Juk jei beširdžiai pelno siekiantys kelionių organizatoriai jų neatšaukia, tai ir tų šimtų, sumokėtų už skrydžio bilietus ir namelį su pirtele kalnuose jau niekas nebeatiduos! O kur dar apranga, kuri kitą sezoną rizikuoja būti nebe tokia madinga? Sėdžiu ir kraipau galvą, bandydama suvokti ar čia man nebesiseka susidraugauti su savo galva ar žiūriu į grynakraujį trumpaprotį. Italijos Šiaurėje gyvenantys lietuviai į keliautojų grupes rašo skaudžius tekstus apie tai, kad nieko liūdnesnio už džiugesį praradusius italus jie nėra matę. Apie tai, kad neverta keliauti į regioną, kurio atmosfera pasimėgauti tiesiog neįmanoma, nes jo gyventojai šiuo metu mažiausiai laukia turistų, klykaujančių „Ciao, bella“ ar „Eeee, Mario“, klausinėjančių apie mafijozus ir įsivaizduojančių, kad mažų mažiausiai pasirodo baisiai šmaikštūs. Jiems ir be mūsų problemų dabar užtenka. „Bet aš sumokėjau pinigus.“
Argumentas, kurio svoris yra lygiai toks pat kaip dviratininko, kurį važiuojantį tiesiai ant gatvės partiesė į dešinę sukęs žioplas vairuotojas. Taip, tu teisus, bet ir lūžusi koja – tavo. Taip, taisyklės gal ir tavo pusėje, bet mano automobilio įbrėžimas – neskauda. Taip, aš sumokėsiu baudą ir ilgai kalbėsiuosi su savo sąžine, bet vien paskaičiavimais ir teorinėmis taisyklėmis vadovautis siekiant savo saugumo – per maža.
O jei jau vadovaujatės, tai pamirškite selektyvumą ir vadovaukitės iki galo. „Patogių“ taisyklių ir tiesų ieškotojai, iš dešimties Dievo įsakymų pasikliaujantys tik tais, kurių net neturi galimybės pažeisti, negali savęs vadinti uoliais katalikais. Taip ir jūs neturite teisės traukti neteisybės dėl negrąžinamų pinigų kortos, jei tuo tarpu spjaunate į rekomendacijas nevykti į tam tikrus regionus.
Apie koronavirusą aš nežinau nieko. Skaičiau jo pavadinimą, bet man tai – skaičiai ir raidytės. Matau statistiką ir ji iš vienos pusės atrodo ne tokia ir baisi, iš kitos – žemėlapyje raudonai pažymėtos vietos gąsdina. Dar žinau simptomus į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį ir bendras rekomendacijas gyventojams. Viskas, daugiau apie koronavirusą aš nežinau nieko.
Visa laimė, kad man žinoti ir nereikia. Yra medikai, yra epidemiologai, yra tūkstančiai specialistų, kurie jau ne vieną savaitę dorojasi su šiuo galvos skausmu ir parengė mums elementarių taisyklių rinkinuką, suvokiamą net mažiausiai protaujantiems. Jie savo daugybės metų patirtį, tyrimų, studijų ir asmeninės protinės veiklos rezultatus sugebėjo suguldyti į kiekvieno kaimo Jurgiui ant prabangių slidžių suprantamus sakinukus. Dievaži, juos ir skiemenuojant nesudėtinga paskaityti. Tik įsisąmoninti ryškiai per sunku.
Diskusijos apie koronaviruso grėsmę ar perspaustai keliamą paniką būti negali. Juokingai atrodo ir užtikrintu veidu siūlomi spėliojimai, kad „iki kovo vidurio jau garantuotai viskas išsispręs.“ Tiesa, taip žmonės kalbėjo prieš porą savaičių, dabar gal terminas jau pasistūmė. Bet kuriuo atveju, absoliuti dauguma mūsų nesame įgalūs diskutuoti apie viruso keliamą ar nekeliamą grėsmę. Nebijokime pripažinti, kad tiesiog nebaigėme tokioms diskusijoms būtinų mokslų – ir nieko čia tokio.
Gyvenam šalyje, kuri švelniai pasijuokia turinti milijonus krepšinio trenerių. Tebūnie – jei tik liksite prie savo televizorių, treniruokite tas įsivaizduojamas jūsų negirdinčias komandas. Tik, nepaisydama savo didelės simpatijos italams, prašau: jei iškeliausite į kelionę, už kurią neatgausite pinigų, gal ir negrįškite. Bent porai savaičių. Mums be jūsų tikrai bus ramiau.
