„Aš atiduočiau bet ką, kad tik ta šlubuojanti kanadiečių paleistuvė papultų į mano rankas“, – piktai burnojo savo pakalikams liūdnai pagarsėjęs Gestapo vadovas Klausas Barbie. Tačiau nepaisant visų jo pastangų, naciui niekada nepavyko to padaryti.[1]
Virginia Hall nebuvo kanadietė, tačiau ji tikrai buvo šluba. Ji gimė 1906 m. Jungtinėse Valstijose, Baltimorės mieste, Merilande. Mergaitė augo turtingoje šeimoje, o mokykloje pasižymėjo atletiškumu, linksmu būdu bei aštriu protu. Baigusi studijas, 1930-ųjų pradžioje jauna mergina išvyko semtis žinių į Europą. Ji laisvai kalbėjo prancūzų, vokiečių ir italų kalbomis, bei pradėjo dirbti JAV ambasadoje Varšuvoje, kanceliarijos skyriuje.
Vėliau V. Hall buvo paskirta dirbti Izmiro mieste, Turkijoje, kur patyrė didžiulę traumą. Per incidentą medžioklėje buvo stipriai sužalota jos koja žemiau kairiojo kelio. Blauzdos išgelbėti nepavyko, taigi 27-erių merginai buvo įstatytas medinis protezas, kurį ji pravardžiuodavo „Cuthbert“ ir būtent dėl jo visą likusį gyvenimą šlubčiojo. Didžiausia merginos svajonė buvo darbas JAV Užsienio reikalų tarnyboje, bet kai po traumos praėjus keleriems metams mėgino ten įsidarbinti, gavo atsakymą, kad reikalingi tik „darbingi“ asmenys.[2]
Nors V. Hall laisvai kalbėjo trimis užsienio kalbomis, buvo išsilavinusi, o Europos istorija nebuvo svetima – jos kandidatūra į ambasadorės vietą buvo atmesta ne vieną kartą. Apskritai iš 1500 Užsienio reikalų tarnybos tarnautojų vos 6-ios tebuvo moterys, o žinant apie V. Hall traumą, jai buvo dar sunkiau. Net prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas, kuris pats sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, atmetė galimybes diplomatinėje tarnyboje dirbti asmenims, turintiems fizinę negalią.
Kuomet 1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, V. Hall gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Ji nedelsiant atsistatydino iš sekretorės pareigų Jungtinių Valstijų atstovybėje Estijoje ir drąsiai nėrė tiesiai į globalinio konflikto sūkurį. Dar prieš JAV įsitraukiant į karą, 1940-ųjų gegužę V. Hall jau savanoriavo Prancūzijos kariuomenėje, kur nacių invazijos metu greitosios pagalbos automobiliu ji iš fronto linijų išveždavo sužeistuosius.
Nacių karo mašina prarijo Prancūziją labai greitai ir šalis kapituliavo, todėl teko trauktis ir V. Hall. Ji nusprendė vykti į Londoną, kur ketino pasiūlyti savo paslaugas Didžiosios Britanijos tarnyboms. Viešėdama Ispanijoje, geležinkelio stotyje V. Hall atsitiktinai susidūrė su slaptuoju agentu, kuris jų pokalbio metu suprato, kad moteris dega begaliniu ryžtu prisijungti prie Prancūzijos pasipriešinimo. Jis padėjo jai užmegzti kontaktą su britų Specialiųjų operacijų vadovybės (toliau SOV)[3] vyresniuoju pareigūnu. Tai buvo Winstono Churchillio naujai įkurta slaptoji tarnyba, turėjusi veikti Europoje.
Aukščiausi SOV pareigūnai skeptiškai vertino moterų kandidatūrą, juo labiau svetimšalių. Nekalbant apie siuntimą į priešo teritoriją. Tačiau per šešis mėnesius britų tarnybai nepavyko į Prancūziją infiltruoti nė vieno savo agento, o savanorių kurie veržtųsi į Trečiojo Reicho teritoriją rizikuoti gyvybe irgi nebuvo itin daug. Visa tai, suprantama, nedžiugino W. Churchillio. Kuomet į tarnybą pasisiūlė V. Hall, akivaizdūs jos sugebėjimai greitai pakeitė įsisenėjusią pareigūnų nuostatą. Per specialius mokymus V. Hall išmoko skaityti žemėlapius ir Morzės abėcėlę, išmoko savigynos, kaip elgtis su ginklais ir sprogmenimis, bei planuoti operacijas. Ji buvo vienintelė moteris sėkmingai baigusi mokymus ir tapo pirmąja SOV agente, kurią Londonas išsiuntė į Prancūziją. Šnipės slapyvardis buvo Germaine. Kaip vėliau teigė Didžiosios Britanijos vyriausybė savo ataskaitose – ji buvo nepaprastai sėkminga.[4]
1941-ųjų rugpjūtį V. Hall atvyko į Viši režimo kontroliuojamą Prancūziją. Ją globojo „New York Post“ žurnalistas iš Liono miesto. Agentės užduotis buvo organizuoti ginkluotą pasipriešinimą prieš vokiečius ir žvalgybos informaciją perduoti SOV štabui. Tiesa, nedaugelis vadovybėje manė, kad tarp Gestapo agentų atsidūrusi moteris išgyvens ilgiau nei kelias dienas.
