Šalyje, kur milijonai žmonių buvo represuoti ir sėdėjo, įkalinimo įstaigos niekada nebuvo mėgiama arba leidžiama tema. Ant kalėjimų vartų, nors visi žinojo, kad ten kalėjimas (kaip Lukiškės Vilniuje – miesto centre, priešais kalėjimo tvorą – mokykla), niekada nerašydavo, kad ten kalėjimas: prie vartų būdavo rašoma „Įstaiga“, ir jos numeris.
Pirmą kartą šis straipsnis „Delfi“ portale buvo publikuotas 2016-04-01
Tačiau atsitiko taip, kad vienas labiausiai mėgstamų filmų Sovietų Sąjungoje buvo būtent apie kalėjimus ir nusikaltėlius – maža to, filme buvo pridėta kriminalinės leksikos, ir neįsegta jokio moralinio pamušalo. Filmas „Sėkmės džentelmenai“, nufilmuotas laimingais 1971 metais, nebuvo gėrio ir blogio konfliktas, tiesiog nuotykių komedija.
Vienintelė potekstė bylojo, kad laimingoje darbininkų ir valstiečių valstybėje gyventi taip gera, kad net bausmės atlikimo įstaigos yra vos mažiau komfortiškos už sanatorijas, o jose gyvenantys kaliniai yra ne sužvėrėjęs baisos visuomenės dugnas, o mieli žmonės su iškiliais charakteriais ir sudėtingomis gyvenimo istorijomis.