Nejaugi tokia priežastis, kad mūsiškiai dažniau renkasi patogų bluzoną, nertinį, trikotažo marškinėlius. Nejaugi mūsų vyrai – tinginiai?
Ne, neatspėjote. Šalta... Paslaptis slypi, kur visai negalvojote. Uždangą į Italijos vyrų identiteto paslaptis man atskleidė kontrastų miestas Neapolis.
***
Vaikštinėdami vitrinomis žavinčia Toledo gatve lietuviai tiesiog praranda žadą. Taip, dėl juokingai mažų drabužių kainų. Bet ne tik.
Užėję į kavos barą netrunka pastebėti baltais kaip sniegas marškiniais raumenis apsitempusius vyrus. Galingi bicepsai pulsuoja po kreidinio paviršiaus poplinu tuo metu, kai lyg treniruoklius fitneso salėje barista valdo kavos aparato rankenas. Marškinių poplinas tai – toks mišrus medvilnės ir lino audinys, itin lygus ir tuo pat metu matinės kreidos tekstūros. Visi neapoliečiai dievina popliną, nes jis higroskopiškas, puikiai „kvėpuoja“, todėl kuo puikiausiai tinka nepaliaujantiems raumenis tampyti barista. Neapolietiško kavos aparato fone akinanti camicia bianca – balti marškiniai spindėte spindi.
Galvojate, tai – atsitiktinumas? Juokaujate.
Kaitrios Neapolio saulės šviesoje marškinių baltumas įgyja mistinį atspalvį, nes dailiai įliemenuojančios dvigubos siūlės lyg netyčia išryškina „vėžlio šarvą“. Šis terminas „efetto tartaruga“ gimė Milane, ne Neapolyje, o mados mieste taip vadinamas ištreniruotas vyro pilvo presas. Neapoliečiai apie jį puikiai žino.
Saulėje žaižaruojančios perlamutro sagutės baltiems marškiniams suteikia tam tikrą prabangos prieskonį ir geismą prasagstyti vario spalva įdegusią krūtinę. Sagų net nepastebėtume, jei ne fluorescensinis fuksijos ir citrusų atspalvio siūlas lelijos žiedo principu išsiuvinėtose marškinių kilpose. Į jokią matematinę ir stilistinę logiką nesutelpa kilpų – vertikalių ir horizontalių – išdėstymo tvarka. Meistriškai užraitoti rankogaliai – tikras rebusas užsieniečiams. Kiek kartų, kurioje vietoje tos keistos balto poplino draperijos privalo susilankstyti taip, kad dilbių nespaustų, o tik maloniai glamonėtų? Nei per daug, nei per mažai, kad atidengtų kito baltumo, kitos faktūros lengvai pakietintą rankogalių pamušalą.
Šiukšlėmis ir apatiniais balkonuose garsėjančio miesto paradoksas – švaros ir skalbimo miltelių feromonus skleidžiantys vyrai. Ne veltui net tamsiuose Neapolio senamiesčio Ispanijos kvartaluose dvelkia milteliais. Neapolis skalbia ir skalbia. Jautresnė mūsiškių akis ant virvių greitai pastebi ne tik baltus apatinius, o baltus lyg sniegas marškinius. Kiek neapoliečiai jų turi spintoje? O gal vis tą pačią camicia skalbia ir skalbia, juk Neapolio milteliai – stebuklingi? Vis dėlto, kokia maršinių kokybė atlaikys pusšimtį skalbimų ir vis tiek atrodys tarsi šiandien nuimti nuo lentynos. Tai štai, ką reiškia poplinas.
Švaros aromatus bare tarp stiprių kavos ir romo konditerijos kvapų lietuviai greit atpažįsta. Ir svarsto: tas nuolatinis džiaustymas fuori – lauke, visų akyse, tai – betvarkės, o gal kažko kito ženklas?
Po kelių valandų pasivaikščiojimo mūsų keliautojams jau nereikia aiškinti, kad Italijos barų puošmena yra dieviška elegancija traukiantys vyrai. Tai – ištisus šimtmečius valdanti tradicija. Geriausias podiumas jiems – baras – kavinė, nes už stalviršio dar meistriškai sukonstruota slapta grindų pakyla. Ji vyrų ūgį padidina keliomis dešimtimis centimetrų. Nors ir šiaip neapoliečiai – vikingų – aukštaūgių, plačiapečių, ir...nepatikėsite, mėlynakių palikuonys – kur kas aukštesni už vidutinį italą.
Taigi, Neapolis apie viską pagalvojo. Na, galbūt ne apie viską. Bet apie vyrus – tikrai taip.
Kas žino, galbūt Neapolio kavos aparatai neatsitiktinai – su bicepsų reikalaujančiomis rankenomis? Galbūt būtent jie buvo reikalingi, kad iš barų išstumtų moteris? Juk kitose valstybėse lengvai lyg pianino klavišus kavos aparatų mygtukus maigo lakuoti manikiūrai. Ar ne labiau bare tinka jų savininkės – dailios merginos?
