Lietuvoje domėjimasis ligų istorija dar niekada turbūt nebuvo taip padidėjęs kaip šiomis dienomis. Beveik dešimtmetį paskyrusi epideminių ligų (ypač XVIII a. pradžios maro epidemijos, kurios tema rengiu istorijos krypties disertaciją Klaipėdos universitete) istorijos tyrimams, anksčiau sulaukdavau skeptiškų kolegų klausimų – kam analizuoti ligos, kuri jau seniai išnykusi, istoriją ir kam kapstytis po tokios nešvarios (tiesiogine šio žodžio prasme) praeities liekanas? Šiais metais visą pasaulį sukrėtęs virusas viską apvertė aukštyn kojomis – kiekvieną dieną interneto puslapiuose atrandi gausybę populiariosios istorijos publikacijų, neretai ne tik melagingų, bet ir kopijuojančių viena kitą, iškraipančių mokslinį požiūrį į epidemijas.
Ilgus šimtmečius karai, badmečiai, medicinos žinių trūkumas, bendrosios higienos įgūdžių stoka bei informacijos stygius lėmė didžiulius infekcinių ligų protrūkius. Epideminius maro proveržius Europos žemyne sunku ir suskaičiuoti. Vien po „Juodosios mirties“ XIV a. viduryje nuolat pasikartojantys ligos protrūkiai Europoje buvo fiksuojami XV–XVII a.
Apie 1700 m. maro šešėlis nuo Vakarų Europos ėmė trauktis – nuo XVIII a. vidurio, o ypač XIX a., Europos visuomenę ėmė kankinti kitos ligos, tokios kaip gripas, cholera, tuberkuliozė. Nuo sąlygiškai ribinių 1700 m. maro epidemijų pasikartojimų dažnis, paplitimo mastai, mirštamumo statistikos rodikliai ėmė mažėti. Paskutinėmis didžiausiomis epidemijomis yra laikomos šios XVIII a. epidemijos: 1709–1713 m. epidemija Baltijos jūros regione, itin skaudžiai palietusi ir dabartinės Lietuvos teritoriją; aktyviausiai interneto platybėse eskaluojama ir su šiomis dienomis bandoma susieti 1720–1722 m. siautusi maro epidemija Marselyje ir 1770–1772 m. epidemija, išplitusi tuomečio Rusijos–Turkijos karo fone.
Su „Juodosios mirties“ istorija susipažįstame dar mokyklos suole. Nepamenu, kaip prieš gerus 15–20 metų mano mokyklos istorijos kurse buvo pristatoma ši bemaž pusę Europos gyvybių nusinešusi epidemija, tačiau puikiai žinau, kad dabartinėje mokykloje šiai temai turėtų būti skiriama bent keletas minučių (priklausomai nuo pedagogo susipažinimo, domėjimosi šia epidemija) jau šeštoje klasėje. Ar mokiniams užtenka pavienių istorijos vadovėliuose pateikiamų sakinių? Verta juos pacituoti: „Miestiečiai prausdavosi pirtyse, dažniausiai tik per didžiąsias krikščioniškas šventes, todėl neretai užklupdavo ligų epidemijos. Viena baisiausių maro epidemijų kilo XIV a. pradžioje. Ji buvo pavadinta „Juodąja mirtimi“, nes nuo jos mirė trečdalis to meto Europos gyventojų.“ Pripažinkime, daliai šeštokų pasakojimas apie trečdalį išmirusių gyventojų primena kokio nors kompiuterinio žaidimo lygmenį (kambarį); kitiems galbūt kyla klausimų apie sąsajas tarp „Juodosios mirties“ pavadinimo kilmės ir trečdalio mirusių gyventojų. Kelių minučių per pamoką tam nepakanka, susidaro vadinamosios žinių spragos, kurios užaugusiai kartai virs jau ne žinių spragomis, o ištisomis nesusipratimų grandinėmis, puikiai iliustruojamomis kad ir karantinuotis nenorinčių į Lietuvos jūrų ir oro uostus sugrįžusiųjų elgesio.
Yra daug vertinimų, kodėl XVIII a. maro epidemijų gerokai sumažėjo, o XIX a. epidemijos plitimas buvo beveik pristabdytas. Tai nulėmė klimato pokyčiai, palaipsniui stiprėjęs žmonių atsparumas (imunitetas), higienos normos ir kiti veiksniai. Šeštokas pajėgus suvokti išvardintų dalykų simbiozę ir poveikį viduramžių visuomenei; klausimas, kodėl nesistengiama to aiškumo mokiniams suteikti ir ligų istorijai neskiriama bent vienos atskiros pamokos.
