Kas vėlgi, nebuvo itin keista tuo metu net, jeigu tau 17 metų. Ir ypatingai, jeigu tau 17 metų, visai nekeista, kad aršaus būdo ir nekvailas vaikinas po tarnybos susidėjo su negerais vyrukais, kurie siūlė nuotykius, kaip ir kariuomenėje, tačiau už gerokai daugiau pinigų.
Kaip jau anksčiau aprašytas Jonas Ramanauskas (daugiau apie tai mano straipsnyje Lietuviškasis Robinas Hudas – Jonas Ramanauskas: karo didvyris ir geriausias Europoje seifų sprogdintojas, mūsų Edis susidėjo su „seifų mylėtojų“ kompanija, Londone vadinta „Žele gauja“. Nieko bendro su gastronomija terminas neturi – gauja sprogdindavo seifus plastikinių sprogmenų, želignito, pagalba.
Kuomet gaujos kolegas suėmė policija, Edis pabėgo į Džersio salą, formaliai į britų teisinės kontrolės lauką nepapuolančią vietą, kurioje sėkmingai tęsė savo nusikalstamą veiklą. Žodį „sėkmingai“ galima vartoti tik iš dalies – saloje vaikiną greitai „susėmė“ vietinė teisėsauga ir jis papuolė į kalėjimą. Tačiau čia jam pasisekė. Ne, netapo jis vietinio nusikaltėlių klano galva, greičiau atvirkščiai. Salą okupavo naciai ir Edis pasiūlė jiems savo paslaugas mainais į laisvę ir šiek tiek grynųjų. Kodėl gi ne?, pagalvojo nacistai ir nusiuntė naujai iškeptą agentą kodiniu vardu „Fritzas“ į Abvero (nacių karinė žvalgyba) mokymo centrą Prancūzijos Nanto mieste. Radijo ryšio aparatūros valdymas, šuoliai parašiutu, papildomas kovinis rengimas ir kitas žvalgui reikalingas apmokymas –visa tai praėjo mūsų Edis. 1942 m. gruodį jis desantuojamas virš Didžiosios Britanijos. Tikslas –diversija de Havilland lėktuvų gamykloje.
Tuo tarpu britai, perėmę vokiečių radijo ryšio transliacijas iš anksto žinojo, kada ir kur numatomas diversanto išlaipinimas. Buvo organizuota didelė paieškos ir šnipo sulaikymo operacija, kurios, tiesą sakant, visiškai neprireikė, nes nusileidęs ūkanotoje britų provincijoje Edis tiesiu taikymu nukeliavo į policiją ir pareiškė norintis dirbti jos Didenybei. Taip gimė naujas personažas, Britanijos karinės žvalgybos MI5 agentas „Zigzagas“.
Naujai iškeptam dvigubam agentui reikėjo tikslaus priedangos plano, todėl nutarta „sprogdinti“ aviacijos gamyklą. Edis asmeniškai analizavo galimus patekimo būdus į saugomą objektą, lankėsi skirtingose parduotuvėse tikrindamas, ar ten galima rasti sprogmenų gamybai tinkamų komponentų.
Iš pradžių planuota sukelti netikrą gaisrą ant gamyklos stogo prieš tai padengus jį asbesto plytomis, tačiau pabijota, kad tai gali tapti puikiu papildomu taikiniu Luftwaffe (nacių karinės oro pajėgos) pilotams (daugiau apie tai mano tekste Užsienio pilotai ir bent vienas lietuvis „Mūšio dėl Britanijos“), todėl nutarta imituoti fabriko transformatorinės sunaikinimą. Buvo pagaminti tikslūs transformatorių maketai iš medienos ir papjė mašė, nuversti ant šonų, tarsi sprogimo banga būtų juos išsvaidžiusi į šalis, keliasdešimt metrų spinduliu specialiai pridėliota nuolaužų bei akmenų o aplinkiniai pastatai padengti „suodžiais nuo sprogimo ir gaisro“. Tikruosius įrenginius kruopščiai uždangstę maskuojančio tinklo ir plieno lakštų pagalba, kad iš oro visai tai panašėtų į sprogimo išmuštą duobę, britai pasirengė.
1943-iųjų m. sausio 29-ąją agentas „Zigzagas“ informavo britus, kad apie operaciją agentas „Fricas“ informuos vokiečius. Oro gynybos baterijoms buvo duotas nurodymas į pasirodysiančius vokiečių žvalgybos orlaivius šaudyti „kiek pro šalį“ ir... pastarieji užkibo. Juolab, liūdna žinutė „Daily Express“ dienraštyje informavo, kad aviacijos gamykla buvo atakuota ir dalinai išvesta iš rikiuotės.
