Štai testas – pusiau juokais, bet visai rimtai padės atsakyti į klausimą: ar jūs supratote „La Dolce Vita“? Kiek jumyse yra „La Dolce Vita“? Reikia atsakyti „taip“ arba „ne“, o teisingi atsakymai šio teksto pabaigoje.

1. Šis filmas yra menkai aktualus, kažin ar jį verta žiūrėti šiandien.

2. „La Dolce Vita“ filmas– apie pasileidusios italų bohemos siautėjimo ypatumus.

3. „La Dolce Vita“ yra daugybė paslėptų gėrio, moralės, tikėjimo aspektų.

4. Šis Fellinio filmas pelnė žaibišką pripažinimą, buvo triumfališkai sutiktas nuo pirmojo, debiutinio seanso.

5. Šiame filme būtų beprasmiška ieškoti sąsajų su Lietuva.

Paulius Jurkevičius
Tam, kad atsakyti į pirmąjį klausimą reikia filmą peržiūrėti. Ir aš prieš keletą dienų tai padariau už tuos, kurie šios senienos iki šiol nėra matę. Į pirmąjį klausimą atsakymas – trumpas ir aiškus: nuo filmo debiuto praėjo 60 metų, bet žiūrėjau jį godžiai, neatsitraukdamas, lėtai gerdamas tarsi prabangų, brandintą vyną nepaisant trijų sunkinančių aplinkybių: trijų valandų trukmės, nespalvotos juostos ir nemenkos istorinio laiko distancijos.

Atsakymas į paskutinį klausimą taip pat labai paprastas. Lietuvos žiūrovai – tiek vyrai, tiek moterys šį filmą turėtų peržiūrėti dėl vienos vienintelės priežasties: dėl lietuvio Jurgio Šerno, kuris Felliniui panorėjus įprasmino „Il Divo“ – žvaigždę. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Jokūbo Šerno sūnus, Lietuvoje gimęs, Prancūzijoje augęs, afišoje įrašytas kaip Jacques Sernas filme apie saldų gyvenimą įprasmina žvaigždę. Įsivaizduojate!? Tiesa, pirminis režisieriaus sumanymas, atrodo, buvo kitas: atletiškas, šviesiaplaukis lietuvis turėjo suvaidinti pavydų Anitos Ekberg sužadėtinį, kuriam teko misija iš pradžių pritalžyti gražuolę švedę, o paskui nokautuoti gražuolį italą Marcello. Ačiū Dievui, lietuviui muštis neteko.

Nesudėtinga atsakyti ir į ketvirtąjį klausimą. Taip, „La Dolce Vita“ įėjo į pasaulinę kino istoriją kaip vienas svarbiausių XX amžiaus kinematografo šedevrų. Taip, „La Dolce Vita“ pelnė Kanų festivalio „Palme d‘Or“, „Oskarą“ už geriausią režisūrą, italų „Nastro argento“ premiją už geriausią vyro vaidmenį ir daugybę kitų. Bet premjera 1960 vasario 5 – ąją Milano kino teatre „Capitol baigėsi skandalu: filmas buvo nušvilptas, publika nesulaukusi pabaigos pradėjo staugti: „Gana! Šlykštu! Uždrauskite!“ Režisierius buvo apspjaudytas, pagrindinio vaidmens atlikėjas Marcello Mastroiannis išvadinas „bastūnu“, „niekšu“.

Federico Fellinio La Dolce Vita ir Anita Ekberg (1960)
Pirmosios šedevro recenzijos žiniasklaidoje taip pat buvo pasibaisėtinos. Bene labiausiai pasižymėjo dienraštis „L‘Osservatore Romano“ išspausdinęs recenziją pavadinimu „Basta!“ – užteks. „Šis filmas stumia į nusikaltimą, į nuodėmę, į blogį“ – be gailesčio „La Dolce Vita“ sutriuškino ir savo skaitytojus perspėjo Vatikano oficiozas. Neatsiliko ir recenzentai pasauliečiai pateikę tokius įvertinimus: „ištęstas“, „be siužeto“, „amoralus“, „be pabaigos“ ir panašiai. Italijos parlamente krikščionių demokratų partijos reikalavimu buvo netgi prasidėję debatai dėl totalios filmo cenzūros – uždraudimo būtinumo.

Tam, kad geriau suprastume skandalingą Federico Fellinio filmo debiutą turėtume žvilgtelėti į septintojo dešimtmečio Romą. Į visiškai nesaldžius saldaus gyvenimo aspektus, kuriuos genialiai perteikė F.Fellinis. Tikroji, istorinė „la dolce vita“ prasidėjo nuo konkretaus įvykio: 1958 lapkričio 5- ąją Trastevere naktiniame bare „Il Rugantino“ rinkosi sostinės „grietinėlė“: aristokratai, intelektualai, verslininkai. Po vienos kitos vyno taurės įvyksta nenumatytas dalykas: gražuolė iš Beiruto Aichè Nanà išlekia į salės vidurį ir pradeda pilvo šokio judesius. Apimta savotiško transo ji po truputį pradeda nusimetinėti drabužius, galiausiai šokio finale ji lieka beveik nuoga, tik su peršviečiamomis kelnaitėmis. Policija įsiveržia į kavinę, areštuoja šokėją. Teismas merginą nuteisia dviems mėnesiams kalėjimo ir galiausiai ištremia iš Italijos. Moralė ir dorovė triumfuoja?

