Paryžiaus merijos tarybos narė, žurnalistė, feministė bei homoseksualių žurnalistų asociacijos prezidentė Alice Coffin neseniai televizijos eteryje pareiškė: „Neturėti vyro man asmeniškai reiškia nebūti išprievartautai, nužudytai, mušamai. Taip pat ir mano vaikams neteks to patirti.“ Ir pakvietė visas moteris tapti lesbietėmis bei taip išvengti susidūrimo su vyriškąja lytimi.
Rugpjūčio mėnesį nedideliu tiražu išleista 25-erių metų feministės Pauline Harmange knyga „Aš nekenčiu vyrų“ buvo tuoj pat išgraibstyta ir perleista dar keletą kartų, be to, sukėlė tikrą audrą literatūros ir politikos pasaulyje. Autorė net buvo lygių teisių ministro apkaltinta skatinanti neapykantą lyties pagrindu, o tai yra įstatymu baudžiama veikla. Tiesa, vėliau jis prisipažino, kad kaltinimą metė tik perskaitęs antraštę, o ne pačią knygą.
Nedidukėje savo knygoje, kurios pagrindu tapo feministės rašomas tinklaraštis, autorė nagrinėja, kodėl moterys turi teisę nekęsti vyrų. Ji pati pripažįsta, kad vienintelis vyras, kuriuo ji pasitiki ir kuris ją palaiko, yra jos vyras – pasak rašytojos, išimtis vyrų pasaulyje. Ji neslepia nepasitikinti jokiais kitais vyriškos giminės atstovais, nors asmeniškai jai ir nėra tekę susidurti su prievarta ar smurtu, tačiau nepalankią nuomonę apie vyriją susidarė dirbdama su prievartos bei smurto aukomis vienoje moterų teises ginančioje asociacijoje.
„Nenuginčijamas faktas: dauguma agresorių yra vyrai. Ir jei mes esame heteroseksualios, visuomenė mus ragina mėgti vyrus, bet mes turime visas teises jų nemėgti. Suprantu, tai skamba gana iššaukiamai ir agresyviai, bet aš ginu mūsų, moterų, teisę nemėgti vyrų ir taikyti išimtis tik tam tikriems vyrams, kurie su mumis elgiasi gražiai, kuriuos mes mylime. Taip, aš ginu teisę į mizandriją – neapykantą, panieką, neigiamą nusistatymą vyrų atžvilgiu, tai – išlaisvinanti emocija, padedanti mums, moterims, ugdyti seserystės jausmą. Kas, jei moterys iš tiesų turi pateisinamų priežasčių nekęsti vyrų? Kas, jei pyktis prieš juos iš tiesų yra džiaugsmingas kelias į emancipaciją, leidžiantis mums, moterims, būti savimi“, – savo knygoje teigia jaunoji feministė.
Visi šie paskutinių mėnesių įvykiai feminizmo fronte privertė sunerimti vieną iš prancūzų feminizmo pradininkių filosofę Elisabeth Badinter. 76 m. moteris yra prancūzų filosofė, autorė ir istorikė. Ji labiausiai žinoma dėl savo filosofinių traktatų apie feminizmą ir moters vaidmenį visuomenėje, yra liberalaus feminizmo ir moterų migrančių teisių gynėja Prancūzijoje.
2006 m. E. Badinter išleido šokiruojančią knygą „Konfliktas. Moteris ir motina“ – joje autorė griežtai pasisako prieš mada tampančią ekologinę motinystę ir idėjas apie skalbiamus vystyklus, o žindymą ir panašias pareigas prilygina buitinei vergystei, į kurią moteris vėl yra grąžinama ir prieš kurią jos kartos feministės tiek kovojo. Knygoje ji ragina prancūzes ginti savo moterų teises – tai yra tapti blogomis motinomis ir pirmiau paisyti savo interesų bei laisvių, nes visų pirma prancūzė yra laisva moteris, o tik paskui – mama maitintoja ir globėja.
E. Badinter, visą gyvenimą skyrusiai kovai už moterų teises ir laisves, naujasis feminizmas atrodo pavojingas – ypač pačioms moterims. Pasak jos, juoda ir balta kategoriškumu bei neapykanta kitai lyčiai pagrįstos neofeminizmo aktyvisčių mintys tampa vis radikalesnės, vedančios į fanatiškumą ir atsukančios nugarą visoms feminizmo idėjoms, kurios buvo puoselėtos iki „Metoo“ bangos.