Argi ne jos geriau jaučiasi ant podiumo – baro pakylos, iškilius biustus slepiančios po baltu marškinėlių poplinu? Juokaujate.
Neabejoju, atkreipėte dėmesį, jog Italijoje barai nuo amžių amžinųjų – vieno vienintelio architektūrinio sprendimo. Ne, ne todėl, kad didžiausioje tarptautinėje Milano baldų salono „Il Salone del Mobile“ parodoje nepamatytumėte ir kitokių – itin modernių sprendimų. Būtent itališki virtuvių ir barų – dažnai, su dizainerio Pininfarina – ferrarišku ultradizainaus dizaino logotipu modeliai apskriejo visą pasaulį. Kaip dažnai juos matome garsiausiuose šių dienų Holivudo kino filmuose. Spindintis plienas, šviesaus ąžuolo apdaila, monolitinis stiklas, baltas poliuretanas. Kavos aparatai, aliuminio puodai, arbatinukai.
Bet patiems italams kelia nuobodulį nuogas minimalizmas. Sau patiems net kosmopolitiškiausias Milanas sukūrė kitokį – retrofuturistinį stilių. Kitaip tariant, nepaneigė antikvarinių veidrodžių ir šviestuvų su paralumais praeities, ir netgi senoviško ketaus kavinuko „moka“ dizaino, meistriškai įkomponavę juos į technologišką moderną.
Pamenate, Italijoje barista jums paprastai ruošia espresso atsukęs nugarą. Atkreipėte dėmesį? Visai priešingai nei pas mus. Balta poplino camicia apsitempęs vyras nuolat stebi vaizdą veidrodyje. Taip, iš jo akiračio neišsprūsta nė vienas klientas. Jūs galvojate, gal veidrodyje jis stebi minią, juk jo pareiga yra jums patiekti nuostabiausią tirštą lyg nafta Neapolio kavą?
Bet kodėl jis neatsisukęs į jus? Ar nekilo klausimas? Gal jam taip liepė elgtis baro savininkas?
Juokaujate.
Veidrodyje jis pirmiausia gėrisi savo atvaizdu. Lyg koks Dorianas Grėjus, be jokio gėdos ir kaltės jausmo. Kaip ant podiumo tikrų tikriausias Milano modelis. Tik kur kas labiau atsipalaidavęs, tiesiog apsvaigęs nuo savo paties puikybės.
Tai kodėl ne Milano, o Neapolio barista sukelia geismą? Juk vyrų mados ir elegancijos meka tai – Milanas, Florencija. Juk ne Neapolyje vyksta vyrų mados savaitės. Tai iš kur jas žino Neapolis?
Šį klausimą ne kartą per du dešimtmečius sau uždaviau ir aš. Kol neapsilankiau tokiame Neapolio rajone, kuris atrodo tarsi iškritęs iš miesto konteksto. Neapolio Santa Lucia kvartalas garsėja ne vien penkių žvaigždučių viešbučiais ir žuvies restoranais, kabančiais tiesiog ant vandens, svaiginančiais jūros gėrybių aromatais.
Tame karališkame Neapolyje įsikūrusios mažytės ateljė. Įžengus pro duris sutinka pagyvenęs vyras baltais marškiniais, juoda liemene, ant nosies pakibusiais akiniais, persimetęs per petį centimetrą.
Tai jis – alta sartoria ateljė meistras atveria uždangą į kitą – vyrų pasaulį. Esu tikra, iš čia iškeliauja į pasaulį visos mados tendencijos.
Šios ateljė duris varstantys vyrai save vadina alta sartoria klientais. Tai toks tarpinis variantas tarp aukštosios mados ir individualios siuvyklos, kurioje siuvama pagal išmatavimus – „su misura“. Šį terminą jau senokai iš Neapolio pasisavino ir Milanas, tik ten biržos makleriams – naujausias mados tendencijas demonstruojantiems vyrams šiek tiek trūksta gamtos suteikto neapolietiško prigimtinio laisvumo, gyvenimo pilnatvės, avantiūrizmo.
