Kaip įsmeigta į žemę lazda išmokė skaičiuoti laiką
Civilizacijos priešaušryje buvo sukurtas pirmasis laiko matavimo prietaisas – tai saulės laikrodis. Paprasčiausią tokį įtaisą sudarė į smėlį įbesta lazda ir aplink ją nubrėžtas ratas su valandų padalomis. Šešėlio judėjimas įgalina apčiuopti laiko tėkmę; ją matuoti, parą sudalinus į 24 val. Saulės laikrodžius plačiai naudojo egiptiečiai ir kinai jau II tūkst. per. Kr. viduryje. Kaip obeliskai jie buvo statomi miestų aikštėse, forumuose. Iš Babilono ši tradicija paplito antikos pasaulyje. Graikams teko gerokai pasukti galvas, pritaikant šiuos prietaisus aukštesnėms geografinėms platumoms. Mat gnomonas (strypas ar plokštelė, monumentaliuose – obeliskas, metantis šešėlį; žodis kilęs iš graikiško „žinąs“) turi būti nukreiptas į Šiaurinę žvaigždę. Šešėlio ilgį galima panaudoti mėnesio ar Zodiako ženklo nustatymui. Tam kadrane (saulės laikrodžio ciferblate) ant valandinių linijų braižomos papildomos parabolinės atskaitos kreivės. Viduramžiais saulės laikrodžių konstravimas buvo paremtas pozicinės astronomijos žiniomis ir pavadintas gnomonika. Saulės laikrodžiais būdavo tikslinami mechaniniai bokštų laikrodžiai, taip pat jais nustatinėjama vietovių geografinė platuma kartografijos darbuose. Daugelis jų buvo ir meno kūriniai, puošiantys pilių, bažnyčių, rotušių ir rūmų sienas ar parkų alėjas. Apskritai saulės laikrodžiai statiniui suteikia nepakartojamo dvasingumo, žadinančio mokslinę mintį, nuteikiančio filosofiškai.
Saulės laikrodžius LDK kūrė intelektualai
Lietuvos kultūros ir mokslo istorijoje saulės laikrodžiai turi įdomias tradicijas. XVI–XVII amžiais dažnas iškilesnis mūsų krašto pastatas – bažnyčios, rūmai, mokymo įstaigos – turėjo saulės laikrodį. Senajame Vilniaus universitete gnomonika buvo dėstoma kaip taikomoji astronomijos dalis. Šioje srityje nuo aukštosios mokyklos neatsiliko ir kolegijos: gnomonika dėstyta Kražių, Nesvyžiaus, Polocko, kitų kolegijų mokymo programose. Lietuviškieji saulės laikrodžiai turi išskirtinių ypatybių: jų kadranuose išgraviruoti dedikaciniai įrašai, savininkų herbai, sėkmės ir šlovės jiems palinkėjimai, išraižytos papildomos skalės, skirtos valandoms pagal senovinius laiko skaičiavimo būdus ar mėnulio šviesą. Kai kuriuose pateikta nemažai ir astronominės informacijos: kosmologinės schemos, Saulės sistemos planetų parametrai. Ypač tuo išsiskiria XVIII a. antros pusės meistro Igno Manuviro darbai, vienas kurių saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje, dar pora – Baltarusijos muziejuose. Apskritai saulės laikrodžius praeityje projektuodavo išsilavinę žmonės savo artimųjų ir pažįstamų džiaugsmui. Tai jiems buvo savotiška intelektualinė pramoga.
Išlikę saulės laikrodžiai stebina savo išmone bei unikaliomis detalėmis
Iš saulės laikrodžių, skirtų parko alėjoms, pats originaliausias, kitur retai sutinkamos konstrukcijos yra Kėdainių laikrodis. Tai juodojo metalo liejinys. Gnomoną čia atstoja gana masyvi graikiško kryžiaus formos viršūnė, įtvirtinta ant rutulio, o valandų atžymos yra kryžiaus šonuose. Laikrodį labai puošia grakštus rokokinio stiliaus stovas, kurio trys atramos yra augalinių formų. Laikrodis išlietas apie 1828 m. garsioje grafo Karolio Bžostovskio metalo liejykloje Štabino kaime, netoli Augustavo. Anksčiau šis laikrodis stovėjo prie karo inžinieriaus generolo grafo Eduardo Franco Totlebeno, buvusio Vilniaus generalgubernatoriaus, rūmų. Tačiau manytina, kad jis buvo įsigytas dar ankstesnių Kėdainių dvaro savininkų grafų Čapskių. Dabar laikrodis yra Kėdainių miesto senosios rotušės vidiniame kiemelyje. Jo gnomono matmenys: 36 x 36 cm, bendras aukštis – 125 cm. Sovietmečiu laikrodis buvo sudaužytas, atiduotas į metalo laužyną. Vietinio kraštotyros muziejaus pastangomis pavyko jį išsaugoti ir restauruoti. Analogiškas laikrodis yra išlikęs Suvalkuose; tai tikra miesto parko puošmena.