Iš dalies V. Hall buvo visiškai nepastebima. Karo pradžioje vokiečiai nesitikėjo, kad moterys gali dirbti šnipėmis, todėl ji neatkreipė į save jokio dėmesio ir tai buvo didelis pranašumas. Britų agentė pradėjo veikti Lione. Iš pradžių ji apsistojo vienuolyne, kur įgijo vienuolių pasitikėjimą ir įkalbėjo jas bendradarbiauti. Tuomet britų šnipė susibičiuliavo su vietos viešnamio savininke, o ši pažintis pasirodė buvo dar vertingesnė – ji gavo informaciją, kurią prancūzų prostitutės išgirsdavo iš vokiečių kareivių.[5]
Iki lapkričio mėnesio V. Hall paskelbė tris straipsnius ir taip pradėjo verbuoti ištikimus prancūzus į vieningą judėjimą (kodinis pavadinimas HECKLER). Tačiau kuomet Vokietija paskelbė karą Jungtinėms Valstijoms, suaktyvėjo nacių kontržvalgyba, todėl V. Hall turėjo nutraukti reporterės veiklą. 1942 m. pradžioje ji dalyvavo pasipriešinimo operacijose Marselyje ir aktyviai veikė planuojant sėkmingą SOV operatyvininkų pabėgimą iš kalėjimo, kartu teikdama įprastines žvalgybos ataskaitas Londonui. Slaptų misijų rizika augo, todėl saugumo sumetimais V. Hall pasikeitė vardą. Ji pasivadino Maria Monn (kodinis vardas Philomene). Tačiau aktyviai dirbo ir Gestapas. Naciams pavyko infiltruoti savo agentą į sąjunginkų tinklą – Abbe Ackuin (kodinis vardas Bishop), jis sužinojo kai kurių prancūzų pasipriešinimo narių ir pačios V. Hall kodinius radijo vardus.
K. Barbie užsakė visur iškabinti plakatus su V. Hall atvaizdu ir užrašu: „Pavojingiausias priešo šnipas – turime ją surasti ir sunaikinti!“. Vėliau K. Barbie sučiupo daugelį HECKLER tinklo narių. Jis buvo atsakingas už apytikriai 14 tūkst. žmonių kankinimus ir mirtis karo metu Lione, kiti buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Daugelis jų buvo prancūzų pasipriešinimo judėjimo nariai.
Kuomet „Liono mėsininkas“ ir visas Gestapas pradėjo masinę „šlubčiojančios damos“ paiešką, V. Hall teko bėgti iš šalies vieninteliu keliu – per Pirėnus. Moteris lapkričio mėnesį, mediniu kojos protezu, leidosi į alinantį 50-ies mylių žygį, kad pasiektų Ispaniją.
Viename Londono muziejų, autorei Sonia Purnell pavyko rasti protezavimo istoriką, kuris paaiškino su kokiais sunkumais susidurdavo to meto pacientai. Viena iš problemų buvo pats kojos protezo tvirtinimas. Jis buvo tvirtinamas odiniais dirželiais. Einant trumpą atstumą ir esant tinkamoms oro sąlygoms didelių problemų nekildavo. Tačiau jeigu diena karšta ir reikėdavo lipti laiptais aukštyn arba žemyn – dirželiai pradėdavo trinti odą ir susidariusios pūslės galėjo pradėti kraujuoti. Ypač sudėtinga turėjo būti leistis žemyn, nes blauzdos protezo vietoje nėra funkcionuojančios kulkšnies, todėl žmogui sunku tvirtai užfiksuoti savo žingsnį ir jis daug lengviau gali kristi į priekį. Tai, kad V. Hall su tokiu protezu leidosi į žygį per Pirėnus, yra mažų mažiausiai neįtikėtina![7]
Galiausiai pasiekusi Ispaniją V. Hall buvo sulaikyta, nes neturėjo leidimo kirsti sienos, tačiau po šešių savaičių jau buvo paleista ir sėkmingai grįžo į Didžiąją Britaniją. Agentė nenorėjo atsiriboti nuo kovos ir siekė tęsti savo pradėtą darbą, bet britų tarnybos nesiuntė moters atgal į Prancūziją dėl jos pačios saugumo.
