Valia gintis arba kaip britai planavo deginti nacių užpuolikus

1940-aisiais nacių karo mašina malė po savo vikšrais nemažą Europos dalį, todėl po Prancūzijos okupacijos bei operacijos „Dynamo“, kurios metu beveik stebuklo dėka pavyko evakuoti iš Diunkerko didžiąją dalį apsuptų karinių pajėgų, Didžioji Britanija suprato, greičiausiai ji bus kitas nacių taikinys. Tuo tarpu Adolfas Hitleris galimai neįvertino britų mentaliteto ypatybių, nes manė, kad akivaizdžios jo pergalės paskatins salų gyventojus ieškoti kompromisų. Ir britai ieškojo kompromisų, tačiau tik tarpusavyje – kokius kelius pasirinkti kaip prioritetinius, siekiant kuo daugiau vokiečių pasiųsti į kitą pasaulį, jeigu jie visgi sugalvotų surengti invaziją į jų žemę.

1940-ųjų birželį Didžiosios Britanijos Ministras Pirmininkas Winstonas Churchillis savo svarbiausiajam generolui Hastingsui Ismay, pirmajam būsimojo NATO generaliniam sekretoriui (apie organizacijos iššūkius rašiau – NATO ir netradicinės grėsmės: mintys po diskusijos dėl aljanso ateities) niūriai pareiškė: „Po trijų mėnesių aš ir tu jau būsime negyvi“. Šaunu, kad ši pranašystė neišsipildė, bet kad taip nutiktų, visų pirma, britai turi dėkoti patys sau.

Pats premjeras reguliariai treniravosi šaudykloje, o savo žmonai Clementine'ai ir marčiai Pamelai sakydavo: „...jūs taip pat galite pasiimti su savimi po vieną ar kelis vokiečius, jeigu jie čia ateis“. Pamelai paprieštaravus, kad ji nemoka elgtis su ginklu, W. Churchillis tarė: „..bet tu moki elgtis su virtuviniu peiliu“ (past. laisvas autoriaus vertimas). Visa šalis ruošėsi brangiai parduoti savo laisvę.