Vokiečių šnipas, nekenčiamas pacifistas ar įtakingas Rusijos politikos veikėjas – kas iš tiesų buvo Rasputinas

„Delfi Plius“ pateikia ištrauką iš Michailo Zygaro knygos „Imperija turi mirti. Rusijos revoliucijų istorija veikėjų akimis 1900–1917“. Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“. Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė.

Sostinėje Aleksandra nesilanko, Vyriausybės nariai patys atvažiuoja pas ją į Carskoje Selo. Ir ji labai tuo didžiuojasi. Rasputinas vadina ją naująja Jekaterina Didžiąja ir šis palyginimas glosto imperatorienės savimeilę: „Nė viena imperatorienė nuo Jekaterinos laikų neturėjo tiek valdžios“, – rašo ji. Laiškuose vyrui ji skundžiasi, kad tokia padėtis ją, girdi, slegia, – bet Nikolajus supranta, jog žmona dėl to džiaugiasi. Ir dėkoja jai už tai, kad laikinai, kol jis fronte, ėmėsi valdyti šalį.

Bemaž visus sprendimus carienė daro vadovaudamasi Rasputino patarimais. Ir nė akimirką neabejoja „Dievo žmogumi“. O šis nėmaž nesidrovi girtis savo įtaka. Kadrų kaita didėja – Rasputinas vis pataria pakeisti tai vieną, tai kitą ministrą. O imperatorienė patarinėja vyrui „labiau leistis Jo vadovaujamam“, nes „šalis, kurios valdovui kelią rodo Dievo žmogus, negali žūti“.

Beveik visi Rasputino prašymai carui įvykdomi. Nors ir ne iškart – caras nemėgsta greitų permainų, todėl imperatorienei dažniausiai tenka atkakliai rašyti jam po tris ar keturis kartus, kol jos prašymas būna įvykdytas.

Nepaisant visko, gandai, kurie sklando apie Rasputiną