Iki tos gruodžio pabaigos, gana ilgai, nuo 2013-ų vidurio, brangiausiu lietuvišku meno kūriniu vadintas mažytis būsimo klasiko Antano Žmuidzinavičiaus peizažas „Dzūkų kaimelis“, nutapytas 1910-ais metais ir nupirktas Vilniaus aukcione už 53 579.70 eurų (tuomet dar buvo litai ir suma jais atrodė gražiau. Apvaliau).
Dabar juo tapo kitas peizažas, taip pat nutapytas būsimo klasiko Petro Kalpoko (ir beveik A. Žmuidzinavičiaus bendraamžio) panašiais 1908-ais metais. Už peizažą Vokietijos „Henry‘s“ aukcione nežinomas pirkėjas (bendruomenė jau žino kas toks) sumokėjo 56 000 eurų. Lyderio pasikeitimą nedidele sensacija vadinu todėl, kad suma, publikai pati savaime neįspūdinga (paklausinėjau kelių diletantų, kokius pinigus jie įsivaizduoja, išgirdę frazę „brangiausias paveikslas Lietuvoje“. Visiems atrodė, kad toks daiktas turėtų kainuoti du-tris milijonus), ypatingai nepakeitė ir paties rekordo. Na, padidėjo jis keliais tūkstančiai eurų ir padidėjo.
Lokalaus meno globalūs paradoksai
Šioje vietoje faktinę naujieną galima užbaigti bei nerti į gerokai įdomesnius kontekstinius vandenis. Štai, pavyzdžiui, ši istorija nebūtų galėjusi įvykti iki kokių 2007-ių metų. „Henry‘s“ yra tipiškas neskurdžios valstybės lokalus aukcionas. Jis įsikūręs Mutterstadto, nedidelio miestelio (12 000 gyventojų) vakarų Vokietijoje priemiestyje, kurį galima vadinti didesnio miestelio priemiesčiu, o tas, didesnis, yra, savo ruožtu, normalaus miesto Mannheimo priemiestis.
Aukcionas pardavinėja viską, ką per šimtmečius sukaupė turtingo regiono vidurinioji ir vidurinės-aukštesnioji klasės ir noriai perka šiandieninės viduriniosios ir vidurinės aukštesniosios klasių atstovai – vintažinius laikrodžius, klasikinius automobilius, antikvarinę juvelyriką, persiškus kilimus, išlaikytus vynus ir meną – tapybą, grafiką, piešinius, dažniausiai sukurtus laikotarpyje nuo XIX a. vidurio iki praėjusio amžiaus šešto-septinto dešimtmečio. Bet yra, be abejo, ir senesnių, ir naujesnių. Menas nebrangus, nuperkamas už maždaug 300 – 700 eurų vidurkį. Aukcionas turi ir mados išparduotuvę, automobilių plovimo paslaugą (nušveitus mašiną galima gauti nuolaidą apsipirkimui išparduotuvėje) ir kavinę. Žodžiu, „Henry‘s“ yra tipiškas lokalus aukcionas, kurių yra tūkstančiai į vakarus, nuo, sakykim, Elbės upės ir gerokai mažiau žemėse į rytus. Lietuvoje tokių nėra ir atsiras negreitai, gal tik po kokio dešimtmečio.
Mano skepticizmas yra visiškai natūralus – tokio tipo aukcionai atsiranda tuomet, kai yra tinkamų daiktų ir pasiūla, ir paklausa. Lietuvoje paklausa gal ir būtų, tik nėra daiktų: tarpukariu sukaupti šiokie tokie turtai dingo per tris okupacijas, trėmimus, emigracijas ir Vilniaus lenkų deportaciją, o likučius nacionalizavo muziejai. Sovietmečio čekiški ir rumuniški lobiai tinka, pasirodo, tik blusturgiams, o šiuolaikiniai lietuviai padorius, vintažinę ir antikvarinę potenciją turinčius daiktus intensyviau pradėjo pirkti tik prieš kokį dešimtmetį, tad aukcionine pasiūla jie taps gerokai vėliau. „Henry‘s“ įsteigtas 1979-ais metais ir, jei Petro Kalpoko peizažas aukcione būtų atsiradęs tuomet, iki Berlyno sienos griūties, būtų gavęs, kaip lokaliai nepažįstamo menininko kūrinys, standartinę kelių šimtų markių pradinę kainą ir už maždaug tokią pačią sumą būtų (gal) nupirktas.
