„Kiekvieno save gerbiančio grynakraujo vokiečio pareiga yra išsaugoti tobulą civilizaciją – Arijų rasę, o likusį pasaulį išvalyti nuo tokių mišrių ir nereikalingų hibridų kaip žydai, slavai ir visi kiti nevisaverčiai individai.“ Taip, ar bent jau panašiai, naciai pumpavo ideologinį purvą į Vokietijos žmonių ir mažamečių vaikų sąmonę bei protus. Tačiau naciai nebuvo vieninteliai rasinės politikos bei rasinės higienos šalininkai, ir juo labiau – nebuvo jos pradininkai.
Eugenika – tai praktika, skirta žmonių rūšiai tobulinti gerinant jos prigimtį. Ja buvo siekiama sumažinti žmonių kančias nuo ligų, įvairių negalių ir vadinamųjų nepageidaujamų žmonių populiacijos ypatumų. Ankstyvieji eugenikos šalininkai tikėjo, kad visos psichinės ligos, polinkis į nusikalstamumą ir net skurdas buvo paveldimi genetiškai. Istoriškai eugenika skatino sveikų žmonių reprodukciją siekiant sukurti tobulą visuomenę, ir tuo pat metu atmetė psichinę negalią ar kitų sutrikimų turinčių asmenų reprodukcijos poreikį. Vadovaujantis tokia ideologija, žmonės, turintys tam tikrą negalią arba kenčiantys nuo psichikos sutrikimų, buvo tiesiog nereikalingi optimalioje visuomenėje.