Jeigu pamojus stebuklinga lazdele, visus blauzdos storumo laidus ištrauktume iš žemių ir vandenynų, ar juos tiesiog nukirstume, išmaniaisiais įrenginiais galėtume kalti vinis ar kabinti juos ant sienų vietoje veidrodžių – daugiau jie mažai kam būtų tinkami. Galite įsivaizduoti chaosą taikos metu, tačiau kas vyktų kariuomenėse Pasaulinio karo atveju? Kuri pusė laimėtų, jei galėtų žinoti visą, duomenų kabeliais perduodamą priešo informaciją? Pakalbėkime apie tai iš istorinių perspektyvų.
Idėjos apie ilgo nuotolio povandeninius kabelius sklandė jau maždaug nuo 1840-ųjų metų. Kiek vėliau jos virto kūnu sujungdamos Didžiąją Britaniją su kontinentine Europa Lamanšo kanalu. Vėliau kabeliai jungė atskiras šalis ne tik Europos, bet ir Azijos platybėse. Metalo gijos dengtos augaliniu pagrindu (tam, vienu metu buvo naudojamos net kanapės) išgautu gumos mišiniu leido naudotis telegrafu, kiek vėliau ir pirmaisiais telefono skambučiais. Dabar naudojami optiniai kabeliai pagaminti iš specialaus fibro pluošto.
Šių metų vasarą kompanija „Google“ paskelbė, kad iki 2022-ųjų metų planuoja tiesti naują, daugiau kaip 4000 kilometrų ilgio transkontinentinį kabelį, kurio pralaidumas bus maždaug apie 350 terabaitų per sekundę, tai yra tas pats, jeigu vienu metu, maždaug 17,5 milijono žmonių galėtų transliuoti savo video 4K (Ultra HD) raiška.
Tokios svarbos objektai pelnytai sulaukia ir kariškių dėmesio. Parašiau gana diplomatiškai, tačiau jeigu tiesiai šviesiai – savų informacinių linijų apsauga ir priešiškų kontrolė – prioritetinis bet kokios kariuomenės uždavinys. Jau pirmajame Pasauliniame kare britai ir vokiečiai, tiek povandeniniais, tiek antvandeniniais laivais stengėsi pažeisti vienas kito ryšio komunikacijas. Ir visai į kitą lygmenį „povandeninių kabelių karas“ išėjo Šaltojo karo metu.
1970-aisiais metais, JAV kariškiai surinko informaciją apie karinius ryšio duomenų perdavimo kabelius Ochotsko jūros rajone, kurie jungė Vladivostoką ir Petropavlovską Kamčiatkoje – dvi didžiules sovietų jūrų karo bazes. Amerikiečius be galo domino sovietų povandeninių laivų konstrukcinės paslaptys, galimybė atakuoti tarpžemyninėmis raketomis ir panašūs slapti „dalykėliai“. Sovietai nujautė apie smalsaujančius amerikiečius, todėl požeminio kabelio rajonuose nuolat vykdavo karinės pratybos, taip pat buvo pristatyta garso detektorių fiksuojančių povandeninius triukšmus. Visgi amerikiečiai surizikavo.
Specialiai modifikuotas atominis povandeninis laivas USS „Halibut“ ėmėsi darbo. Taip prasidėjo super slapta operacija „Ivy Bells“. Paprastai nenaudoju termino „super“ ir kitų „pats pačiausias“ morfologinių reikšmių, tačiau ši operacija buvo išties išskirtinė: bendra JAV Laivyno (USA Navy), Centrinės Žvalgybos Agentūros (CIA) ir Nacionalinės Saugumo Agentūros (NSA) operacija gavo net atskirą finansavimą, paslėptą po Povandeninių gelbėjimo modulių (deep-submergence rescue vehicle angl., DSRV) vystymo programa. USS „Halibut“ taip ir paliko uostą – su demonstratyviai laivo išorėje prikabintais muliažiniais gelbėjimo kapsulių moduliais. Eiliniams jūreiviams buvo papasakota kita slapta istorija, tapusi jų oficialia užduotimi.