Maždaug nuo 1992-ų metų, kai Vilniuje buvo atidaryta Vokietijos ambasada, hipotetinis lietuvis kolekcionierius jau galėjo su savo „Žiguliais“ nusibelsti iki Mutterstadto, užeiti į „Henry‘s“ ir įtikinti aukciono darbuotojus, kad jie siųstų į Lietuvą anonsuojamų aukcionų biuletenius. Tokie prenumeruojami biuleteniai ir katalogai buvo vienintelė galimybė žinovui sugaudyti reikiamus lotus. Aš mačiau galerijas, butus, kitų aukcionų pagalbines patalpas, iš kurių virto aukcioninių brošiūrų, išleistų dar XIX a. viduryje, kalnai. Pagrindinis senovinių meno prekybos dilerių darbas buvo filtruoti tokius biuletenius, iš šykščių aprašymų, dažnai – be nuotraukų, įvertinti kūrinio potenciją ir nuspręsti, ar verta investuoti laiką į varžymosi procesą. XIX-as amžius prekybos meno kūriniais visatoje baigėsi kokiais 2004-ais metais, kai Sotheby‘s, pasinaudodami eBay platforma, pradėjo rengti meno aukcionus internete, o paskui juos internetinę prekybą pasiėmė ir likusieji aukcionai. „Henry‘s“ aukcionų rezultatus galima, prisiregistravus (tai, beje, užtrunka – sukūrus savo profilį jų svetainėje reikia laukti prisijungimo kodo, kuris atsiunčiamas tradiciniu paštu; suvedus tą kodą, reikia vėl sulaukti popierinio laiško, kuriame jau yra aukciono dalyvio numeris), pamatyti nuo 2000-ųjų metų, bet interneto laiko mašina web.archive.org rodo, kad mutterstadtiečiai kelis metus į tinklapį krovė tik archyvą, o internetines varžytines pradėjo 2007-ais metais, kaip ir daugelis kitų aukcionų.
Būtent tuomet lokalaus meno pirkėjai ir rinkėjai atsikvėpė lengviau, o atsiradus aukcionų lotų generatoriams ir visiškai atsipalaidavo, nes internetas galų gale leido nepražiopsoti nei vieno svarbaus loto. Na, iš kitos pusės žiūrint, senovėje egzistavusi romantiška galimybė už kelis šimtus markių, frankų ar dolerių nusipirkti kokiai nors šaliai ypatingai reikšmingą šedevrą (kurio kiti nepamatė dėl logistinių keblumų ir informacinės izoliacijos), irgi išnyko. Va, dirbo tris dešimtmečius, be didelių sukrėtimų „Henry‘s“ aukcionas ir staiga simpatiškas, vokiečiams beveik nežinomo (rašau „beveik“, nes P. Kalpokas mokėsi Miunchene. Bet ten daug kas mokėsi) dailininko paveikslas įsiveržia į jų istorinius biurgeriškus topus – peizažas tampa antru brangiausiu lotu meno kategorijoje (pirmoje vietoje pirmoje stovi nelabai vykęs pavėluoto renesanso stiliumi nutapytas nežinomo XVI a. Italijos dailininko paveikslas už 65 000 eurų, trečioje - Salvadoro Dali 1969-ais nutapytas guašas su dviejų moterų aktais už 52 000 eurų) ir vienu brangiausių visose aukciono kategorijose: čia P. Kalpoko paveikslas yra trisdešimtas, įsitaisęs tarp puikiai išsaugoto 1933 metų Mercedes-Benz W21 automobilio (šį modelį už talpumą mėgo Berlyno taksistai) ir „Patek Philippe“ rankinio laikrodžio, nupirkto už 55 000.
