Nutiesė caro valdžia, o naudojosi – visos kitos valdžios
Siaurasis geležinkelis dabartiniame Anykščių rajone buvo nutiestas siekiant sujungti minėtame regione esančius mažesnius miestelius ir gyvenvietes su plačiuoju geležinkeliu. Rusijos imperijos laikotarpiu ir buvo nutiestas ruožas Panevėžys-Pastovys, o geležinkelio vėžės plotis buvo 750 mm.
Nuo vienų okupantų neatsiliko ir kiti, tik atėję iš Vakarų pusės. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu Vokietijos kariuomenė Lietuvoje paklojo labai platų karo lauko geležinkelių tinklą (Feldbahn). Tik šių okupantų klotos vėžės plotis buvo 600 mm. Šis tinklas buvo skirtas karo amunicijos pervežimui bei užgrobtos produkcijos išvežimui – kaizeriniai okupantai per tuos ketverius okupacijos metus iš Lietuvos išvežė tikriausiai daugiau medienos, nei per carinės okupacijos metus. Tarpukario Lietuvoje dalis vokiečių nutiestų geležinkelių buvo išardyta, dalis rekonstruota ir perklota į 750 mm vėžę.
Po Antrojo pasaulinio karo šalyje, deja, buvo nuolat mažinamas civilinių siaurųjų geležinkelių bei kartu – plečiamas pramoninių geležinkelių tinklas. Minėtinais 1963 m. – spėjama – kad tais metais galutinai panaikinti visi 600 mm vėžės pločio siaurukai. Mat buvo nuspręsta, kad transporto srautus pervežinės sunkusis krovininis transportas. Išliko tik minėtasis Anykščių rajone.
Beje, o iš kur atėjo tas siaurukas į Lietuvą? Pasirodo, jau XIX amžiuje Vokietijoje plačiai buvo naudojamas toks geležinkelis, kuriam prigijo terminas „siaurasis geležinkelis“, o Rytprūsiuose, kuriems priklausė ir Mažoji Lietuva – „mažasis geležinkelis“ (Kleinbahn). Klaipėdos krašto „mažieji geležinkeliai“ turėjo labai platų tinklą, jų vėžės plotis buvo 1000 mm, kai kurie jų buvo sujungti su miesto transportu. Ir, beje, minėtas gerai išvystytas siaurojo geležinkelio tinklas labai pasitarnavo vokiečiams per pirmąjį pasaulinė karą. Kas pamena, generolo Brusilovo vadovaujami rusų pulkai 1915 metais iš pradžių labai sėkmingai puolė vokiečius Rytprūsių link ir gerokai pasistūmėjo gilyn nuo fronto linijos. Ir būtent siauruko dėka vokiečiai labai mikliai permetė prieš besiveržiančius rusus šviežius dalinius iš Rytprūsių gilumos. Ir taip ne tik kad sustabdė priešo puolimą, bet ir, „apžioję“ rusus iš flangų, juos gana greitai sumušė.
Šis tinklas galutinai sunaikintas 1946 m., nes pasirodė „nerentabilus“ naujiesiems okupantams. Nors šiaruės Lenkijoje, prie Baltijos jūros (šios teritorijos anksčiau priklausė Rytprūsiams) yra vietovių, kur iki šiol veikia tokios transporto linijos. Ir kas įdomiausia – jos iki šiol veikia, nors jos visiškai ir neremontuotos. Štai ką reiškia vokiška kokybė – ir bėgių, ir darbo.
Beje, siauruką tiesti buvo (ir tebėra) žymiai pigiau ir greičiau. Tokiu būdu buvo užtikrinamas žmonių susisiekimas bei krovinių gabenimas iki plačiųjų geležinkelių stočių, kur prekės būdavo perkraunami ir gabenami iki tikslo. Lietuvoje siauruku būdavo vežama mediena, grūdai, kitos prekės ir, žinoma, keleiviai. Mat susisiekimas buvo tiesioginis, su vos vienu persėdimu ir – praeito amžiaus pradžioje iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios būdavo pasiekiamas Sankt Peterburgas ar Vilnius.
Kvarcas sovietmečiu išgelbėjo siauruką, o vėliau – turistai
Nuo sunaikinimo vėlyvuoju sovietmečiu siauruką išgelbėjo kvarcinio smėlio vežimas. Mažuoju traukinuku jis iš kasyklos Anykščių rajone buvo gabenamas į stiklo bei kineskopų gamyklas Panevėžyje. Tačiau 1999 m. dėl nepalankių ekonominių sąlygų, nesugebėjimo sutarti dėl minėtos paslaugos kainos tą kvarcinį smėlį vežioti nustota. Be minėtos paslaugos siaurukas išsilaikė tik iki ankstyvo 2001 m. pavasario – buvo uždarytas. Kol „prisikėlė“ naujam gyvenimui – vežioti turistus. Keliauti siauruku smagu ne tik vasarą, kai šilčiausios dienos, tačiau ir žiemą. Turistai kviečiami keliauti siauruku į kulinarinio paveldo edukacinę kelionę siauruko stotyse „Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu“, vyno degustaciją Surdegio stotyje, linksmai pažaisti miško aikštelėje prie Žąžumbrio ąžuolo, ar Pakalnučių stotelėje, vaikams organizuojamos kelionės į Rekstino girią susitikti su Kalėdų seneliu. Božolė tradicijos lapkritį – vyno degustacijos Troškūnų vienuolyne turistų labai laukiamos ir pamėgtos.
