Prieš 80 metų Lietuva patyrė šiek tiek kitokią „migrantų“ krizę iš Baltarusijos: Lietuvos komunistams teko kreiptis net į Beriją

Baltarusijos prezidentu pasiskelbusio Aliaksandro Lukašenkos pašaipos iš esą skurstančių Lietuvos gyventojų, kurie jo užvaldytoje šalyje perka pigesnį kurą bei cigaretes, – paradoksalios. Žvelgiant į praėjusio amžiaus Lietuvos istoriją, esama visuomenei menkai žinomo reiškinio, kuris tuomečių sovietinių čekistų raštuose buvo įvardijamas kaip „masinis spekuliantų iš Baltarusijos SSR antplūdis“. Tai buvo tikrų tikriausias skurstančių Vakarų Baltarusijos gyventojų plūdimas į turtingesnę Lietuvą: savotiška ekonominių migrantų krizė, nutikusi prieš daugiau nei 80 metų.

Šis nežinomas istorijos puslapis mūsų dienomis kaip niekad aktualus – tai puiki sovietinės okupacijospadarinių iliustracija: per vienerius metus (1939–1940 m.) Vakarų Baltarusija buvo taip nuskurdinta, kad, atsiradus galimybei, jos gyventojai masiškai keliavo ten, kur dar buvo įmanoma gauti būtiniausių prekių – į Lietuvą, kone metus ilgėliau pagyvenusią laisvai, be sovietinių okupantų.

Ši migrantų krizė buvo kitokia nei dabartinė – ekonominiai migrantai šturmavo ne koncertiną ir Dzūkijos miškus, o Vilniaus ir aplinkinių miestų parduotuves. Problema buvo pasiekusi tokį mastą, kad sovietinės Lietuvos čekistų vadovybė kreipėsi į tuometį SSRS NKVD vadovą Lavrentijų Beriją.

Nuo ko viskas prasidėjo?