– Pastaruoju metu pasirodė nemažai straipsnių apie teatro situaciją Lietuvoje. Kalbama apie lenkų teatro invaziją, kad Lietuvoje nėra asmenybių, kurios galėtų pakeisti „didįjį penketą“ (Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Joną Vaitkų, Oskarą Koršunovą, Gintarą Varną), ir kad jaunieji režisieriai bei režisierės jaučiasi užspausti teatro grandų, neturi galimybių įgyvendinti savo sumanymų. Vis daugiau diskutuojama ir apie seksizmą, kad lietuvių teatras vyriškas, taigi ribotas – šį aspektą gana gerai iliustruoja ne itin vykęs Koršunovo bandymas „Otele“ kalbėti apie homoseksualių moterų patirtis. Pastebiu nemažai paralelių su literatūros pasauliu – diskusijos dėl premijų, seksizmo, vyrų sukurtos literatūros universalumo. O kur dar kūrėjų ir kritikų kolizijos: vieni skelbia kritikos, o kiti – meno mirtį. O kaip šiandienos Lietuvos teatro ir apskritai kultūros situaciją vertini Tu – viskas į bloga ar vis dėlto į gera?

– Oi, Virga, argi tave pačią, protingą ir gražią, kas nors laikė už rankų – prieš 10 metų ar dabar? Ne, nes tu rašai gerai. Jei būtum silpna, abejotum savimi, nemokėtum, tada – taip, prisigalvotum visko, kad tik save kaip nors išgriebtum, pateisintum. Nekrošius yra sakęs, kad jam niekas niekad netrukdė, – ir juk turėjo galvoje sovietinio teatro, „Pirosmanio“ ir „Kvadrato“, laikus. Tu tik pats sau gali trukdyti, ir taškas.