Populiariausia pramoga jau tapusi legenda apie teatralizuotą traukinio užpuolimą sklinda per visą Lietuvą. Turistai noriai keliauja siauruku iš kaimyninių ir kitų Europos valstybių. Juos domina ne tik kelionė traukinuku, bet ir kitos siūlomos pramogos, ypač pasivažinėjimas elektrine drezina (atviru vagonėliu).
Beje, siauruke viskas yra autentiška. Nes nedaug išlikę eksponatų nuo tų laikų, kai dar 20 amžiaus pirmojoje pusėje pūškuodavo garvežiai. Bet didžioji dalis technikos yra ta pati, kuri dar riedėjo, kai siaurukas buvo Lietuvos geležinkelių dalis. O kai kurie bėgiai, kuriais rieda siaurukas, pagaminti net 1876 m.
Taip Lietuva turi išsaugote – ir veikiantį – vieną unikaliausių turistinių objektų Europoje. Mat beveik kiekviena Europos šalis turi savo siauruką, tik ne visose šalyse jis eksploatuojamas. Arčiausiai siauruoju geležinkeliu galima pasivažinėti Latvijoje. Lietuvoje funkcionuoja minėta 68,4 km ilgio siaurojo geležinkelio linija, veikianti ruože nuo Panevėžio iki Rubikių, vedanti pro Troškūnus, Anykščius. 2001 m. įkurta viešoji įstaiga „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“, pelno nesiekianti organizacija, prižiūri, saugo ir eksploatuoja geležinkelio ruožo kompleksą, išsidėsčiusį 260 ha erdvėje. Tai vienas unikaliausių inžinerinio paveldo paminklų šalyje. Įstaiga eksploatuoja 26 riedmenis. Siauruku per metus pervežama 10 tūkst.–20 tūkst. žmonių.
Kaunas siauruko, deja, neišsaugojo
Mat Kaune 19 amžiaus antroje pusėje buvo imta statyti viena galingiausių tvirtovių tuometinėje Rusijos imperijoje (artimiausia pastatyta Breste). Be abejo, aptarnauti keliolika fortų miesto apylinkėse vien tik arklių traukiamais vežimais jau buvo nebeįmanoma. Todėl tarp Kauną gynusių fortų buvo nutiestos kelios siauruko linijos. Dalis minėtų linijų (kai ką išsiardė besitraukdami vokiečiai) vėliau ėmė tarnauti civiliniams tikslams. Taip kelis vagonus traukiantis traukinukas, žmonių dar vadintas „Kukuška“, pradėjo važinėti 1919 m. pavasarį. Siauruko trasa ėjo nuo Aleksoto tilto pro Karmelitų bažnyčią, Žemuosius Šančius, Panemunės tiltą. Beje, nuo 1919 m. iki 1929 m. Kaune, greta siaurojo geležinkelio, veikė dar viena bėginio viešojo transporto rūšis – Kauno arklinis tramvajus.
Kaune siauruką aptarnavo apie 80 žmonių. Nepaisant to, kad buvo pelningas, siaurųjų geležinkelių valdybai buvo per brangus rekonstruoti, todėl 1935 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo uždarytas. Nors per 16 siauruko gyvavimo metų pervežta apie 35 mln. keleivių.
Vienintelis mūsų siaurukas nori išlikti
Kaip pasakoja VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ (ši įmonė ir administruoja siauruką) laikinasis vadovas Linas Čerauskas, pernai – pagaliau – įmonė išlipo iš skolų. Ir net sugebėjo šiek tiek apsidailinti: atnaujintos kelios tarpinės stotelės bei perdažyta pagrindinė – Anykščių stotis. Savo eilės laukia istoriniai vagonai – jie bus kruopščiai restauruoti. Po jų, tikisi L.Čerauskas, ateis eilė ir Anykščių tiltui. O dar siauruko vadovas tikisi bent pora kilometrų išplėsti siaurojo geležinkelio maršrutą – iki stiklo fabriko. Ir gal net pavyks ten atvykusiems žmonėms (ir ypač – moksleiviams) rengti edukacines programas, kad ekskursantai ir pamatytų – va kaip iš kvarcinio smėlio gimsta stiklo gaminiai. Tačiau pirmiausia reikia sulaukti pandemijos pabaigos. Tuomet, tikisi siauruko vadovas, vagonai vėl bus pilni žmonių, norinčių patirti kelionę „sumažintu“ geležinkeliu. Juolab, kad dar nedaug kas iš mūsų tuo ir gali pasigirti...