O didžiausias pavojus, E. Badinter nuomone, kad toks agresyvus, griežtas, totalitaristinis neapykanta grįstas neofeminisčių elgesys gali pakenkti visam feminizmo reikalui, diskredituoti šį tokį svarbų moterims judėjimą. Jeigu taip nutiktų, jos nuomone, žmonės tiesiog nustotų įsiklausyti į feminizmo tiesas, nusigręžtų nuo judėjimo, o tuomet pralaimėtų visi, ypač – moterys.
„Štai, jau praėjo keleri metai po „Metoo“ judėjimo, ir nukentėjusių moterų balsai pagaliau buvo išgirsti. Jos galėjo viešai, nebijodamos įvardyti savo skriaudėjus, kurių seksualinės agresijos ar priekabiavimo aukomis tapo. Dėka šių drąsių moterų gėdos jausmas pakeitė stovyklą – dabar jau gėda nebe moterims, prieš savo valią tapusiomis aukomis, bet jas skriaudusiems vyrams. Tačiau yra ir kita medalio pusė, mažiau žavinga, – nuo tada naujosios kartos feministės vis labiau griežtino toną ir veiklos metodus. Radikaliausios feministės, pasiskelbusios tikromis kovotojomis už moterų teises, atvirai paskelbė lyčių karą, o norint jį laimėti – visos priemonės geros, bet kas, nepritariantis šiai kovai ar taikomiems metodams, yra priešas ir turi būti sutriuškintas“, – viename interviu teigė E. Badinter.
Pasak jos, nebeliko jokių niuansų, tik juoda ir balta, gėris arba blogis (beje, blogis – visuomet vyriškoje stovyklos pusėje), jokios teisės į abejonę, tik viena visagalė tiesa naujųjų feminisčių lūpose bei galvose, kuriai privalo paklusti visi.
Feministė ir filosofė abejoja, kad šias aršias kovotojas už moterų teises į priekį varo istorinės teisybės paieškos, greičiau – neapykanta kitai lyčiai. Neofeminisčių teigimu, kad ir kas nutiktų moterims, visi vyrai yra agresoriai ir plėšrūnai, o moterys – visuomet nekaltos aukos, be abejo, dažniausiai taip ir yra, bet ne visada, pripažinkime, – skatina abejoti viena neginčijama tiesa E. Badinter.
Jos manymu, jei mes remsimės tik sausa smurto šeimoje statistika, be abejo, dauguma aukų yra moterys, o agresoriai – vyrai. Tačiau pareikšti, jog visi vyrai – absoliutus blogis, o visos moterys – neginčijamas gėris, tai jau – fanatizmas, vedantis į grynos rasės, atsiprašau, grynos lyties paieškas. Tarsi tarp moterų nebūtų iškrypėlių, melagių, kerštingų asmenybių, retoriškai klausia filosofė. Toks viena tiesa apribotas požiūris įgalina neofeministes rengti viešus linčiavimo aktus žiniasklaidoje ir virtualioje erdvėje bei kalti prie stulpo potencialius nusikaltėlius net nesistengiant surasti svarių įrodymų.
Tokioje atmosferoje kalbėti apie moteris agresores ir jų smurtą prieš vyrus tampa tiesiog neįmanoma, uždrausta, tabu. Jeigu kas ir išdrįsta prabilti apie tai, atsakymas visuomet vienas – moteris elgiasi agresyviai tik todėl, kad ji ginasi, nes neva polinkis į fizinį ar psichologinį smurtą tiesiog nėra įrašytas į moterų genetiką. Galime taip mąstyti, bet, deja, faktai yra faktai – moterys taip pat smurtauja prieš savo vaikus, sutuoktinius, o pedofilijos atvejais, jei pagrindinis veikėjas ir yra vyras, neretai tai vyksta moterims padedant ar bent jau tyliai užsimerkiant prieš faktą, pabrėžia E. Badinter. Taip, šiais atvejais moteris dažniausiai atvirai nesmurtauja, neprievartauja ar netvirkina vaikų, tačiau ji lygiai taip pat kalta prieš įstatymą – ji nesuteikia pagalbos pavojuje atsidūrusiam asmeniui, – nebijodama neofeminisčių pykčio ir linčo svarsto vyresnės kartos moterų teisių gynėja.