Kas, ką ir už kiek perka?
Jau ne kartą paminėta lokali meno rinka ir jos dalyviai, pirkėjai su pardavėjais, šioje istorijoje yra svarbiausi veikėjai. Kuo gi skiriasi įprastos ekonomikos globalumas ir lokalumas nuo meno ekonomikos? Paprastoje ekonomikoje globalumą galima, suprimityvinant, sugrūsti į formulę „Visi visur vartoja tą patį“. Meno rinkoje globalumas yra kitoks, telpantis į formulę „Kai kas perka kai kuriuos“. Statistiškai ši formulė atrodo šitaip: pavyzdžiui, vienas iš meno rinkos segmentų yra vadinamas „Post-War & Contemporary Art“, „pokarinis ir šiuolaikinis menas“. „Pokarinis“ šiuo atveju – menas, sukurtas po II-ojo pasaulinio. Tai yra didžiausias pasaulinės rinkos sektorius, užimantis 50 proc. rinkos pagal vertę ir beveik tiek pat (47 proc.) pagal transakcijų skaičių (dėl įdomumo: senasis menas užima 8 proc., impresionistai ir post-impersionistai – 14 proc., modernus (tarpukario) menas – 31 proc.). Iš viso per metus pasaulyje įvykdoma apie 40 milijonų sandorių, taigi pokarinei ir šiuolaikinei dailei tenka maždaug 20 mln. pardavimų. Iš šių dvidešimties milijonų, sugeneruojančių apie 30-ies mlrd. dolerių metinę apyvartą, 36 proc.(maždaug 12 mlrd. dolerių) atitenka dvidešimčiai paklausiausių dailininkų. Štai tokia ir yra globali meno rinka, kurioje yra dvidešimt dailininkų ir maždaug šimtas jų kūrybą perkančių („kai kas perka kai kuriuos“) žmonių.
Na, vardan didesnio tikslumo globalumo ribas reikia praplėsti – šalia paklausiausių menininkų yra šiaip paklausūs, kurių yra, sakyčiau, penki tūkstančiai, o jų kūrybą perka keli tūkstančiai kolekcionierių ir ne vienas šimtas institucijų. Na, o likusią milžinišką rinkos dalį įnirtingai dalinasi kokie du milijonai menininkų ir atitinkamas skaičius pirkėjų. Visi jie dažniausiai veikia savo lokaliose rinkose, pirkdami vietinių menininkų kūrybą. Vėlgi, lokali rinka lokaliai rinkai nelygi – vienos yra gigantiškos, kaip Kinija, antros – vidutiniškai didelės (Rusija ar, ten, Kanada), trečios – nedidelės ir visai mažos. Dar iš kitos pusės pažiūrėjus, visos lokalios meno rinkos turi vieną bendrumą – jų dalyviai yra nepaprastai konservatyvūs. Ypač tie, kurie menui išleidžia matomas sumas. Jiems, sunkiai perkantiems neaiškios ateities naujus kūrinius ir įtariai žiūrintiems į miglotą labai seną dailę, telieka vienas pasiūlos periodas – lokalus menas, sukurtas nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio. Tai yra pats skaidriausias laikotarpis: provenansai tikslūs, pasakojimai artikuliuoti, simboliniai kapitalai išmatuoti, muziejiniai prioritetai sustatyti, bibliografinės lentynos – kilometrinės, turinys akims ir galvai priimtinas, deficitas jau jaučiamas, bet slenkstis vis dar įveikiamas.