O va Švėkšnos parke stovi stilinga ampyrinė vasaros rezidencija – vila „Genovefa“, tvenkinio salos Dianos su stirnaite skulptūra skendi rečiausių želdinių deriniuose. Parką puošia įdomus ir prasmingas architektūrinis akcentas– klasicistinis saulės laikrodis. Tai tarsi koks staliukas, kurį sudaro stovas su šokančių figūrų bareljefu bei platus viršus, apjuostas Zodiako žvaigždynų simboliais. Staliuko viršuje pritvirtinta žalvarinė saulės laikrodžio plokštė su valandų padalomis. Dvylika antikos romėnų dievų galvų, išdėstytų staliuko pakraščiais, žymi valandas. Galvos, vaizduojančios dienos valandas, yra plačiai atmerktomis akimis, o nakties – užmerktomis. Visa nulieta iš balto dirbtinio marmuro. Staliukas yra tiksli kopija Romos laikų altorėlio, skirto burtininkavimui – astrologinėms pranašystėms, likimo spėjimams pagal planetų padėtį dangaus skliaute.
Jo originalas yra Paryžiaus Luvre, patekęs ten iš garsiojo Borgezės vilos Romoje meno rinkinio. Tikėtina, kad staliuko liejimo formas Švėkšnos grafas Jurgis Felicijonas Broel Pliateris (1875–1943) apie XIX– XX a. sandūrą atsivežė iš Paryžiaus, kur tarnavo carinės Rusijos pasiuntinybėje. Darbą galėjo atlikti ir vietinis skulptorius Vincentas Jakševičius (1873–1936). Iš pradžių staliukas stovėjo pietinėje rūmų pusėje esančioje apvalioje aikštelėje, apjuostoje baliustrada. Suaugus medžiams, laikrodis atsidūrė šešėlyje, tad teko jį perkelti į šiaurinę pusę, kur pagrindinė parko alėja jungiasi su paradine karietų privažiavimo kilpa. 1940 m. „Alkos“ muziejaus direktorius Pranas Genys, matydamas laikrodžio niokojimą (dingo metalinė skalė ir gnomonas), bandė jį perkelti į muziejų, tačiau raudonarmiečiai neleido. Pokario metais iš laikrodžio buvo belikęs tik apdaužytas stovas. Romėnų dievų galvas nuo sudaužyto staliuko viršaus vietiniame kraštotyros muziejuje išsaugojo mokytojas Petras Čeliauskas. Jo rūpesčiu laikrodis 1990 m. buvo restauruotas.
Šiauliuose ant šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bazilikos pietinės sienos – bene seniausias mūsų krašto saulės laikrodis, įrengtas apie 1625 m. Juodi kaltinės geležies skaitmenys, ažūrinė gnomono atramėlė ryškiai išsiskiria baltos sienos fone. Už šį laikrodį būtų kiek senesnis Kretingos pranciškonų vienuolyno. Tačiau jo, įrengto 1610 m., belikęs tik pagrindas – akmens riedulys.
