O tas nestandartiškumas beveik visuomet būna susijęs su neigiamomis emocijomis. Kada sulaukiama internete daugiausiai komentarų ar „laikų“? Tada, kai vieni kitus išvadiname kaimiečiais, mulkiais ir dar visokiais kitokiais. Tada tas neigiamų emocijų pliūpsnis pažadina žvėrį (bet ne žmogų) ne viename iš mūsų. Baisu ne toks metodas, dar baisiau yra jo tolerancija, iškreiptos nuomonės formavimas visuomenėje. Juk niekas nenori pasirodyti provincialu, atsilikėliu, todėl pritaria, kad tik šokas gali sukelti „konstruktyvią“ diskusiją. Štai tikra, neišgalvota istorija.
Prieš keletą metų vienas menininkas buvo sugalvojęs „performansą“ – nupeštą vištą pakabino vietoje šviestuvo. Normalioje visuomenėje, kuri save gerbia, toks „performansas“ būtų įvertintas medicinos specialistų. Jeigu tokios mintys sukasi galvoje, ženklas, kad žmogui reikia pagalbos. Čia be jokios ironijos ar patyčių – iš ligos nesityčiojama. O kaip buvo realybėje? Dalis pasipiktino, o kita „inteligentijos“ dalis pareiškė, kad tie besipiktinantys yra tiesiog „kaimas“ ir nesupranta naujų idėjų.
Ir taip kasdien. Patyčios, patyčios. Graudžiai ir kvailai skamba, kai mokyklose organizuojama diena be patyčių. Tai ką, mes tik dieną galime išbūti nesityčioję?! Tikriausiai, kad ir dienos nelabai išveriame. Patyčias pirmiausiai reikia stabdyti valstybinėse institucijose, suaugusiųjų tarpe. Kai ten jų nebeliks, tada ir vaikams nebus pavyzdžio, kad iš kitaip atrodančio ar besielgiančio žmogaus nereikia tyčiotis – jam reikia padėti. Tiesiog viskas turi turėti savo vietą. Sutinku, kad posakis „Duok durniui kelią“ šiandien jau nebetinka. Per ilgai ir per daug davėme kelią. Jeigu seniau sakoma, kad kiekvienas kaimas turėjo savo durnelį, tai dabar jau vos ne kiekviena namo laiptinė turi po kelis ir dažniausiai jie valdo visus. O kodėl valdo? Todėl, kad tas kvailystes toleruojame, neliko linijos tarp juoda ir balta. Dabar tai vadiname tolerancija, nuomonių įvairove. Protingas nebedrįsta pasakyti, kad tai kvaila ir netinkama, nes bus sumaltas į miltus kokio tuzino „šiuolaikiškų“ gudruolių.
Šiuo laiku, kada žmonės įbauginti pandemijos baubo, kaip niekada reikia ramybės ir pozityvo. O ką mes turime? Nuo ryto iki vakaro skambius anonsus: „Pasaulį ant kelių klupdo pandemija“, „Mirtis viešpatauja ligoninėse“, „Dar viena viruso auka“. Ir taip be pabaigos. O kiek buvo papasakota sėkmės istorijų? Lietuvoje nei vienos, o iš kitų šalių vos kelios, kai parodė plojimais išlydintį pasveikusį ligonį.
Psichologai jau vis garsiau kalba, kad pastovus srautas neigiamų žinių ir emocijų gali sukelti žymiai didesnių padarinių nei pati pandemija. Kol kas jų niekas neklauso, nes dabar ne jų populiarumo banga (o ir kažin, ar ji kada nors ateis). Geriau skamba žinia, kad nuo šio gripo vaistų gali ir nebūti, kad vos ne amžinai teks vaikščioti su apsauginėmis kaukėmis. Ne veltui sakoma, kad šimtą kartų žmogui pasakyk, jog jis kiaulė ir šimtą pirmąjį pradės kriuksėti.
Štai kalbama apie paramą verslui. Ir vėl su plačia šypsena pilna televizijos studija oponentų, kurie tvirtina, kad nieko iš to nebus, tie, kam jos reikia, nepasinaudos. Kaip to patvirtinimas, kad viskas pas mus tik blogai pasipila pranešimai: maža įmonė kreipėsi paramos, bet jos negavo. Kodėl negavo jau niekas nebesigilina, svarbu, kad NEGAVO! Na va, o ar nesakėme, kad taip ir bus, kad viskas tik gražūs žodžiai! Šioms naujienoms platus skaitytojų ratas garantuotas – kaip ir dideli žiūrimumo reitingai. Juk tik tokios naujienos dabar sukuria pridėtinę vertę! Keikti visuomet yra lengviau nei girti.
Pozityvas dabar nemadingas, jis neuždirbs nei pinigų, nei populiarumo. Negerai, kad jis lyg puvėsis skverbiasi vis giliau ir giliau į kiekvieno mūsų sąmonę. Niekas neskaičiavo kiek reikia laiko, kad tos neigiamos emocijos sumažėtų, nustotų nuodyti sąmonę. Aišku tik viena, kad per savaitę ar mėnesį, o gal ir metus tai neįvyks.
Vis dažniau gyvename lyg kreivų veidrodžių karalystėje. Kadaise tam tikros vertybės buvę moralės pamatu išsigimsta. Tikriausiai jau nieko nenustebinsiu rašydama, kad šis kritinis laikotarpis labai ryškiai apnuogino visų mūsų vidų. Kaukės liko tik ant veidų, tačiau jos nukrito nuo žmogaus mąstymo, sąžinės, aplinkos supratimo.