Kodėl Neapolio vyras nepasitenkina vien Toledo gatvės butikais? Juk čia dominuoja puiki formulė – trys camicia už vienos – 39 kainą. Dieviški konsultantai – vyrai, kurie vienu akies žvilgsniu pamatuoja figūros dydį, sudėlioja ant prekystalio visą kolekciją už 100 eurų, garderobą papildydami dar ir minkštais zomšos mokasinais. Gal jis vis dėlto užsuka į butiką pasiklausyti apie mados naujienas? Ar konsultantas jam paaiškina, kad praėjusios Milano ir Florencijos mados savaitės stenduose marškiniai buvo sukirpti tik išskirtinai iš ekologiškų medžiagų, perdirbtų atliekų – juk mada pirmoji ėmė kovoti už gamtos tvarumą? O tekstilės technologų sukurtas stebuklingas į ekologišką audinį įaustas siūlas? Ar jis domina neapolietį, juk siūlas – netikėtinas, pagamintas iš perdirbtos veršiuko odos. Tai jis idealiai išlygina marškinių audinio paviršių. Kur tokius nusipirkti, tikriausiai šie marškiniai bus beprotiškai brangūs, juk pažymėti sertifikuota etikete „Bio“, paaiškinančia visą pagaminimo procesą ir išskirtinę kokybę?
O taip, neapolietis į Toledo gatvę neretai užsuka. Bet ne pirkti, o pajusti divertimento – malonumo bendrauti iškrovą. Galantiškai pakilnodamas kaleidoskopiniu marginimu – smulkių gėlių mozaikomis, geometrinėmis figūromis, pied-de-poule – vištos pėdos piešiniu išmargintus marškinius lentynose, jis padėkos už informaciją ir etiketes. O gal nusipirks į pigią formulę netelpančią camicia su mažyte apykakle ir plise detalėmis priekyje, juk tokios turėjo didžiausią pasisekimą šįmet Paryžiuje? Dėl kolekcijos savo spintoje įvairumo. Nesusegta sagutėmis prie krūtinės ir be juostelės priekyje? O gal jį labiau domins angliška – smarkiai išskleista, beveik kvadratinė?
Juokaujate?
Neapolio vyrui reikia ne marškinių, ne pret-a-porter drabužio. Gatvėje, biure, bažnyčioje, per vestuves. Jam reikia filosofijos.
Todėl vėl grįžtame prie to paties magiško termino, apibūdinančio ne tik Italijos interjerą, bet ir madą. Neapoliečių spintoje karaliauja retrofuturizmas. Tai jis svarbiausias drabužyje, kuris vadinasi marškiniai.
Neapolietis keliauja tiesiai į Santa Lucia sartoria – individualią ateljė. Būtų netikslu šią vietą pavadinti siuvykla, nors kiekvienoje pasaulio siuvykloje siuvama pagal individualius išmatavimus – su misura. Bet štai atvykęs pas siuvėją – išskirtinai vyriškos lyties jis „įjungia“ savo vanita – puikybę, lyg mažų mažiausiai būtų koks Burbonų dinastijos princas.
Neapolio sarto esant reikalui klientą nuramins, o kartais taps įžūliu ir nenuginčijamu. Juk tik jis vienas žino, kad neapoliečiui neįdomi nei angliška, nei prancūziška apykaklė, o tik „alla napoletana“, su įsiūtu vidiniu pamušalu jungiančiu apykaklę ir marškinių kilpų ir sagų dalį iki marškinių apačios. Jei visos sagų kilpos – vertikalios, apatinė – išsiuvinėta skaisčiu siūlu penkiolikos centimetrų nuo apačios aukštyje – būtinai horizontali.
Sarto neatsispiria pagundai marškinius smarkiai įliemenuoti, nesvarbu, ar vyro figūrą suardęs pilvukas, ar ne, jo camicia paslėps visus trūkumus, nors nebus vienu dydžiu platesnė. Atvirkščiai, dažniau priglus lyg švelnus trikotažas. Poplino kreidiškas paviršius apykaklei suteiks tiesiog būtino standumo ir paliks vietos dar vienai viduje įsiūtai kito audinio apykaklei. Kiekvienuose marškiniuose – vis kita. Sagos susegamos taip, kad liktų vietos šilko skarelei, be kurios šįmet būtų neįsivaizduojamas vyro stilius.
Audinių kataloge – ne tik medžiagų, pagamintų taip pat Neapolyje, bet ir gausybė pamušalų, furnitūros kolekcija. Tai – futurizmas. Štai jums ir tobulas vyras – spinduliuojantis naujausias mados tendencijas, su itališku retro prieskoniu.
Manote, tai jau viskas. Juokaujate.
Neapolietis žino, kad jo stiliuje dominuoja išskirtinis meistro rankų – arte delle mani – darbas, kuris sureikšmino jam ir tik jam pasiūtus marškinius. Marškiniai – alta sartoria – aukštosios mados ateljė kūrinys su inicialais kaklo dalyje, apie kurią žino tik jis – ateljė klientas. Tai jo mažytė paslaptis, kuri ne tik jaudina, bet įaudrina. Suteikia pasitikėjimo.
Neapoliečio marškiniai – jo identiteto veidrodis. Jie atskleidžia sielos būseną. Dorijanas Grėjus nebijo savimi žavėtis. Tai užkoduota jo DNR.
Nejuokauju.
J.J.