Analogiškas klausimas kyla ir šiomis dienomis skaitant internete pasirodančius straipsnius epidemijų (ypač maro) temomis. Ką duoda įsijautrinusiai visuomenei be platesnio konteksto išspjaunami faktai apie 1709 m. epidemiją Lietuvoje (citata apie Vilniaus miestą: „…žmonės pradėjo badauti ir valgyti kas įmanoma, net šunis ir kates“)? Ar tai ne tas pats, kas šeštokui apie viduramžius papasakoti dviem sakiniais, išryškinant tik „trečdalio mirusių“ statistiką? Ar tai ne tas pats siaubo filmo vaizdas, tik perteiktas suaugusiojo akims?
Tiek „Juodoji mirtis“ viduramžiais, tiek labiausiai dabartinės Lietuvos teritoriją palietęs XVIII a. pradžios maras, tiek kitos sunkios ligos, kurios per ilgą istoriją gąsdino beveik kiekvieną kartą, turi savo juodų siaubą keliančių puslapių, kuriems paaiškinti kelių minučių nepakaks. Pastaruoju metu yra keliamos naujos prielaidos (o šių dienų koronaviruso kontekste visuomenei tai tampa ir akivaizdžiu veiksniu), kad, be anksčiau išvardintų priežasčių, vienas pagrindinių vaidmenų, tenkančių vadinamajam pandeminiam / epideminiam lūžiui, yra požiūris į sveikatos kultūrą. Terminui sveikatos kultūra vienos apibrėžties nėra. Viename straipsnyje rašoma, kad „jūs turite laisvę sveikatos kultūrą interpretuoti per tą suvoktį, kuri jums šiuo metu yra aktualiausia“. Šiuo atveju omenyje turimas sveikatos kultūros suvokimas per vertybinę visuomenės prizmę, o kaip žinome iš istorijos – sveikatos kultūros suvokimas iš tiesų ir kito pagal esamas sąsajas tarp visuomenės gyvenimo sąlygų, kultūros ir išsilavinimo, vertybinių normų, papročių visumos. Neatmeskime ir tokios svarbios informacinės sklaidos.
Štai sergančiųjų izoliacija (išskyrimas, atskyrimas) nuo sveikųjų aprašyta dar Šventajame Rašte: „Būdamas nešvarus, jis turi gyventi atskirai, – jo gyvenvietė turi būti už stovyklos“ (Kun 13, 46). Tai klasikinis raupsų atvejis. Kad iš miesto, kuriame siaučia nepaaiškinama mirtina liga, o gydymo galimybių nėra, reikia izoliuotis pačiam, suvokė ir patarinėjo antikos medikas Hipokratas (V–IV a. pr. Kr.). Viena garsesnių jo frazių – Cito, longe, tarde („Išvyk skubiai, vyk toli ir sugrįžk lėtai“). Remiantis kitais šaltiniais, sergančiųjų izoliacijos sistema yra geriau žinoma iš Justiniano I valdymo laikų (VI a.).
Pats žodis „karantinas“ kildinamas iš itališko quaranta giorni, reiškiančio „keturiasdešimt dienų“. Tai palyginti naujas terminas, paplitęs Europoje tik viduriniais amžiais. Nors pirminis ligos šaltinis viduramžiais nebuvo žinomas (dažniausiai didžiojoje viduramžių visuomenės dalyje ligos priežastimi buvo laikoma Aukščiausiojo bausmė arba vėliau paplitusi miazmos teorija), vyravo suvokimas, kad įplaukiančius laivus (įgulas ir atgabenamas prekes) reikia patikrinti (buvo nuleidžiamas inkaras ir laukiama tolesnių nurodymų). Toks pasyvusis karantinas (wait and see – „palaukime ir pamatysime, kas bus“), manytina, ir buvo pirmoji visuomenės sveikatos apsaugos sistemos dalis bandant sistemingai stabdyti ligų plitimą.
Pasyvusis karantinas, kuris trukdavo apie mėnesį, dar 1127 m. minimas Venecijos dokumentuose. Oficialia karantino taikymo Venecijoje pradžia laikomi 1348 m., kai miesto valdžia uždraudė į uostą įplaukti bet kokiems įtartiniems laivams (jau tada Venecijoje, 1348 m. sausį pajutusioje pirmuosius maro simptomus, suvokta, kad epidemija miestą pasiekia laivais ir juose esančiomis prekėmis: užsikrėtę jūrininkai, juodosios žiurkės, blusos, kurios galėjo slėptis kailyje, neapdirbtoje odoje ir kt.).