Meno rekordai pas kaimynus
Institucinės paklausos reitingas, šiandien būdamas vieninteliu objektyviu menininkų reitingu, su kūrinių kainomis vis tik neturi tiesioginės koreliacijos, todėl aš, šiek tiek nenoriai, grįžtu toliau interpretuoti skaičius.
Kokie kainų rekordai pasiekti kaimyninėse šalyse? Estijoje brangiausiu paveikslu tapo 2008 metais „E-Kunstisalongi“ aukcione už 172 000 eurų parduotas estų dailės pradininko Johanno Kölerio (1826 – 1899) paveikslas „Totorė sode“. Verta atkreipti dėmesį į pardavimo datą – paveikslas nupirktas prieš krizę, laikais, kai Baltijos šalys buvo Baltijos tigrės, pinigų buvo daug ir atrodė, kad jie niekada nesibaigs. Todėl aš realesniais rekordais vadinu naujesnes estiškas – 2014-ais metais tame pačiame aukcione už to paties Johanno Kölerio portretą sumokėta 112 000 eurų, o 2019-ais už kito estų klasiko Konrado Mägi peizažą sumokėta 90 000 eurų.
Latvijos meno kainos rekordai mažesni. Kol kas didžiausias padarytas irgi ikikriziniais 2007-ais metais, kai už Nikolajaus Bogdanovo-Bielskio (1868-1945), iš bolševikinės Rusijos pabėgusio ir Latvijoje pasilikusio menininko, jaunos moters portretą nupirko už 100 000 eurų.
Rusijoje ir Baltarusijoje situacija yra kitokia, juokingesnė. Ne vienas vietinis rusiško ir baltarusiško meno rekordų fiksuotojų į reitingus įtraukia litvakų kilmės menininkų kūrybą. Tai nėra korektiškas skaičiavimas – daugelis jų, vėliau gavusių pasaulinę šlovę, dabartinės Baltarusijos ir Rusijos, o anuomet – carinės Rusijos teritorijoje gimę, imperijos pakraščiuose pagyvendavo pirmuosius kelis gyvenimo metus, geriausiu atveju spėdavo pasimokyti mokykloje ar pirmuosiuose dailės mokyklų kursuose, o vėliau emigruodavo. Ten, dažniausiai JAV ar Prancūzijoje, jie tapdavo vietiniais dailininkais. Todėl skaičiuoti Marko Rothko, Chaimo Soutine ar Marco Chagallo šimtus milijonus kaip rusiško ar baltarusiško meno apyvartą yra juokinga. Bet, atmetus kilmės interpretacijas, rusų rekordai yra gana aukšti – šiuo metu brangiausias rusų dailininko paveikslas yra Valentino Serovo (1865 – 1911) nutapytas Marijos Cetlinos portretas, už kurį 2014 metais aukcione sumokėta 9 milijonai svarų. Baltarusiškų gi aiškių rekordų man surasti nepavyko. Yra, be abejo, ne vienas straipsnis, kur minimos galerinės kainos ar atsargiai vardinamos sumos, kurias išleido savo kolekcijoms instituciniai pirkėjai (pavyzdžiui, Belgazprombankas savo kolekcijoje turi dvi Šagalo drobes, dvigubai daugiau, nei visoje Lietuvoje), bet tai neduoda visiškai skaidraus vaizdo.