Pats Abvero kuratorius Baron Stephan von Gröning pasveikino Edį su sėkmingai atlikta užduotimi. Dabar tik liko grįžti į Vokietiją naujiems žygiams. MI5 reikalo ėmėsi labai rimtai: sukurta istorija atkartojo Edžio veiksmus Britanijos žemėje iki menkiausių smulkmenų, inscenizuoti tardymai (taip pat naudojant nemažai fizinės jėgos bei psichologinio poveikio priemonių) ir kryžminės apklausos –visa tai dvigubas agentas puikiai atlaikė.
Maža to, Edžiui buvo pateiktas visas sąrašas klausimų, kurie domino sąjungininkus ir kuriuos vyras turėjo išmokti atmintinai. Klausimai buvo sudaryti taip, kad Edžiui palūžus, vokiečiai negalėtų suprasti, kokios žvalgybinės spragos egzistuoja sąjungininkų turimoje informacijoje. Viskas buvo paruošta ir žvalgas „įsidarbino“ civiliniame britų laive plaukiančiame į Portugaliją. Atvykęs į tikslą vyras kaipmat nuėjo į Reicho ambasadą Lisabonoje, prisistatė ir net pasiūlė paslėpti laive sprogmenis, kurie galėtų pažeisti šį britų transportą. Iš tiesų, Eddie vykdė MI5 užduotį gauti slaptų nacių diversinių sprogmenų pavyzdžius. Operacija pavyko ir sąjungininkai gavo dvi bombas paslėptas laivo kuro – anglių gabalų imitacijose. Vėlgi, nenorėdami išduoti savo agento, britai paskleidė paskalas apie „incidentą laivo mašinų skyriuje“ ir nutempė laivą „ilgalaikiam remontui“ į vieną iš atvirų atsarginių krantinių uoste.
Grįžęs į Vokietiją E. Chapman‘as sėkmingai praėjo visus patikrinimus ir jiems pasibaigus pasidabino krūtinę „Geležiniu kryžiumi“, Vermachto oberleitenanto laipsniu, solidžia 110 000 reichsmarkių premija bei nuosava jachta.
Nusiųstas pasitobulinti į žvalgybos mokyklą Norvegijoje, Edis ten tapo vietine įžymybe ir kolegų numylėtiniu – visi norėjo bendrauti su britų karo gamyklos sprogdintoju. O Edis tikrai buvo šaunus ir savas vyrukas – susirado merginą norvegę bei mielai su visais fotografuodavosi. Taip jau sutapo, kad mergina buvo vietinio pasipriešinimo sąjūdžio aktyvistė ir visos fotografijos su esamais bei būsimais Abvero žvalgybininkais keliavo tiesiai sąjungininkams į rankas.
1944-aisiais m., naciams vėl prireikė jų „Frico“ paslaugų. Birželį jis desantuojamas netoli Londono kur turi stebėti ir koreguoti nacių „V-1“ raketų smūgius Didžiosios Britanijos sostinei. Visuotinai sutariama, kad ši Edžio veikla išgelbėjo nemažai londoniečių gyvybių – kuomet netobulos tikslumo prasme raketos smogdavo į šalia Londono esančias dykras, Edis pavyzdingai raportuodavo, kad „pataikyta į patį miesto centrą“. Dalis sekančių smūgių taip pat skriedavo ne į tankiai apgyvendintas Londono vietas.
Laisvu nuo stebėjimo laiku, kurio paprastai būdavo gerokai daugiau negu „darbo valandų“, jis leisdavo baruose ir šunų kovų varžybose. MI5 suprato, kad laikas baigti „darbinius santykius“ ir po dokumentų „tik niekam nepasakok“ pasirašymo bei 7000 svarų išeitinės kompensacijos, Edis palieka tarnybą.
Gyvenimas tęsiasi, kaip ir vyro nuotykiai – aukso ir antikvariato kontrabanda Viduržemio jūroje bei Prancūzijoje publikuoti memuarai, kurie greitai buvo konfiskuoti, o pats Edis sumokėjo „net“ 50 svarų baudą už „slaptų duomenų išviešinimą“.
Karo metu, turėjęs meilužes abiejose fronto pusėse, Edis vedė ikikarinę savo meilę ir su ja susilaukė dukters.
Pilis Airijoje, antikvariato verslas Italijoje ir puikūs santykiai su savo buvusiu Abvero kuratoriumi, kuris vėliau tapo jo dukters vyru – „gerai ir su nuotykiais gyventi neuždrausi“, toks buvo Eddie Chapman‘o, palikusio šį pasaulį 1997-aisiais metais, gyvenimo moto.
