jei neturite ką pats pasakyti, o ir prie Jūsų minia vis prineša kažką neįdomaus, egzistuoja banalių ir neskaudžių temų sąrašėlis: kelionės (savo), spektakliai ir parodos, o taip pat visos permainos mėgstamiausiose „džetseterių“ vietose – baruose, aikštėse ir gatvėse. Nevenkite rekomendacijų.
„Ar kalbėti apie vaikus?“ – klausimas dažnas, ir čia specialistų nuomonės išsiskiria. Švietimas, o tiksliau jo tragiška padėtis, iš esmės yra leistina tema, ypač vertinant šiandieninio jaunimo palaidumą bei mažaraštiškumą, tačiau apkrauti svečių informacija apie savo talentingas atžalas neverta, nes svetimi vaikai niekam nėra neįdomūs. Bet kiti teigia, kad iš istorijų apie jaunosios kartos kelius ir klystkelius galima pasisemti patyrimo auklėjant savuosius. Bėda tik ta, kad istorijose apie svetimų vaikų sėkmę ir perspektyvas pernelyg daug melo ir negudrių interpretacijų.
Jei veiksmas vyksta viduje, galima pagirti interjerą ir serviruotę, tačiau neverta vartyti indų ir reikšmingai vertinti gamintojo antspaudus („Villeroy & Bosch“? Kas už lango, vis dar 1999-ieji?“). Visada galima įvertinti matomą peizažą („Kokie nuostabūs to zavodo griuvėsiai!“).
Aukštuomenės vakarėliuose visiems turi būti smagu ir linksma. Nepraleiskite to momento įtampos, kai aplinka tuoj persijungs ir prasidės sunkiasvorių kautynės politiniame ideologinių nesutarimų ringe (tai išimtinai vyriškas reikalas, nuo kurio damoms pradeda laužyti žandikaulius iš žiovulio). Kam tie konfliktai? Plebėjiškas reikalas.
Laiku įterptas juokelis, kalambūras, istorinis pavyzdys stebuklingai išsklaidys įtampą. Pasakykite kiekvienam ką nors gero, juk gera daryti gera! Nuo komplimentų rausta skruostai, ašaroja, blizga akys ir patys niūriausi lietuviški veidai užsilieja vidiniu švytėjimu, kurį galima ir reikia rasti bet kurioje sieloje.