Laiko pojūtis tiesiog fiziškai užvaldo žmogų Pažaislio vienuolyne, jo kiemeliuose. Čia, toli nuo miesto šurmulio, nuostabios gamtos prieglobstyje, XVII a. antroje pusėje – XVIII a. pradžioje buvo sukurta tobula architektūros, meno kūrinių ir aplinkos harmonija. Epušėmis apsodinta alėja pasiekus didžiuosius vartus, patenkama į tikrą laiko paunksmę. Laikas čia žvelgė iš saulės laikrodžių kadranų, keturių didžiulių ciferblatų bokštuose. Ir tai anaiptol ne intensyvaus kasdieninio gyvenimo ritmas... Pažaislio vienuoliai kamalduliai, davę tylėjimo įžadus, mažai bendraudavo net ir vienas su kitu. Jie būtį šiame pasaulyje filosofiškai apmąstydavo vienumoje. „Sic memor occasus sole cadente tui“ (lotyniškai: Saulei leidžiantis atmink, kad nusileis ir tavo gyvenimas), – skelbia rudeniškos nuotaikos įrašas didžiojo saulės laikrodžio kadrane ant pietinės bažnyčios sienos. Laikas niekada nesustoja, jis kaip amžinas gamtos judėjimas, – mėnuliu padabintos rodyklės, keliaudamos bokštų ciferblatais, tarsi pritaria saulės šešėliui. Gnomonai mesdavo šešėlius ir ant atsiskyrėlių namelių sienų – išliko dviejų iš jų fragmentai, nupiešti dažais ant tinko. Visa tai – susikaupimui, gyvenimo prasmės, žmogaus ir Dievo santykio apmąstymams...
Tikras saulės laikrodžių renesansas šiais laikais
Europoje senoji gnomonika dabar prikeliama iš užmaršties. Saulės laikrodžiais vėl imama puošti parkų alėjas, poilsiavietes. Puikiai jie dera ir prie moderniosios architektūros. Įrengiant šiuolaikiškus saulės laikrodžius neatsiliekama ir Lietuvoje. Štai Kaune didžiuliu vertikaliuoju saulės laikrodžiu 2006 m. pasidabino Technologijos universiteto pastatas. O pažymint Lietuvos paminėjimo tūkstantmetį šio fakulteto absolventai fundavo ir žmogaus šešėlio laikrodį.
Šiaulių miesto simboliu tapo „Šiaulytis“ – skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kūrinys, pastatytas ant aukštos kolonos susirinkimų ir švenčių aikštėje, miestui švenčiant 750 m. sukaktį. Tikrąjį vidurdienį kolona meta šešėlį ant dvyliktosios valandos atžymos.
Įvairių konstrukcijų šiuolaikinių saulės laikrodžių galima pamatyti Laikrodžių muziejaus kiemelyje Klaipėdoje (autorius dizaineris Romualdas Martinkus). Įdomų saulės laikrodį suprojektavo jaunieji klaipėdiškiai Kretingos parkui. Medžio skulptūros čia žymi svarbiausių Žemaitijos istorijos įvykių bei metų datas. Saulės spinduliukas, pralindęs pro angelę gnomono viršūnėje, nurodo jų laiką. Totorių bendruomenė Raižiuose prie savo mečetės Žalgirio mūšio jubiliejiniais šešerių šimtų metais įrengė du laikrodžius: viename – vietinis laikas, kitame – garsiojo mūšio vietos. 2010 m. Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos kiemelyje gnomono šešėlis ėmė skaityti „Laiko knygą“. Ir žinoma, saulės laikrodžiu savo pastatą yra papuošę astronomai Molėtų observatorijoje. Ant gretimos kalvos įsikūrusio Lietuvos etnokosmologijos muziejaus sodelyje gnomonikos tradiciją reprezentuoja skulptoriaus Petro Mazūro mažosios plastikos kūrinys. Kitur moksleiviai su savo mokytojais prisiminė senąją tradiciją: saulės laikrodžiai puošia Krekenavos Mykolo Antanaičio ir Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijų aplinką.
Tačiau pati idealiausia saulės laikrodžiui vieta Lietuvoje – ant Parnidžio kopos ties Nida. Iš čia atsiveria visos nerijos – nuostabaus gamtos įgeidžio – savitumas ir grožis. Atsiveria ir absoliutus matematinis horizontas, – tik iš čia galima pamatyti, kaip iš vandens pateka ir į vandenį nugrimzta saulė; iš marių – į jūrą. Kopos viršūnę nuo vėjo išpustymo saugo monumentalus saulės laikrodis, kurio obeliskas iškyla į bemaž 14 m aukštį (autoriai: architektas Ričardas Krištapavičius, skulptorius Klaudijus Pūdymas, etnokosmologas Libertas Klimka). Tai didžiausias Baltijos jūros regione laikrodis. Tik jo istorija – sudėtinga: pradėtas statyti 1995 m., uragano nugriautas 1999 m., vėl pakilo 2011-siais per vasaros saulėgrįžą. Šis statinys įprasmina ne tik laiko tėkmę, bet ir gamtos stichijų – vėjo, smėlio ir vandens – dermę nerijoje. Jis padabintas kalendoriniais runų ženklais – Baltijos šalių kultūrine jungtimi. Šalia laikrodžio granite įrėžti aštuonių vėjų vardai, kaip nuo seno juos įvardijo Kuršmarių žvejai. Tikimasi šalia įrengti dar vieną skalę, mėnulio šešėliu nakties laiką rodančią.
