Kaip jau minėjau, pasieniai mane traukia kaip katiną prie valerijono. Spėju, ši trauka yra abipusė, nes kai kertu valstybių sienas nuolat pasitaiko įvairių nuotykių. Atrodo, kiti žmonės kaip žmonės, eina per tuos postus, praeina ir juos pamiršta, o man vis pasitaiko reikalų. Netgi tokių civilizuotų valstybių kaip Kanada ir JAV pasieniuose, atrodo viskas turi būti sklandu ir gražu, bet ne – man vis reikia kažkur įsivelti. Visgi įsimintiniausi nuotykiai manęs laukdavo kertant posovietinių valstybių sienas. Tų sienų buvo nemažai. Nekalbant apie mums labiau įprastų valstybių tokių kaip Baltarusijos, Rusijos ar Ukrainos sienas, žemės transportu esu kirtęs ir egzotiškesnių – Moldovos, Sakartvelo, Armėnijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgizijos ir dar egzotiškesnių – oficialiai neegzistuojančių ir pasaulio nepripažįstamų Padniestrės, Abchazijos ir Kalnų Karabacho sienas.
Kad visiškai pagrįstai ir objektyviai nebūčiau apkaltintas antirusiškumu ir neatrodytų, kad mano tekstai skirti tik Rusijai pašiepti, šios šalies pasienius atidėsiu kitiems reportažams. Kad svarstyklių parodymai susilygintų, šįkart pasidalinsiu nuotykiais iš mums daug draugiškesnės Ukrainos ir amžinos neapsisprendėlės su kuo čia labiau draugauti Moldovos pasienių.
Taigi, pradėkime nuo Ukrainos, kurios pasienyje dirbę muitinės pareigūnai sykį su mumis pasielgė ne tik nelabai draugiškai, bet netgi labai nedraugiškai. Ir dar apsimesdami draugais.
Šįkart tai buvo kelionė traukiniu. Vykome iš Odesos į Moldovos sostinę Kišiniovą. Buvome trise, turėjome savo atskirą kupė vagoną ir mėgavomės kelione. Buvo gražus vasaros rytmetis žadantys puikią kelionę. Perėjus per vagoną pamačiau, kad jis buvo beveik tuščias, matyt niekas nenori vykti traukiniu nei į Moldovą, nei juo labiau į Padniestrę.
Tiesa, nesakiau? Traukinys iš Odesos į Kišiniovą važiuoja per nepripažintos Padniestrės Moldavų Respublikos, paprasčiau vadinamos Padniestrės žemes, kuri tautų apsisprendimo metais nepanorėjo išeiti iš Sovietų Sąjungos, tad joje iš esmės ir liko. Teoriškai ji priklauso Moldovai, bet praktiškai ji yra nepriklausoma. Padniestrė turi savo sienas, pasus, valiutą, prezidentą, himną, herbą ir daug kitų dalykų, kuriuos turi normalios valstybės.
Moldovai atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos, Padniestrė paskelbė atsiskirianti nuo Moldovos ir liekanti Sovietų Sąjungoje. Kadangi netrukus neliko ir jau minėtos sąjungos, Padniestrė paskelbė nepriklausomybę, jos gyventojai kariavo savo nepriklausomybės karus ir padedami rusų karių laimėjo – Moldova Padniestrės nekontroliuoja. Deja, nelaimėjo pasaulinio pripažinimo. Nė viena pasaulio valstybė, net ir Rusija Padniestrės nepripažįsta, todėl ji išlieka neegzistuojanti valstybė ir dar viena įšaldyto konflikto zona, kurių posovietinėje teritorijoje ir taip apstu, galinti bet kada išsprogti karu, jei tik kas pasirodys ne taip.
Kadangi turistai šioje teritorijoje nėra saugomi diplomatinės teisės natūralu, kad normalūs keliautojai Padniestrėje yra retas svečias. Čia aš ne apie save, jeigu ką. Anksčiau sklido gandai, kad pavienius atvykėlius pasiryžusius aplankyti Padniestrę, vietiniai pareigūnai ir ypač pasieniečiai be ceremonijų nureketuodavo.