Esą į Ochotsko jūrą vykstama slaptai rusiškos priešlaivinės raketos „P-500 Bazalt“ iškėlimo operacijai. Raketa guli dugne ir ją iškėlus bei išstudijavus bus galima konstruoti kontrpriemones prieš šį sovietinį monstrą. Beje, amerikiečiai saviškiams nemelavo. Narai išties iškėlė, kaip teigiama, net apie du milijonus subyrėjusios raketos fragmentų, o JAV laivyno mokslininkai iš jų atkūrė pačios raketos konstrukciją. Radinys atskleidė, kad raketa valdoma tik radaro pagalba ir neturi pagalbinės taikinio aptikimo sistemos infraraudonųjų spindulių pagalba.
Visgi, pirminis uždavinys buvo svarbesnis – narai aptiko sovietų ryšio kabelį maždaug 120 metrų gylyje ir ėmėsi darbo: prie kabelio buvo sumontuotas specialus 6 metro ilgio „driežas“ – įrenginys, kuris nepažeisdamas pačio kabelio struktūros „siurbė“ visą juo keliaujančią informaciją ir įrašinėjo į specialias povandenines laikmenas. Jeigu įrenginį aptiktų sovietai ir bandytų iškelti į paviršių, buvo įtaisytas savaiminio susinaikinimo mechanizmas. Maždaug kartą per mėnesį narai pakeisdavo informacijos rinkiklius naujais, o užpildyti keliaudavo analizei į JAV laivyno laboratorijas. Viskas klostėsi tiesiog puikiai – patobulintos konstrukcijos mechanizmai pradėti montuoti šalia kitų sovietų ryšio kabelių, o amerikiečiai informacijos stoka nesiskundė.
Tačiau čia įsimaišė žmogiškas faktorius, pinigai ir... moteris. Ronaldas Peltonas – buvęs NSA analitikas, pasižymintis fenomenalia atmintimi ir poligloto sugebėjimais (tarp įvaldytų kalbų buvo ir rusų) išėjo iš darbo po to, kai asmeniniame gyvenime patyrė... bankrotą. Su dešimtimis tūkstančių JAV dolerių skolos kupra jis patraukė tiesiai į Vašingtone esančią TSRS ambasadą, kur už maždaug 40 tūkst. JAV dolerių atlygį išklojo tokias operacijos „Ivy Bells“ smulkmenas, kad sovietams pasišiaušė plaukai. Savo ruožtu, amerikiečiai, eilinį kartą nuplaukę susirinkti duomenų kaupiklių pamatė, kad jų įrenginio nėra, tačiau sovietų karo laivų jūroje – labai daug.
Tapo aišku, kad saviškių tarpe yra išdavikas, juolab, žvalgyba atskleidė neidentifikuotą asmenį, kelis kartus apsilankiusį Sovietų ambasadoje Vienoje (Austrija). Buvo tik laiko klausimas, kada Ronaldas Peltonas būtų sučiuptas, tačiau Šaltojo karo šnipų žaidimas, šiuo atveju, pranoko net meninius filmus, kuomet į JAV pareigūnus kreipėsi KGB karininkas Vitalijus Sergejevičius Jurčenka, kuris nurodė, kad tikrasis išdavikas yra Ronaldas Peltonas. Beje, vėliau paaiškėjo, kad V. Jurčenka, tikėjęsis ramaus gyvenimo JAV, su Kanadoje, Sovietų ambasadoje dirbusia meiluže buvo „pakištas“ JAV pareigūnų, po ko jis... pasiprašė atgal į Sovietų Sąjungą arba tiesiog buvo „dvigubas agentas“.
Bet kokiu atveju, povandeninių ryšio kabelių reikšmė nūdienos pasaulyje yra didžiulė, ir tiesiog dabar, kuomet skaitote šį straipsnį, vandenynų gelmėse cirkuliuoja didžiuliai informacijos kiekiai, o įvairūs žmonės, pasitelkę naujausias technologijas, bando šiuos srautus kontroliuoti.