Tyrinėti Lenkijos meno rinką yra vienas malonumas. Nuo 2012-ų metų ten veikia nepriklausomas (nepririštas prie aukciono ar galerijos) tinklapis rynekisztuka.pl (Rinka ir menas), kuriame įvairiausiais pjūviais pateikiamos Lenkijos meno ekonomikos naujienos, analizė ir faktai. Lenkai, beje, turi šiokio tokio, panašaus į rusų su baltarusiais, rekordų skaičiavimo šlėktiškumo. Kai mūsų rytiečiai su litvakais, taip lenkai niekaip negali atsiriboti nuo Tamaros de Lempickos, žymios art deco dailininkės kūrybos. Ji gimė Varšuvoje, bet vaikystę praleido Maskvoje, iš ten pabėgo nuo bolševikų į Prancūziją, kur pradėjo mokytis tapybos ir artdekinių triukų, kuriuos pilnai ir labai sėkmingai išnaudojo piešdama portretus. 1939 apsigyveno JAV, kur ir mirė 1980-ais metais. Ir šią akivaizdžiai tik prancūzams ir amerikiečiams dirbusią menininkę (šiandien jos darbai vėl populiarūs ir brangūs), lenkai nedvejodami traukia į lokalius kainų reitingus, kuriuose ji užima pirmą vietą su paveikslu „Rožinė tunika“, 2019-ais nupirktu už 13,4 milijonų dolerių.
Na, bet natūraliai lokalūs Lenkijos meno kainų rekordai irgi įspūdingi bei stebinantys savo netikėta dinamika. Vos prieš kelis metus Lenkijos brangiausiais kūriniais tapdavo XIX a. pabaigoje sukurti patriotinio simbolizmo stiliaus paveikslai, tokie, kaip klasiko Jaceko Malczewskio (1854 – 1929) drobė „Polski Hektor” 2013-ais nupirkta už 2 600 000 zlotų arba už maždaug 600 000 eurų. Tais pačiais metais Vilniuje 53 000 eurų rekordą padarė A. Žmuidzinavičiaus „Dzūkų kaimelis“ ir aš, prisimenu, tuomet išvedinėjau, kad čia 50 000 viskas gerai, nes Lenkija už mus dešimt kartų didesnė, todėl jų daugiau nei pusė milijono yra beveik tas pats kas mūsų pusė šimtas tūkstančių.
Bet 2017-ais Lenkijos meno pirkėjai ryžtingai paspaudė greičio pedalą, pradėdami daryti naujus rekordus ir kurti naują skonį. Metų pradžioje rekordas buvo skirtas konservatyviai paklausai – už Jano Mateikos paveikslą „Wapowskio žmogžudystė Henriko Valua karūnavimo metu“ už 3 683 000 zlotus arba šiek tiek daugiau nei 800 000 eurų. Metų pabaigoje simbolinė milijono eurų ribą įveikė Stanisławo Wyspiańskio 1904-ų metų pastelė „Motinystė“ (4 366 000 zlotai), 2018-ais milijonas eurų buvo pakartotas ir peržengtas kitas svarbus slenkstis – ištrūkta iš XIX amžiaus realizmo spąstų: už 4 720 000 zlotų nupirkta milžiniška, kvadratinės drobės kraštinė – 2 metrai, 1969-ais metais Wojciecho Fangoro nutapyta op-artinė kompozicija „M39“. 2019-i metai Lenkijos meno rinkai vėl tapo rekordiniais – už Magdalenos Abakanowicz bronzinių skulptūrų grupę „Caminando“, sukurtą 1998-1999 metais, sumokėta 6 800 000 zlotų arba beveik 1 600 000 eurų.
Naujo rekordo besidairant
Ką rodo šios sumos ir paveikslai? Aš norėjau šiek tiek pamanipuliuoti skaičiais ir, panaudodamas kaimyninių šalių BVP, jų gyventojų skaičius ir brangiausių kūrinių kainas, išvesti tam tikrą išlaidumo vidurkį, kuris, mano nuomone turėjo parodyti, kad daugiausiai mokėti galintys (ir norintys) Lietuvos meno pirkėjai kaimynų kontekste atrodo geriau, nei atrodo realybėje. Aš prie kalkuliatoriaus praleidau ilgas penkiolika minučių ir nuliūdęs supratau, kad jokios pozityvios interperetacijos nesigauna – mūsų brangiausias meno kūrinys (primenu – Petro Kalpoko peizažas už 56 000 eurų) yra nebrangus.