Kaip niekada dažnai skamba raginimai aukoti. Aukoti ligoninėms, nes reikia įvairių apsaugos priemonių dirbantiems medikams, aukoti senoliams, kurie akis baigia pražiūrėti laukdami savanorių su maisto daviniu. Žodžiu: aukoti, aukoti, aukoti.
Paskutinis lašas perpildęs tylos kantrybę buvo mažo miestelio mero graudulingai nutaisytu veidu prašymas paaukoti nuo dujų sprogimo nukentėjusio daugiabučio namo laiptinės tvarkymo darbams. Išklausius verksmingą prašymą supranti, kad mes gyvename ne valstybėje, kurioje mokame mokesčius, valstybėje, kuri planuoja savo išlaidas, atsideda pajamų nenumatytiems atvejams, o paprasčiausioje pirmykštėje bendruomenėje, kuri nieko neturi sukaupusi ir gyvena tik šia diena. Nutiko bėda – tada visi susimetam kas kiek galim, ir stumiamės toliau iki kito karto.
Toks ubagavimas pamažu jau yra skiepijamas nuo mažų dienų. Prieš keletą metų teko matyti liūdnai keistą situaciją. Globos namų autobusiukas į prekybos centrą atvežė savo auklėtinius, kurie prie kiekvieno ateinančio dalino lapelius su reikalingų aukojamų prekių sąrašu. Iš vaikų nuotaikos ir veido išraiškos matėsi, kad jie dalyvavimą akcijoje suprato, kaip pamoką, kuri moko lengvai ir nemokamai gauti maisto.
Ar tie vaikai užaugę su dideliu noru eis dirbti, patys aukos? Vargu. Kam dirbti, jeigu gėrybių į maišą gali sumesti kiti. Vaikai matė tik aukos kelio pradžią – prašyk, kad duotų. Galutinis, tikrasis tikslas, kad tuo gėriu turi teisę naudotis tik tie, kurie jau nebegali savimi pasirūpinti, liko nematomas.
Klaikios ir visos tos televizijų akcijos, kai tragiškų istorijų, žinomų žmonių pagalba stengiamasi ištraukti iš kiekvieno žiūrovo kišenės kuo daugiau pinigų. „Na, jau tuoj tuoj turėsime pusę milijono, tik reikia pasistengti. Netingėkit, surinkite dar kartelį trumpąjį numerį“, – šaukia renginio vedantieji ir kviestinės žvaigždės. Ir auka pamažu virsta azartu, žaidimu, lenktynėmis. Taip sudaroma iliuzija, kad be aukos neišsiversime nei vienoje krizinėje situacijoje. O prie to greitai pripranta valdžia. Na ir kas, kad nebus pinigų, suorganizuos kas nors aukų rinkimą, patys žmonės susimes ir bėdos išsispręs. Sakoma, kad pinigai kvapo ir skonio neturi, tačiau toks būdas jų gauti primena ne savanorišką, apgalvotą auką, o psichologinį terorizmą.
Aukoti – reiškia parodyti meilę, globą ir rūpestį. Šių laikų auka to jau nebeturi. Apie kokią meilę galima kalbėti, kai vieną dieną aukoję pinigus medikams, kitą dieną tie patys aukotojai jų nebeįleidžia į namus, gadina automobilius, šalinasi ir veja kuo toliau nuo savęs. Tai tik parodo, kad nebuvo jokio ryšio tarp aukotojo ir to, kam ji skirta. Čia buvo ne auka, o su dainomis ir gražiais žodžiais išvilioti pinigai, arba geriausiu atveju, duoti pirmiausiai tikintis naudos sau – juk aš geras – daviau jiems, tai dabar tegul man atidirba! Duoti, o ne aukoti!
Gyvenimas nestovi vietoje – bus dar ne viena pandemija, ekonominė krizė ir kas kartą girdėsime, kad sunku valstybei, reikia aukoti. Bet valstybė – tai jos žmonės, kurie moka mokesčius ir, tikisi, kad atėjus juodai dienai, pirmiausiai iš ten bus atrištas tas atsarginis maišelis, kad neteks patiems kas kaip gali kapstytis iš atsivėrusios bedugnės. Dabar – viskas atvirkščiai. Bendras maišelis amžinai skylėtas, o likę skatikai byra kažkur pro šalį. Tai kuo mes skiriamės nuo pirmykštės bendruomenės, kurioje geriausiai įmitęs ir šilčiausią guolį turi tik jos patinas-vadas, kuris šią poziciją išsikovojo jėga? Niekuo, nors nuo tų laikų praėjo jau daug amžių.
Viskas sukasi ratu, taigi grįžtame ten, nuo kur prasidėjome. Tik tas grįžimas gal modernesnis, rafinuotesnis, kitomis formomis, kitais žodžiais paremtas.
P.S. Mažas eksperimentas šias mintis paskaičiuosiems iki pabaigos. Palyginkite, kiek komentarų ir atsivertimų sulaukia piktas, užgaulus straipsnis ir šis, kviečiantis be pykčio diskutuoti, pirmiausiai atsigręžti į save. Manau, pastarasis sunkiai derės prie bendro konteksto...
