Vasarą Lietuvoje dariau tą patį, ką dariau būdamas Italijoje: vaikščiojau į kavos barus. Grįžęs į Romą darau tą patį, ką dariau Lietuvoje – kasdien einu į barą puodelio espreso. Tiek itališkame, tiek lietuviškame kavos bare matau keletą pasikartojančių dalykų: 1) kavos idėja, 2) kavos terminologija, 3) kavos aparatas. Kas dar? Daugiau nieko. Itališkas kavos baras ir lietuviškas kavos baras yra du visiškai skirtingi pasauliai.
Dabar galite manęs paklausti: o kuris iš jų geresnis? Neatsakysiu, nes tai beprasmis klausimas. Panašus į panašiai beprasmį klausimą: kas geriau – futbolas ar krepšinis? Bet tai nereiškia, kad mes negalime pasiaiškinti, kaip veikia vienas kavos pasaulis, kaip veikia kitas, ir kuo jie skiriasi. Pabandom!
Pirmąją itališką pamoką gaunu vos įėjęs į barą – prie kasos. Per pusantro mėnesio, praleisto Lietuvoje, įpratau daryti taip, kaip visi žmonės daro: atsistoji į eilę, lauki, sulauki, pasakai „man puodelį espreso, prašau“, paduodi pinigus, tau padaro kavos, tu ją pasiimi ir suvartoji. Taisyklė aiški: pirmiau susimoki, tada gauni kavą. Ir štai todėl drausmingai atkišu pinigą itališko baro kasoje. O tada girdžiu šūktelėjimą iš anapus baro.