Toks buvo „La Dolce Vita“ prologas. Fellinis meistriškai perteikė reiškinio „saldus gyvenimas“ formą ir turinį. Forma – tai moraline prasme beformis gražuolis Marcello – žurnalistas, aukštuomenės kronikos reporteris. Jis nėra nei teigiamas, nei neigiamas filmo herojus. Laksto vienu metu paskui tris moteris, tačiau skiria daug dėmesio tėvui. Kvailioja naktiniuose baruose, bet diskutuoja rimtomis egzistencijos temomis su muzikantu intelektualu Steineriu. Jis tarsi pro atidarytas duris įeina į kiekvieną filmo epizodą, pabūna ir kažkur išeina, dingsta. Jis dalyvauja orgijoje, bet jo paleistuvystė – tai viso labo suplėšytos pagalvės pūkelių mėtymas ant girtų moterų.

Ir pats filmas – beformis. Jis niekuo neprasideda ir niekuo nesibaigia. Fellinis tarsi činkvečento menininkas tapo freską iš 12 epizodų. Vieni epizodai – holivudiškai linksmi, kiti – filosofiškai refleksyvūs. Saldus gyvenimas tampa atvira tragedija, kai Marcello mato savo geriausią draugą – intelektualą Steinerį negyvą fotelyje su šūvio skyle smilkinyje. Negyvi ir du mieli mažučiukai jo vaikai. Šis epizodas sukrėtė filmo prodiuserį ir jis galiausiai pasakė Felliniui: „Aš pasitraukiu, nepyk, bet vaikai yra vaikai“. Kodėl nusižudė protingas, žinomas, turtingas Steineris? Apie tai reikia galvoti, kai mes tarsi papūgos kartojame: „dolčevita – tai paikų žmonių malonumai ir tiek“.

Federico Fellinio La Dolce Vita ir Anita Ekberg (1960)
Trečias klausimas – apie „La Dolce Vita“ vertybes. Jos yra. Tik labai paviršutiniškas žiūrovas gali neįžiūrėti esminės filmo temos: nuodėmė ir jos atpirkimas. Filmo pradžioje skrenda sraigtasparnis, virš Amžinojo miesto jis skraidina milžinišką Jėzaus Kristaus skulptūrą. Atpirkėjas skrenda virš visų – darbininkų mikrorajonų, lekia virš dailių pusnuogių merginų, kurios deginasi saulėje ant namo stogo. Filme yra tikros vertybės, bet yra ir išgalvotos. Saldžiojo gyvenimo režisierius Federico negailestingai juokiasi iš stabų, iš falšo, iš minios isterinio marazmo. Būtent toks – netikros Marijos apsireiškimo epizodas filme, kai pliaupiant lietui RAI televizija filmuoja minią, ji laksto tarsi pakvaišusi ieškodama medžio prie kurio esą prisilietė Dievo motina.

Kai pirmąjį kartą pamačiau Fellinio filmą galvojau, kad viską supratau, nes nesuprasti nelabai buvo ką: na, linksminasi žmonės. Na, gėralioja vakarais, naktimis. Na, skraidina Jėzų virš Romos tuo pat metu nužiūrinėdami saulėje ant namo stogo išsirengusias merginas. Na, kažko ieško, kažko neranda. Bando karštligiškai atsigriebti tai, kas buvo prarasta. Ir tai, kas dar bus prarasta.

Tik visai neseniai, po daugybės metų peržiūrėjęs „La Dolce Vita“ likau užhipnotizuotas būtent paskutinės filmo scenos. Fontanas, barokas, juoda švedės suknia, juodas Marcello kaklaraištis, maudynės – ši nuostabi feliniška ekscentrika nublanksta prieš Ostijos pajūrio smėlį, angelišką provincialios merginos Paolos žvilgsnį, prieš pavandenijusių nuo ilgo nakties lėbavimo Marcello akių žvilgsnį. Prieš nebylią, sunkią akistatą, kurios tema – nuodėmės atpirkimas.

Ten – filmo finale nubrėžta egzistencinė ribos linija: seklus, nesunkiai perbrendamas upelis. Vienoje kranto pusėje – ji, tyra provincijos mergina Paola ir ranka pasiekiamas nuodėmės atpirkimas. Kitoje upelio pusėje – ant kelių klūpantis, pagirių kamuojamas Marcello, kiek toliau – tik ką žvejų išgriebtas nerealus ateities – „la vita non dolce“ pranašas – šlykštus, smirdintis, negyvas jūros monstras.

Paola moja Marcello – ateik pas mane. Marcello įsitempęs žvelgia į kitą krantą, į upelį, į Paolą, į nuodėmės atpirkimą. Keletą akimirkų kovoja su savimi, su likimu. Filmo žiūrovus kankina siaubinga nuojauta ir klausimas: galbūt tai neįvyks? Nejaugi jis – baltu, elegantiško kirpimo švarku vilkintis Marcello taip ir neperbris upelio, taip ir neperžengs atgalinės ribos linijos?

Nakties linksmybių draugai ir draugės šaukia Marcello. Jis lėtai atsistoja, desperatiškai, kone verkdamas pamoja Paolai ir nueina į tolį. Filmavimo kamera atsukama frontaliai į Paolą. Į pačią nesvarbiausią filmo heroję. Marcello tolsta. Dabar Paola keletą sekundžių žvelgia tiesiai į žiūrovą. Deja, tai įvyks – Marcello neperžengs nuodėmės atpirkimo upelio.

Ekrane keletą akimirkų lieka tuščias juodos spalvos stačiakampis.

Teisingi atsakymai į klausimus:

1. Ne.

2. Ne.

3. Taip.

4. Ne.

5. Ne.

Paulius Jurkevičius
Roma

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)