E. Badinter nekviečia abejoti moterų, tapusių smurto, agresijos, priekabiavimo ar prievartos aukomis, žodžiais, bet prieš viešai nulinčiuojant kaltininką, jos nuomone, pirmiausia visgi reikėtų surinkti svarius įrodymus ir turi būti atliktas oficialus tyrimas. Deja, dabar viskas vyksta atvirkščiai ir nusikaltimu apkaltintas vyras vieno klaviatūros mygtuko paspaudimu nuteisiamas virtualioje erdvėje. Net jeigu vėliau ir bus išteisintas teisme, jo gyvenimas niekada nebus kaip iki šiol – jis taip ir liks kaltinamasis, o bet koks bandymas teisintis vis tiek bus priimtas skeptiškai, neįvykdyto nusikaltimo šešėlis visuomet seks iš paskos. Be abejo, prievartą patyrusioms moterims taip pat labai sunku siekti teisybės, dažnai net teismai neįsiklauso į jų žodžius, todėl feministiniam judėjimui dar yra kur pasistiebti ir pasistengti šioje sferoje. Tačiau faktas, jog moteris ne visuomet gali apsiginti teisme, nepateisina kito fakto – žmogus turi teisę į nekaltumą, kol jo kaltė nėra įrodyta.
Per vienus metus Prancūzijoje net trys vyrai buvo viešai apkaltinti nusikaltimais prieš moteris ir, pasak E. Badinter, numesti šunims sudoroti, jie tik vėliau teisme išteisinti – žurnalistas, buvęs ministras ir trimitininkas. Muzikantas, beje, netgi buvo nuteistas keturiems mėnesiams kalėjimo lygtinai, tik vėliau išteisintas, kai paaiškėjo, kad jo kaltintoja melavo. Aktyvistės mitinguose reikalauja „nulinės tolerancijos“, turint omeny smurto ir prievartos prieš moteris nusikaltimus, ir tai yra sveikintina. Tik yra kita medalio pusė – kodėl jos niekada nieko nesako apie melagingai liudijančias ar neteisingai kaltinančias moteris, nepasmerkia jų elgesio, klausia E. Badinter.
„Jeigu mes ir toliau teigsime, kad visi vyrai – potencialūs nusikaltėliai, mūsų skriaudėjai, o visos moterys bus apgaubtos išankstine nekaltybės ir neliečiamumo mantija, kaip tai daro šiuolaikinės neofeministės, netrukus gyvensime ne lygių teisių, o totalitariniame pasaulyje, kuriame kitai nuomonei ar opozicijai vietos nėra“, – teigia filosofė.
Atrodytų, tauta, stovėjusi prie feminizmo lopšio ir jį efektingai išsupusi audringomis demonstracijomis, turėtų būti feminizmo apologetė. Bet paradoksas: dabartinės prancūzų visuomenės – tiek vyrų, tiek moterų – požiūris į feminizmo judėjimą labai dviprasmiškas ir neigiamas, nors pačius feminizmo idealus jie pripažįsta ir gina.
O išgirdę nuogomis krūtimis už moters teises kovojančio judėjimo „Femen“ lyderės pareiškimą, prieš keletą metų humoro forma neva pasakytą viename iš interviu, – „mes norime gyventi pasaulyje, kuriame moterys būtų viršesnės ir galingesnės už vyrus“, – iš kulnų turėtų išvirsti ne tik bet kuris mąstantis heteroseksualus prancūzas, nepaisant jo lyties, bet ir gėjų parade su aukštakulniais žygiuojantys ar Bolonės miškuose meilę už pinigus siūlantys brazilų transvestitai.
Prancūzai en général dažniausiai feministą suvokia kaip asmenį, kovojantį už lygias abiejų lyčių teises. Todėl noras pagaliau nurungti tiek amžių moteris engusius vyrus, jų nustūmimas į vergo ar priešo poziciją prieštarauja pačiai judėjimo esmei ir prancūziškam lyčių santykių suvokimui.
Prancūzijoje niekuomet nebus lyčių karo. Mes norime išsaugoti laisvę gundyti ir būti sugundytiems, yra pasakiusi prancūzų filosofė ir feministė Sylviane Agacinski, tiesa, ji – iš tos vyresniųjų feminisčių kartos, kurias aš pavadinčiau praktikėmis, o ne teoretikėmis. Tai – Prancūzijos dukros, kurios, išsilaisvindamos iš patriarchalinės visuomenės gniaužtų, 1968-aisiais viešai degino liemenėles, 1971-aisiais raitė parašus ant „kekšių manifesto“ peticijos, taip siekdamos įgyti teisę nutraukti nepageidaujamą nėštumą. Jos iškovojo šiuolaikinėms moterims daug šviesesnę ateitį.
O jų pačių dukros ir šiuolaikinės sekėjos tebeskaito feminizmo ikoną Simone de Beauvoir ir diskutuoja apie filosofės E. Badinter, rimtai sunerimusios dėl agresyvaus neofeminizmo pavojų ir lyčių karo, knygas bei mintis.