Taigi, mūsų traukinys privalo pravažiuoti Padniestrę, nes kitaip negali – kitur nėra bėgių. Vis dėlto būtent dėl Padniestrės šis traukinio maršrutas kažkada buvo sustabdytas, tačiau vėliau vėl paleistas. Jis netgi stoja Padniestrės sostinėje Tiraspolyje, tačiau teritorijos pasieniečiai į traukinį nelipa ir jo apskritai netikrina. Važiuoji į Moldovą ir važiuok, o jei jau susigundysi išlipti Tiraspolyje, tada mes tave ir imsim. Tąkart mes Padniestrėje nelipome, bet jos sienas kirtome kitą kartą. Apie tą kitą kartą reportažas bus kituose pasakojimuose.
Taigi, kelionė buvo puiki, kol neprivažiavome Ukrainos – Padniestrės arba Moldovos pasienio. Traukiniui sustojus į jį sulipo Ukrainos pareigūnai daryti savo darbų. Standartiškai pasieniečiai per tuščią vagoną praėjo greitai, bet kai savo darbo ėmėsi muitinė, taip gerai viskas jau nebevyko. „Ooo, užsieniečiai ir dar vieni. Ooo, ir dar rusiškai suprantate“, - akivaizdžiai pradžiugo įmitęs muitininkas, įkišęs galvą į mūsų kupė. Tada su neslepiamu akučių blizgesiu surado pluoštą deklaracijų ir liepė užpildyti. Ir vėl tos deklaracijos. Keista, pagalvojau, nemačiau, kad kam nors dar vagone būtų liepęs jas pildyti. Na, bet ką, pagalvojau, pildome jei jau prašo. Gal, kad užsieniečiai, pagalvojau. Čia iš nepatyrimo padarėme kelias klaidas, kurios netrukus mums kitu galu trenkė per galvas.
Užpildėme mes tas deklaracijas ir netrukus įmitęs dėdė sugrįžo. „O kas čia dabar?“ - nustebo pamatęs ant stalelio ašarinių dujų balionėlį. Velnias, pagalvojau, dabar tai bus reikalų, reikėjo į kuprinę įsidėti, patys žiopliai. O gal nebus? Nors tas muitininkas atrodo kažkoks pernelyg draugiškas, natūraliai žmonės taip nesielgia. „Ar jūs žinote, kad tokių dalykų per sieną vežti negalima?“- ryškiai per lipšniai pasiteiravo. Nežinojome, sakome, atsiprašome. Labai negerai, sako jis, konfiskuoju.
O dabar, sako, parodykite deklaracijas. Gerai, sako, matau prirašėte čia visko, o dabar ištraukite ir parodykite savo grynuosius pinigus, patikrinsiu ar atitinka. Na, kur tau atitiks. Mes į punktus, kuriuose reikėjo įrašyti kiek turime pinigų, atsainiai įrašėme tik apytikslį pinigų kiekį. Taip jau išėjo, kad aš tų pinigų turėjau mažiau nei įrašiau, o mano bendrakeleiviai daugiau. Tai suvokęs muitininkas dar labiau sublizgino akutėmis ir dar labiau apsimestinai susijaudino. „Ajajai, kaip negerai, - ėmė rypuoti jis, - Čia reikėjo tiksliai surašyti. Grubus pažeidimas. Na, bet nieko, kažkaip išspręsime jūsų problemą. Kas iš jūsų gerai šneka rusiškai?“
Taip jau išėjo, kad geriausiai šnekėjau aš, tad jis be ceremonijų išprašė mano bendrakeleivius iš kupė, sandariai uždarė duris (dar paklebeno ar gerai užsidarė) ir tęsė savo rypavimo spektaklį.
