1918 metų rugsėjo mėnesį pradėta „Meuse-Argonne“ operacija, didžiausia JAV istorijoje karinė akcija, kurioje dalyvavo apie 1,2 milijono amerikiečių. Viename jos epizodų, 77-osios Pėstininkų Divizijos dalinys vadovaujamas majoro Charles W. Whittlesey gavo įsakymą užimti „Aukštumą 198“ Argonne miške. Bataliono dydžio dalinį kairiajame flange rėmė prancūzų formuotės, dešiniajame, kolegos iš 92-osios Pėstininkų Divizijos.
Argonne miškas vokiečių buvo paverstas sunkiai įveikiama gynybinių sistemų dalimi–kilometrai tranšėjų ir ugnies lizdų apraizgytų dešimtimis kilometrų spygliuotos vielos užtvarų (net upeliūkščių vagose, ant dugno buvo ištiesta spygliuotos vielos ir žalojančių kliūčių), o kulkosvaidžiai ir artilerija buvo prišaudę kiekvieną metrą būsimos priešininko atakos pozicijų.
Majoro CH. Whittlesey bataliono ataka buvo sėkminga–po beveik parą trukusių kovų „Aukštuma 198“ buvo paimta, tačiau įtarimą kėlė žinių trūkumas iš kitų dalinių kovojusių dešinėje ir kairėje. Majoro batalionas įsitvirtino laukdamas naujienų, o jos buvo ne kokios–vokiečiai, itin galingos kontratakos metu nustūmė flangus ginančius prancūzus ir amerikiečius, o ryšininkus, turėjusius apie tai pranešti majorui Ch.Whittlesey – likvidavo (vėliau, vienas jų buvo rastas vos 140 metrų nuo majoro bataliono pozicijų – nužudęs 3 vokiečius, bet mirtinai sužeistas ir nespėjęs perduoti tokios svarbios žinios). Vienišas batalionas (prieš kautynes dalinio sąstatas sudarė 554 karius) pateko į apsuptį, taip vadinamą „kišenę“, iš kurios buvo du keliai – žiedinė gynyba laukiant ateinančių saviškių arba pasidavimas į nelaisvę.
Žinoma, vokiečiai greitai išbandė pirmąjį variantą pradėdami atakas prieš įsitvirtinusius Majoro vyrus, tačiau jos nedavė laukiamų rezultatų. Praėjo diena, antra, apsuptam batalionui baigėsi maistas, beveik baigėsi vanduo ir amunicija. Vokiečiai siuntė pasiūlymus pasiduoti („Jūsų sužeistųjų kančios girdėti net mūsų pozicijose, humaniškumo vardan–pasiduokite...“), tačiau bataliono vyrai juos atmesdavo. Užnugaryje likę saviškiai stengėsi padėti, tačiau visos pastangos pralaužti vokiečių gynybą ir išvaduoti apsuptąjį batalioną baigėsi nesėkmėmis, o vaduotojų (likusių 77-osios Pėstininkų Divizijos dalinių) jėgos taip pat seko.
Pasakojama, kad dėl patikimo ryšio nebuvimo nuosava artilerija smogė ne priešui o įsitvirtinusiems Ch. Whittlesey vyrams, kurie paskutinį pašto balandį vardu Cher Ami pasiuntė su žinute: „Mes esame paraleliai kelio 276.4. Nuosava artilerija šaudo tiesiai į mus. Dėl Dievo meilės, sustokite“. Pašto balandis su peršautu sparnu, išmušta akimi ir tik ant sausgyslių besilaikančia koja visgi pristatė šią žinutę (karo medikai bandė išgelbėti paukštį vėliau vadintą didvyriu, deja...), o vokiečiai palaukę kol baigsis apšaudymas vėl tęsė atakas prieš „pamirštąjį batalioną“.
Nepavydėtina apsupto dalinio padėtis buvo žinoma ir vadovybei–Generolas J. J. Pershingas į pagalbą pasiuntė 1-ją Pėstininkų Diviziją (ilgiausiai, nepertraukiamai veikiantis JAV kariuomenės padalinys istorijoje), vokiečiai savo Prūsijos Divizijos daliniams (Gardekorps) atsiuntė liepsnosvaidininkus.
Charles W. Whittlesey tuo tarpu, pasiuntė savanorį, eilinį Abraham Krotoshinsky, kuriam pavyko nepastebėtam prasiskverbti pro apsupimo žiedą ir rodyti kelią saviškių daliniams. Vokiečių apsuptis galiausiai buvo pralaužta.
Kovos lauką savomis kojomis paliko 194 vyrai – tiek liko gyvų, nesužeistų ir galinčių judėti. Majorui Charles W. Whittlesey buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, po karo jis grįžo į gimtajį New Yorką, bet tikriausiai, karas parvyko kartu su juo. Bandęs grįžti į civilį gyvenimą dirbo teisininku Wall Streete, bet šlovė persekiojo jį žiniasklaidos pavidalu. Buvo kviečiamas į ceremonijas, iškilmingų kalbų sakymus bei panašias iškilmes.
1921 m. lapkritį nusipirkęs laivo bilietus į Havaną jis išvyko. Vieną gražią kelionės dieną, papietavęs su kapitonu ir surūkęs mėgstamo tabako Charles nuėjo į savo kajutę. Joje vėliau buvo rasti laiškai adresuoti giminėms ir draugams, tačiau pačio Charleso daugiau niekas niekada nebematė. Karas dažnai įveikia ir stipriausius.
