Nepaisant sezono ir geografinių platumų gatvėse galime išvysti galybę kamufliažinių ar tiesiog chaki spalvos akcentų. Kelnės su plačiomis kišenėmis mėgstamos nuo darbininkų ir jaunimo iki vyresnio amžiaus stileivų, apie kultinį statusą įgijusius batus „martensus“ jau rašiau, o II-ojo Pasaulinio karo laikų aviatorių striukės periodiškai išgyvena nuopolį ir renesansą mados gerbėjų gretose. Dar vienas pilotų aksesuaras gimęs karo audrose išlaiko garbingą mados „diktatoriaus“ statusą iki pat šių dienų – akiniai.
Akių apsauga nuo ryškių saulės spindulių pasirodė gerokai anksčiau negu prasidėjo 20-ojo amžiaus karai – toli Šiaurėje gyvenančios tautos savo akis kartais slėpdavo po siaurus plyšelius turinčiais bestikliais akiniais, Renesanso laikotarpiu mokslininkai ir alchemikai dengdavo akis vykdydami eksperimentus su ugnimi, o XIX-jame amžiuje Europą apėmus sifilio epidemijai, sergantys saugodavosi nuo ryškios šviesos savadarbiais akiniais – liga labai padidindavo regos jautrumą.
Tačiau išties madingi akiniai nuo saulės tapo praėjus keliems metams po I-ojo Pasaulinio karo – vadybininkas Fosteris Grantas palikęs vieną pirmaujančių plastiko gaminių kompanijų „Viscoloid“, įkūrė savąją pavadintą vardu bei pavarde. Verslas vos kvėpavo-pagrindinė produkcija, plastikiniai aksesuarai moterų šukuosenoms, tačiau pastarosios trumpėjo, o į duris jau beldėsi Didžioji Depresija. Fosteris pabandė išsikapanoti sugalvojęs pigius, maždaug 25 centus kainuojančius plastikinius akinius nuo saulės – laimės paukštė, o kartu ir auksinis avinėlis buvo pagauti. Išaušo saulės akinių era.
Tačiau akinių nuo saulės reikėjo ne tik civiliams. Kariškių ir ypatingai aviacijos pajėgų, poreikis buvo padiktuotas ne mados o būtinybės.
Jeigu I-asis karas tik iš dalies atskleidė praktines karo aviacijos galimybes, tai jos potencialas ir ateities perspektyvos buvo suprantamos įvairių šalių kariuomenių ekspertams. Džonas Macready JAV Oro Korpuso (būsimos JAV Karinės Oro Pajėgos) pilotas bandytojas buvo aistringas aviatorius pamušęs nemažai to laikmečio rekordų (pirmas aviacijos istorijoje šuolis parašiutu naktį paliekant sugedusį lėktuvą, 3 „Mackay“ prizai teikiami už geriausius metų pasiekimus karo aviacijoje ir pan.). Džonas labai mėgo skraidyti dideliuose aukščiuose, o skraidydamas pastebėjo,kad ten, aukštai, ryški saulė yra ne tiesiog diskomfortas, o konkretus pavojus skrydžio saugumui. Kreipęsis į kompaniją „Bausch & Lomb“ gaminusią armijai įvairius optinius prietaisus, Dž. Macready pasiūlė sukurti akinius skirtus karo lakūnams. Žalsvos spalvos, charakteringos formos pirmasis modelis pavadinimu „Anti-glare“ pasaulį išvydo 1936-aisiais ir iškarto tapo mėgiamas tiek pilotų, tiek civilių. Gerokai šviesesni už Fosterio Granto gaminius, su kablio formos auselėmis stabilumui ant galvos palaikyti sukiojantis į šonus, bei dengiantys visą piloto stebėjimo lauką, jie beveik idealiai tiko karo aviacijai.
Pajutę karo rinkos diktuojamą poreikį, konkurentai iš „American Optical“ mikliai pasiūlė kariškiams savo D-1 modelį, papildomai papuoštą metaline plokštele su abriavetūra USAC (United States Air Corps) – dabar tai kolekcininkų vertinama retenybė.
Visgi, „Bausch & Lomb“ nugalėjo ir 1941-aisiais, jų patentuoto prekės ženklo „Ray-Ban Aviator“ akiniai pradėti tiekti JAV kariuomenei. Stiklų forma išlaikė savo pirmykštę išvaizdą, tačiau jie patys tapo atsparūs smūgiams, pagerintas mirgėjimus atspindintis efektas, metalinius rėmelius sutvirtino viršutinė „sija“ ir patys stiklai tapo šiek tiek tamsesni.
Įprastais „Aviatoriais“ neapsiribota, išleisti „General“ modelio produktai su paauksuotais rėmeliais, o „Ray-Ban Shooter“ iki šių dienų išlaikė tokią egzotišką detalę kaip cigaretės laikiklis (apvali skylutė vos žemiau kaktos vidurio), šiais laikais pavyduoliai ją įvardina – „tuštybės kulkos skylė“.
1958-aisiais JAV armija gavo naują, patobulintą akinių modelį HGU-4/P – tamsesni stiklai ir kiek mažesnis akinių plotas puikiai tiko prie uždaro (su nuleidžiamu stiklu) piloto šalmo. Akinius mielai nešiojo kariškiai, NASA astronautai ir žinoma – civiliai.
1982-aisiais „aviatorių“ tiekėjais JAV kariuomenei tapo kompanija „Randoph Engineering“ – dviejų išeivių iš Lenkijos įkurta įmonė, kurių geneologiniuose medžiuose galbūt šmėžuoja ir lietuviškos šaknys.
Jau daug dešimtmečių „aviatoriai“ ir įvairiausių pavidalų jų klonai puošia vyriškus (ir ne tik) veidus visame pasaulyje. Ko gero, nei vienas neprieštarautume, kad praktinė karo veiksmų įtaka būtų juntama tik kintančiomis mados tendencijomis, bet ne mirtimis, sugriovimais ir sudaužytais likimais.
