Tačiau jų nusikaltimuose nebuvo nieko herojiško ar romantiško. Tik smurtas ir mirtis. Kartu su šiais banditais Ameriką sėkmingai terorizavo ir dar viena nesugaunama gangsterių gauja, o vienas pagrindinių jos narių – Alvinas „Kraupusis“ Karpis, turėjo lietuviškų šaknų.
Albinas Francis Karpavičius. Toks yra pilnas „Kraupiojo“ Karpio vardas. Jis gimė 1907 m. Monrealyje, Kanadoje, lietuvių imigrantų šeimoje. Tačiau tėvai Jonas ir Ana Karpavičiai (John and Anna Karpavičius) berniuką užaugino Kanzase, Vičitos mieste.
Jau nuo dešimties metų mažasis Karpis pradėjo bendrauti su įvairiais lošėjais ir suteneriais. Taip jis pradėjo užsiiminėti visokiais nešvariais darbeliais. Dar net nesulaukęs dvidešimties, vaikinas jau buvo sulaikytas dėl įsilaužimo ir nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų kolonijoje Hačinsone. Iš ten Karpis sugebėjo pabėgti ir vėl grįžo prie sau įprastos veiklos – smulkių nusikaltimų.
Laisvėje jaunuolis ilgai neužsibuvo. Misūryje vėl buvo suimtas, šįkart už automobilio vagystę. Alvinas pateko į Kanzaso valstijos pataisos namus Lansinge, kur ir susipažino su Fredu Barkeriu. Pastarasis sėdėjo už banko apiplėšimą ir jau buvo žinomas kaip „Kruvinųjų Barkerių“ („Bloody Barkers“) gaujos narys.[1]
Barkeriams vadovavo šeimos motulė – Ma Barker.[2] Kuomet 1931-ųjų pavasarį Karpį ir Fredą paleido lygtinai, pastarasis naująjį bičiulį supažindino su savo artimaisiais. Jaunuoliai sutarė petis į petį žengti nusikalstamu keliu, o ponia Barker ne tik pritarė šiai sąjungai, tačiau ir palaimino naujai užgimusią „Barkerių ir Karpio“ grupuotę.
Gaują sudarė Ma Barker, keturi jos sūnūs – Fredas, Arturas, Hermanas ir Loydas, antrasis ponios Barker vyras Arturas Dunlapas ir Alvinas Karpis. Tiesa, kiek vėliau manoma Karpis ir Fredas nužudė poną Dunlapą, nes įtarė jį bendradarbiavus su policija.[3]
„Barkerių ir Karpio“ gauja buvo viena ilgiausiai gyvavusių nusikalstamų grupuočių Didžiosios depresijos metu. Ji siautėjo 1931–1935 m. Fredas ir Karpis nedelsdami ėmėsi darbo. Pradėjo nuo smulkių vagysčių, naktimis apiplėšinėjo papuošalų ir drabužių parduotuves. Situacija pasikeitė 1931-ųjų gruodį, kuomet nusikaltimo metu vyrai nušovė vietos šerifą C. R. Keli. Po šio nužudymo, neapgalvotas smurtas tapo „Barkerių ir Karpio“ grupuotės vizitine kortele.
1932 m. prie gaujos prisijungė iš kalėjimo išėjęs Fredo brolis Arturas ir netrukus gaujos dėmesį patraukė stambesnis grobis – bankai. Tokia sėkminga ir svarbiausia pelninga veikla atkreipė ir vyresnių brolių dėmesį. Prie grupuotės nedelsdami prisišliejo Loidas ir Hermanas Barkeriai. Taigi vyrai jau veikė penkiese ir visi būdami patyrę nusikaltėliai sudarė išties grėsmingą grupuotę, o vėliau jų gretas papildė dar daugiau narių.
Alvinas Karpis ir Barkeriai itin kruopščiai planavo savo nusikaltimus, o esant poreikiui įtraukdavo ir pavienius nusikaltėlius, jei pastarieji turėjo reikiamos patirties darbui atlikti. Vien 1932 m. Karpio gauja įvykdė 11 bankų apiplėšimų, tačiau manoma, kad jų buvo daugiau. Nuolatinė grupuotės narių rotacija nusikaltimų metu kėlė labai daug papildomų rūpesčių FTB.[4]
Neilgai trukus, vadovaudamasis šaltu protu ir aštria atmintimi, Karpis tapo grupuotės vadeiva. Dėl grėsmingos šypsenos jis buvo pramintas „Kraupiuoju“. Manoma, kad gangsteris yra atsakingas už daugiau nei 10 žmogžudysčių. Tokiu būdu jis užsitarnavo gaujos narių pagarbą. Vis dėl to nusikaltėliams bankų buvo negana. Grupuotė perėjo prie turto prievartavimo ir žmonių pagrobimų.
Šiltą 1933 m. vasaros vakarą „Theodore Hamm“ alaus daryklos prezidentas Viljamas Hamas Jaunesnysis dirbo savo biure. Jis net nesureagavo, kuomet išėjus iš pastato jį sugriebė keturi vyrai ir įgrūdo į automobilį. Alaus daryklos prezidentas dar nesuvokė, kad jį pagrobė „Barkerių ir Karpio“ gauja ir pareikalaus 100 tūkst. dolerių išpirkos.
Ponas Hamas buvo nugabentas į Viskonsiną, kur buvo priverstas pasirašyti keturis išpirkos raštus. Tuomet nusikaltėliai perkėlė vyrą į slėptuvę Bensenvilyje, Ilinojaus valstijoje, kur įkaitą laikė tol, kol gavo pinigus. Susižėrę grynuosius banditai paleido alaus daryklos prezidentą, o planas rodės pavyko tobulai. Tačiau visgi nusikaltėliai praleido vieną svarbią detalę.