Venecijos pavyzdžiu 1377 m. pasekė ir Ragūza – paskelbė atplaukiantiems laivams trentiną (it. trenta – trisdešimt). Keli pagrindiniai trentinos principai yra tokie: niekas nepatenka į miestą iš vietovių, kuriose siaučia maro epidemija, nebent praleis vieną mėnesį (30 dienų) izoliacijoje, niekas iš Ragūzos gyventojų negali eiti į izoliuotą zoną, o jei įeis – turės patys praleisti ten 30 dienų ir t. t. Būtent Ragūzoje, miesto vyriausiajam gydytojui rekomendavus sergančiuosius laikyti atskirai, o geriausia už miesto ribų, 1397 m. buvo įsteigta ir pirmoji karantino stotis. Tiktai 1403 m. pirmoji karantino stotis pastatyta ir Venecijoje, po dvidešimties metų – 1423 m. rugpjūčio 28 d. – įkurta pirmoji maro ligoninė, vėlesniuose šaltiniuose žinoma kaip Lazzaretto Vecchio (it. vecchio – senas). 2004 m. atliekant archeologinius tyrinėjimus buvusioje lazareto teritorijoje atkasta nemažai maro aukų, datuojamų XIV–XVI a., palaidotų pavienėse arba masinėse kapavietėse.
Skaičiuojama, kad tai, kas XIV a. 8 deš. buvo įvesta Ragūzoje, kituose Europos miestuose įsigaliojo tik per ateinančius 100 metų. Šiaip ar taip, viduramžių Italija buvo Europos karantinavimosi lyderė.
Kaip jau minėta, sveikatos kultūra susideda iš aibės komponentų (kultūros, išsilavinimo, komunikacijos) ir tą gerai įrodo faktas, jog, nepaisant bandymų stabdyti epidemijas karantino punktuose, Venecijoje 1456–1528 m. suskaičiuota dar 14 maro epidemijos atvejų. Vadinasi, visuomenės sveikatos kultūrai puoselėti neužtenka vien valdžios organų nurodymų, kaip stabdyti ligą, siekiant gerinti sveikatos kultūrą būtinas komunikavimas su visuomene, jos švietimas ir sąmoningumas. Galima vardinti ir vardinti.
Negaliu nepadaryti intarpo apie šių dienų realijas, itin gerai iliustruojančias mintis apie informacijos svarbą švietimo ir sveikatos kultūros klausimais.
Šių metų vasario viduryje paplito naujiena, kaip iš vienos Rusijos ligoninės, kur buvo karantinuojama dėl koronaviruso, pabėgo moteris. Gydytojai moteriai nurodė būti karantine vasario 6–14 d., bet ji po dviejų dienų iš ligoninės pabėgo. Vietinės spaudos pranešimuose sakoma, kad tai galėjo „atvesti prie pavojingos užkrečiamosios ligos išplitimo“ mieste. Surasta moteris kaip pabėgimo priežastį nurodė tai, kad buvo laikoma prievarta ir maitinama atgrasiu ligoninės maistu.
Prieš mėnesį Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė rašinys, kad iš Klaipėdos ligoninės pabėgo, kaip įtarta tuo metu, koronavirusu užsikrėtęs vyras: „savavališkai iš jos [ligoninės] pasišalino taip sukeldamas grėsmę kitiems asmenims užsikrėsti pavojinga liga. Netrukus vyras rastas savo namuose.“ Kodėl jaunas vyras ryžosi pabėgti iš ligoninės – nekomentuojama (kol straipsnis buvo rengiamas, tokių pasitraukimo iš karantino vietos atvejų buvo užfiksuota ir daugiau).
Net valdžiai nuolatos primenant saviizoliacijos būtinybę, tokių pabėgimo iš karantino punktų atvejų yra (ir bus). Karantinavimasis istoriniame kontekste mažai kuo skyrėsi. Jis visada buvo probleminis – ne tik dėl bandymo pabėgti, patikras apeiti, bet ir dėl nevienodo elgesio su karantinuojamais asmenimis. XIX a. pabaigoje užfiksuoti keli atvejai, kai į karantiną patekusių laivų pirmos klasės keleiviams buvo leidžiama palikti laivą, o antros ir trečios klasių keleiviai laive privalėdavo išbūti visas 40 dienų ypač sunkiomis sąlygomis. Taigi, jei kalbėsime apie įvairius kurioziškus atvejus sveikatos kultūros kontekste, rasime jų tiek viduramžiais, tiek ankstyvaisiais laikais, tiek mūsų dienomis.
Diskusija, kas yra svarbiausia, kad sveikatos kultūra būtų efektyvi, tebesitęsia, o klausimas, ar ją lemia „teisingi“ valdžios potvarkiai, kitos nustatytos priemonės, visuomenės sąmoningumas ir (ar), svarbiausia, nuoseklus švietimas sveikatos kultūros klausimais, tebėra atviras. Mokyklos lieka uždarytos, bet istorijos pamokos turi tęstis.