Pasižvalgius po kraštą, matome, kad tik sostinėje saulės laikrodžio tradicija kažkodėl buvo primiršta... O juk toks laikrodis buvo naudojamas XVII – XVIII a. koreguoti svarbiausiam Vilniaus miesto laikrodžiui Rotušės bokšte. Tai būta puošnaus įrenginio, gražiai derėjusio su J.K. Glaubico projektuotu barokinių formų statiniu. Deja, jo detalių piešinių neišliko, o atstatant Rotušę pagal architekto Lauryno Gucevičiaus projektą, bokšto teko atsisakyti. Mat okupacinė Rusijos imperijos valdžia jokių savivaldos teisių nepripažino; tad nepakentė net ir jos simbolių. Vienintelis saulės laikrodis Vilniuje – tik jo dekoratyvinis atvaizdas tarp kitų to meto astronominių prietaisų profesoriaus Tomo Žebrausko statytos universiteto observatorijos Baltosios salės tarplangio dekore. Tiesa, saulės laikrodžio skalės fragmentai neseniai surasti universiteto Didįjį kiemą supančio korpuso rytinėje sienoje. O ir visas rinkinys kelioninių saulės laikrodžių kitados buvo saugomas tarp senosios observatorijos mokslinių prietaisų.
Ir, aišku, pradedant atstatinėti Valdovų rūmus, buvo kuo kruopščiausiai renkama istoriografinė medžiaga. Inžinieriaus architekto Juozo Kamarausko (1874–1946) palikime, saugomame Lietuvos dailės muziejuje, buvo rastas 1895 m. piešinys, vaizduojantis rūmų pietinį fasadą. Jame ant mažojo bokštelio prie įvažiavimo vartų nupieštas saulės laikrodis. Kokiais šaltiniais autoriaus vadovautasi, nėra žinoma. J.Kamarausko būta romantiškos dvasios, didelio Vilniaus senovės mylėtojo, tačiau ir gilaus paveldo žinovo. Dėl renesansinių – ankstyvojo baroko rūmų puošybos saulės laikrodžiu tradicijos abejoti netenka: visoje Europoje ganėtinai daug analogijų. Tad 2008 –ųjų rudenį Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos posėdyje buvo priimtas sprendimas skelbti konkursą ir rūmus papuošti šia įdomybe. Dailininko Arvydo Každailio piešinys buvo pripažintas geriausiai atitinkančiu statinio stilistiką. Jo viršuje – lotyniškasis obalsis SEMPER SOL IN CORDE LITUANIAE LUCEAT (lotyniškai: „Tešviečia visada saulė Lietuvos širdyje“. Kadrano centre šypsosi paauksuota saulė, iš abiejų šonų–Zodiako ženklai, apačioje–įrengimo metų data romėniškais skaitmenimis. Valandinės ir kalendorinės Zodiako linijos buvo apskaičiuotos naudojant kompiuterines programas, kurias Vilniaus platumai pritaikė inžinierius Jonas Navikas. Projektą sgrafito technika įgyvendino monumentalistas Vytautas Poška. Laikrodžio centre esančią saulę ir gnomoną nukalė Vytautas Navickas. Šio įspūdingo saulės laikrodžio projekto įgyvendinimui lėšų prireikė apie 60 tūkst. litų, jas per Valdovų rūmų paramos JAV komitetą skyrė Amerikos lietuvė Milda Skučas Napjus ir jos sūnus Erikas Aras Napjus. Smalsiam žiūrovui aikštėje įrengta informacinė lentelė, aiškinanti, kad šis laikrodis rodo tikrąjį saulės laiką, besiskiriantį nuo juostinio, juolab nuo kasmet vis dar įvedinėjamo vasaros. Tai laikas, kuriuo gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai!