1933 m. rugsėjo 6 d. FTB panaudojo pažangiausią to meto technologiją. Šiandien mes tai vadiname latentinių pirštų atspaudų identifikavimu.[5] Grupuotės nariai sėkmingai išsisuko su pinigais, tačiau ant visų išpirkos raštų paliko savo pirštų atspaudus. Pareigūnai nustatė Alvino Karpio, Arturo „Doko“ Barkerio ir Čarlzo Ficdžeraldo tapatybes, o Viljamo Hamo pagrobimas buvo pirmas kartas, kuomet teismo medicinos ekspertai sėkmingai panaudojo šį metodą.
Antrąjį pagrobimą gangsteriai įvykdė 1934 m. sausio 17 d. Šįkart jų auka tapo turtingas bankininkas Edvardas Džordžas Bremeris Jaunesnysis.[6] Nusikaltėliai sekė vyrą iki Šv. Pauliaus mokyklos ir išlaukė, kol ponas Bremeris išleido savo dukrą. Tuomet grupuotė surengė pasalą ir pagrobė bankininką.
Už poną Bremerį banditai pareikalavo 200 tūkst. dolerių išpirkos ir po trijų savaičių, kuomet bankininko šeima pinigus sumokėjo, vyras buvo paleistas. Nors ponas Bremeris negalėjo identifikuoti nusikaltėlių veidų, visgi jis prisiminė daugybę šalutinių detalių. Tyrimas įgavo pagreitį, kuomet vietos policijos pareigūnas pagrobimo maršrute rado tuščią benzino talpyklą, ant kurios tyrėjai aptiko Arturo „Doko“ Barkerio pirštų atspaudus.
Netrukus su nusikaltimu susieti buvo ir kiti jo sėbrai – brolis Fredas, Haris Kembelas bei Alvinas „Kraupusis“ Karpis. Tai buvo jau antrasis reketo išpuolis, kurį įvykdė šių gangsterių grupuotė, o FTB pradėjo lipti banditams ant kulnų.
Suvokdami gresiantį pavojų, po Bremerio pagrobimo gaujos nariai išsiskirstė ir visais įmanomais būdais stengėsi sumėtyti pėdas. 1934 m. rugsėjį Fredas Barkeris ir Haris Kembelas netikrais vardais užsiregistravo Majamio viešbutyje „El Commodore“. Prie jų prisijungė ir gangsterių motulė, ponia Ma Barker. Ieškomiems nusikaltėliams čia likti buvo pavojinga, todėl lapkričio mėnesį jie persikėlė į nedidelį namelį prie Veiro ežero, kurį parūpino viešbučio vadovas.
Gruodžio mėnesį FTB be pasipriešinimo sulaikė Arturą „Doką“ Barkerį. Jis buvo areštuotas savo namuose Čikagoje. Tą pačią naktį pareigūnai aptiko ir kitą gaujos bendrininką, Raselą Gibsoną. Tačiau pastarasis lengvai pasiduoti neketino.
Vilkėdamas neperšaunamą liemenę ir stipriai apsiginklavęs nusikaltėlis priešinosi, tačiau buvo nukautas. Kratos metu federaliniai agentai vyro namuose rado daugybę galingų šaunamųjų ginklų ir amunicijos, tačiau vertingiausias radinys buvo Floridos žemėlapis. Ten buvo pažymėtas ir Veiro ežeras, todėl pareigūnai netruko išsiaiškinti kur yra gaujos bendrų slėptuvė.
1935-ųjų sausio 16 d. 5 val. ryte, Erlo Konelio vadovaujami agentai apsupo Barkerių slėptuvę. Pareigūnai reikalavo nusikaltėlius pasiduoti, tačiau nesulaukė jokio atsako. Iš namelio sklido tik mirtina tyla. Norėdami išvilioti banditus, pareigūnai sviedė kelias ašarinių dujų garantas pro langą, tuomet jau pasigirdo balsas: „Na gerai, pirmyn!“ Pro slėptuvės langą atsivėrė kulkosvaidžio ugnis. FTB atsakė tuo pačiu.
Susišaudymas liovėsi 10:30 minučių. Fredas ir Ma Barkeriai buvo nukauti.
Neilgai trukus FTB susekė ir patį Alviną „Kraupųjį“ Karpį bei jo sėbrą Harį Kembelą Naujajame Džersyje, tačiau pastariesiems pavyko išnešti sveiką kailį. Negana to, jie dar sugebėjo apiplėšti traukinį Ohajo valstijoje ir pabėgti su 27 tūkst. dolerių. Galiausiai pareigūnams pavyko Alviną Karpį susekti ir pričiupti Naujajame Orleane.
26-erius metus „Kraupusis“ Karpis praleido Alkatraso kalėjime, kol jis buvo uždarytas. Vėliau buvo perkeltas į Makneilo salos pataisos namus. 1969 m. nusikaltėlis buvo paleistas lygtinai ir persikėlė į Ispaniją, kur ir mirė 1979 m., perdozavęs miego piliulių.
[1] „Alvin Karpis Biography“ www.thefamouspeople.com
[2] „Ma Barker Biography“ www.biography.com
[3] „Alvin Karpis, Leader Of Ma Barker's Gang Of Robbers in 1930's“ www.nytimes.com
[4] „Barker-Karpis Gang – Terrorizing the Midwest“ www.legendsofamerica.com
[5] „Barker/Karpis Gang“ www.fbi.gov
[6] „The 1934 Bremer kidnapping: Gangsters replace bootlegging cash with ransom money“ www.mprnews.org