Pasistengus šiokią tokią pozityvumo gaidą įžvelgti galima, paminint lietuviškos meno rinkos dalyvių taupumą, atsargumą ir mokėjimą derėtis. Bet kokiu atveju aš nesutinku su paniką skleidžiančiais skeptikais, kad lietuviško kolekcionuotino (pakabinamo ant sienos, padedamo ant grindų ar pievelėje) pasiūla yra skurdi ir jo kainos visuomet bus nedidelės. Savo įsitikinimą grindžiu patirtimi – Lietuvoje įvairūs dalykai visuomet (na gerai – dažnai) kartoja Lenkijos procesus. Taip turėtų atsitikti ir meno rinkoje - pirkėjai atras, kad puiki meno pasiūla yra ne tik XIX-ame amžiuje ar tarpukaryje.
Aš net galiu prognozuoti, kas galėtų tapti tuo naujuoju atradimu. Prognozę darau žiūrėdamas į lenkus ir į nesibaigiančią Wojciecho Fangoro kūrinių paklausą. Lenkų menininkas gimė 1922-ais metais, dailės mokslus pradėjo pasibaigus karui, Varšuvos dailės akademijoje. Pradėjęs dailininko karjerą neišvengė socrealizmo, kurį metė po Stalino mirties. Buvo lenkiško plakato mokyklos vieną iš kūrėjų. 1961-ais emigravo į Vakarų Berlyną, 1966-ais persikraustė į JAV, kur dėstė įvairiose meno mokyklose. Amerikoje Wojciecho Fangoro pozicijos buvo stiprios, jo op-arto stiliaus tapyba – paklausi. Dailininko personalinę parodą 1970-ais metais surengė Niujorko Guggenheimo meno muziejus. 1999 metais Fangoras grįžo į Lenkiją, buvo apdovanotas ordinais ir garbės vardais, savo stiliumi dekoravo Varšuvos metro galinę stotį. Mirė sulaukęs 93-jų metų, 2015-ais. Kokio Lietuvos menininko biografiją primena šis gyvenimo aprašymas? Kas gimė 1917-ais, karo metais mokėsi Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute pas Stasį Ušinską, 1943-ais mokėsi Austrijoje ir Vokietijoje, 1949-ais emigravo į JAV, dėstė meną, gavo profesoriaus laipsnį, jo op-artinė tapyba buvo paklausi tarp parodų kuratorių, darbus įsigijo daugybė muziejų, tarp jų ir Guggenheimo, 1998-ais grįžo į Lietuvą, perkėlė į Vilnių savo kūrinius ir kolekciją, vėliau tapusia menininko vardo muziejumi, ir mirė sulaukęs 93-jų metų, 2010-ais?
Nesunkus tai klausimas. Op-artinė Kazio Varnelio tapyba yra puikiai žinoma visiems dailės mylėtojams, o jo muziejų aplankė daugybė žmonių. Didelė menininko kūrybinio palikimo dalis saugoma muziejuose, bet nemažai jo tapybos darbų saugomi privačių asmenų ir gali bet kada vėl patekti į meno rinkos apyvartą. Precedentas jau buvo – praėjusiais metais, 2019 kovo pabaigoje, Vilniaus aukcione jau buvo pasiūlytas K. Varnelio 1968-ais nutapytas paveikslas „Optinė iliuzija“ su pradine 9800 eurų kaina. Varžytinėse niekas nesudalyvavo. Aš manau (žvilgčiodamas į lenkų pusę), kad drobė aukcione atsirado šiek tiek per anksti, ir po metų kitų situacija bus visiškai kitokia.
Žodžiu, finalizuojant – aš noriu, kad pas mus viskas vyktų padoriai, kaip pas žmones - dosniai mokant už pokarinį modernizmą, artėjant link šiuolaikinio meno. Ne dėl savęs noriu, be abejo.