1944 m. kovo mėnesį, OSS[8] (Strateginių paslaugų biuras) karinė organizacija priklausiusi Jungtiniam štabui, ieškojo operatyvininkų, galinčių padėti pasiruošti galutinei sąjungininkų invazijai. Britų SOV tarnyba patvirtino V. Hall kandidatūrą, taigi agentė prisijungė prie amerikiečių ir ruošėsi perkėlimui į Prancūziją. V. Hall pakeitė savo eiseną ir užsimaskavo kaip apkūni, pagyvenusi, šlubčiojanti moteris. Jai netgi buvo perplombuoti dantys, kad maskuotė būtų ideali.
Moteris apsistojo Krozanto kaimelyje centrinėje Prancūzijoje, kur dėjosi ūkininko pagalbininke. Atrodydama kaip vietos valstietė ji rinko gyvybiškai svarbią žvalgybinę informaciją apie vokiečių kariuomenės judėjimą, užmezgė kontaktą su vietos pasipriešinimu ir radijo ryšiu perdavinėjo informaciją Londonui. Deja, nepaisant idealios agentės maskuotės naciai pradėjo lipti ant kulnų. Ji net buvo apklausta, bet talentinga šnipė neišsidavė, tačiau kelių vietos ūkininkų galvos atsidūrė ant kuolo, taip siekiant įbauginti žmones ir parodyti, kas nutiks kolaborantams. Matydama gresiantį pavojų, V. Hall pasitraukė į Kosne miestą netoli Paryžiaus.
Likus kelioms savaitėms iki sąjungininkų invazijos „D-Day“, V. Hall suorganizavo pasipriešinimą mieste. Agentė suskirstė pajėgas į keturis rezistentų būrius, kurių kiekvieną sudarė 25 vyrai. Kiekviena grupė turėjo konkrečius sabotažo nurodymus, nukreiptus prieš vokiečių kareivius. Sąjungininkų lėktuvai aprūpino V. Hall vyrus sprogmenimis, ginklais ir kita amunicija, taigi buvo pradėtas koordinuotas infrastruktūros naikinimas – sprogdinami tiltai ir geležinkeliai, siekiant suardyti vokiečių logistiką ir komunikaciją. Po sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje 1944 m. birželio 6 d., V. Hall inicijuotame pasipriešinimo judėjime jau kovėsi per 1500 vyrų.[9]
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, V. Hall buvo apdovanota vienu aukščiausių JAV karinių apdovanojimų už drąsą kovoje. Ji tapo vienintele moterimi, kuri už savo nuopelnus ir narsą buvo įvertinta apdovanojimu. Grįžusi į JAV ji toliau tęsė darbą žvalgyboje ir iki 60-ies metų dirbo CŽV.
V. Hall mirė 1982 m. Moteris visuomet vengė dėmesio ir viešumo, todėl netgi artimiausi šeimos nariai ne viską žinojo apie jos žygdarbius. Ji liko šnipe iki pat gyvenimo pabaigos.
[1] „World War II's 'Most Dangerous’ Allied Spy Was a Woman With a Wooden Leg“ www.history.com
[2] „1945: VIRGINIA HALL „The Limping Lady,“ Courageous WWII Resistance Organizer“ www.intelligence.gov
[3] „Introduction: Special Operations Executive – New Approaches and Perspectives“ www.tandfonline.com
[4] „Virginia Hall Was America’s Most Successful Female WWII Spy. But She Was Almost Kept From Serving“ www.time.com
[5] “'A Woman Of No Importance' Finally Gets Her Due“ www.npr.org
[6] „Butcher of Lyon,“ former Nazi Gestapo chief, charged with war crimes“ www.history.com
[7] „How a Spy Known as the ‘Limping Lady’ Helped the Allies Win WWII“ www.smithsonianmag.com
[8] „OSS Records“ www.archives.gov
[9] „Faces of Defense Intelligence: Virginia Hall – The „Limping Lady“ www.dia.mil