Neva, kaip gi mes dabar šitaip. Jie tokie geri, o mes jiems šitaip atgal. Jie mus priima kaip geriausius svečius, o mes per sieną nelegaliai gabenamės ginklus ir pinigus. „Ajajai,“ – lingavo jis atsisėdęs, net ašarą bandė nusibraukti, kaip mes jį įskaudinome. Aiškino, kad dabar mums gresia protokolas, didelė bauda, traukinio užlaikymas ir kiti nemalonūs dalykai. Nei tu mus priėmei kaip svečius, nei čia apsimetinėk, pagalvojau, bet šitame šlykščiame spektaklyje vaidinti privalėjau, tad paklausiau, kaip gi jis galėtų mums padėti. Tai labai sunku, giliai atsiduso jis, bet dėl jūsų pabandysime.
Nejaugi! Apsimestinai pradžiugau, kad šitas aferistas nepaliks mūsų bėdoje. „70 eurų viską išspręstų, - suokia jis, - 20 už dujų balionėlį ir 50 už melagingas deklaracijas“. Aš išreiškiu viltį, kad 50 eurų irgi turėtų neblogai išspręsti, tačiau muitininkas pasirodė žodžio žmogus. Pasakė – padarė. Jo lipšnumas baigėsi akimirksniu ir liepė greit apsispręsti – kyšis arba protokolas ir gal net sulaikymas. Giliai įžeistas net demonstratyviai atsistojo – tuoj išeisiantis jei taip.
Šūdžiau tu, galvoju, asile, kalakute nupenėtas, kyšininke sumautas, juk jau buvai mus nusižiūrėjęs kaip potencialias aukas ir būtum radęs prie ko prikibti net jie tie pinigai būtų tugrikas į tugriką atitikę, juk niekam daugiau tų deklaracijų pildyti net nedavei. Bet taip tik pagalvojau, nesakiau garsiai, nes net jei jis ir blefavo, vis tiek labai nesinorėjo turėti problemų kažkur vidurio Europos skylėje tarp nepripažintų, tarptautinių nusikaltėlių valdomų žemių, kuriose tavęs net nesaugo tarptautinė teisė. Tuo metu tiesiog norėjosi dingti iš tos vietos.
Taigi, maloniai paprašiau jo neišeiti, ištiesiau jo reikalaujamus pinigus, jis palinkėjo mums malonios likusios kelionės ir išėjo. Savo ruožtu aš jam ta kalba, kuria jis su manimi bendravo palinkėjau eiti daug toliau. Žinoma, tik mintyse. Nežinau ar nuėjo kur siunčiau, bet tikiuosi, kad net tik nuėjo, bet ir dabar vis dar ten yra.
Teisybės dėlei, nesu linkęs taip galvoti apie visus Ukrainos pareigūnus. Praėjus kažkiek laiko, teko tą patį maršrutą kartoti, tik tąkart vagonas buvo ne kupė, o paprastas bendrasis. Tada, nors šiek tiek nerimavome, absoliučiai niekas prie mūsų nesikabinėjo, jokių deklaracijų pildyti neprašė ir viskas buvo labai sklandu.
Po šio nemalonaus, bet pamokančio įvykio tęsėme kelionę ir pravažiavę Padniestrę įvažiavome į Moldovą. Mūsų netikrino nei Padniestrės, nei Moldovos pareigūnai. Padniestrė kaip jau ir sakiau, traukinių netikrina, o moldavai netikrino, nes laiko Padniestrę savo teritorija.
Tokiu atveju, atvykus į Moldovą be patikrinimo, reikia nueiti į kažkokią Kišiniovo policiją ir ten deklaruoti įvažiavimą, nes gali kilti problemų išvykstant. Ar mes tą padarėme? Bandėme, bet kažkas kažkur buvo uždaryta ar pietavo, niekas mūsų nepriėmė ir mes numojome ranka į tai. Ar turėjome problemų išvykstant? Turėjome šiek tiek. Bet čia jau kitos istorijos tema.
Vėliau, jei nesugalvosiu vėl rašyti apie Rusijos pasienį, kuriame istorijos niekada nesibaigia, papasakosiu apie Moldovos – Rumunijos pasienį. Jame irgi buvo linksma.
