Pradėjęs kovoti vienoje kariuomenėje, karo pabaigos galėjai sulaukti kitoje ir tik nuo įnoringo likimo bei didžiųjų valstybių sutarimo priklausė ar tavo palaikai patręš žemę už tūkstančių kilometrų nuo tėvynės, būsi nubaustas už jos išdavimą ir baigsi dienas belaisvių stovykloje GULAGE, o gal tiesiog liksi istorijoje prieštaringai vertinamu personažu. Šiandieną, siūlau paskaityti apie vienas paskutinių II-ojo Pasaulinio karo kautynių, kuriose grūmėsi buvę ginklo draugai.

1944-ųjų birželį Europoje atsidarius II-jam frontui, visas pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į sąjungininkų šarvuotas kolonas bei mūšius Prancūzijos miestuose ir kaimuose. Pavykus pralaužti nacių „Atlanto sienos“ pakrančių įtvirtinimus ir pasukus Europos gilumon, pakraščiai tarsi liko už visuomenės dėmesio ribų, tuo tarpu ten dėjosi ne mažiau dramatiški įvykiai. Kiek isteriški įsakymai iš Berlyno skelbė – nei žingsnio atgal, laikykitės iš paskutiniųjų, tuojau pat mūsų stebuklingi ginklai sumals Londoną, o mūsų neprilygstamas Vermachtas sąjungininkus sugrūs atgal į vandenyną. Netiesiogiai buvo ištransliuota žinia – jūsų šeimos, giminės ir artimieji – Vokietijoje, jūsų pasidavimas, labai tiesiogiai atsilieps jų likimams. Ir įgulos kovojo – dažnai iš paskutiniųjų, bet nesitraukė.

Tekselis šalia Nyderlandų – didžiausia Vakarų Fryzų salyno sala, kurios plotas, daugiau kaip 450 kv. kilometrų, o gyventojų skaičius viršija dešimt tūkstančių. Saloje įsikūrusių nacių „Atlanto sienos“ pakrantės gynybos baterijų personalas galėjo beveik gyvai stebėti žemyne besirutuliojančias kovas, patys, tuo tarpu, likdami nuošalyje.

Tekselio sala šiais laikais

Sala, jau ne pirmą kartą tapo išskirtinių karinių veiksmų liudininke – dar 1795-aisiais, Prancūzijai kariaujant su Olandija, sužinota, kad itin šalto sausio speigų metu Olandijos laivynas įšalo šalia Tekselio salos. Prancūzų kavalerijos junginys tiesiai ledu nujojo iki Olandų pajėgų ir pareikalavo pasiduoti. Tai buvo vienintelis atvejis karybos istorijoje kuomet kovos žirgai įveikė karo laivus.

1945-aisiais, salos garnizonas buvo taip pat netipiškas – be kranto artilerijos baterijose įsikūrusių vokiečių, salos pajėgas sudarė 800 gruzinų (kartvelų) iš Karalienės Tamaros 882-jo pėstininkų bataliono. Junginys, sudarytas iš prieškarinių emigrantų pabėgusių nuo sovietų valdžios bei karo belaisvių, kuriems naciai leido pasirinkti – mirti jų lageriuose arba kovoti kartu. Majoras Klaus Breitneris, salos garnizono vadas, dar kovo pabaigoje įsakė kartvelams ruoštis keltis į žemyną ir susikauti su ten esančiais Kanados kariais.

Shalva Loladze

1945 metų balandžio 5-osios naktį kartvelų kariai, vadovaujami 29-rių karininko, buvusio sovietų oro eskadrilės vado Shalva Loladze‘ės sukilo – žiauriose peilių, durtuvų ir lengvųjų pėstininkų ginklų kautynėse buvo nukauta beveik 200 vokiečių (kitais duomenimis, net iki 400), tuo tarpu garnizono vadas K. Breitneris, su saujele ištikimų karių pasitraukė į pakrantėje įsikūrusias baterijas ir pagal galimybes ėmė apšaudyti sukilusius pabūklų ugnimi.

Buvo nedelsiant paprašyta atsiųsti pagalbą ir žemyne likusių Vermachto pajėgų – pakankamai greitai, vokiečių 163-asis Jūrų pėstininkų pulkas, kurį sudarė apie 2000 karių išsilaipino saloje. Tuo tarpu kartvelus jų kovoje ėmė remti negausios salos pasipriešinimo pajėgos, sudarytos iš vietinių olandų. Tuo tarpu žemyne esančios Kanados korpuso pajėgos naktimis galėjo stebėti saloje aidinčius sprogimus bei kylančius ugnies stulpus.

Kanadiečiams vadovavęs generolas-leitenantas Guyus Simondsas vėliau teigė, kad iki tol, jau 10 mėnesių trunkančioje savo aktyvių kovos veiksmų kampanijoje, nieko panašaus neregėjo. Daugybiniai kreipimaisi radijo ryšiu su prašymais baigti skersti vienas kitą neturėjo nei mažiausio efekto kovojantiems, o prašymai, atsiųsti papildomus dalinius kovojančių pusių atskyrimui, iš vadovybės susilaukdavo vienintelio atsakymo: „laukite, kol kas laisvų pajėgumų neturime“.

Išgyvenę kartvelai Tekselyje

Tuo tarpu saloje kautynės tęsėsi – degė vietinių gyventojų namai, trupėjo salos švyturys, abi pusės, dėvinčios tą pačią uniformą, senkant amunicijai talžė vienas kitą uolos gabalais, bet pasiduoti nesutiko. Jau gegužę, pranešus apie hitlerinės Vokietijos kapituliaciją, situacija saloje absoliučiai nepasikeitė, dalis sukilusių pasitraukė į užminuotus priekrantės regionus, slėpėsi pas vietinius gyventojus ir rengė išpuolius prieš vokiečius, šie, pagavę maištininkus, liepdavo nusirengti vokišką uniformą, išsikasti kapo duobę ir belaisvius sušaudydavo.

Gegužės 20-ąją, kuomet visas pasaulis jau bemaž dvi savaites šventė Pergalės dieną, Tekselyje pagaliau išsilaipino kanadiečiai, kuriems saloje, vietomis virtusioje išraustų nuodėgulių krūva, pasidavė daugiau kaip 1500 išvargusių purvinų vokiečių ir keli šimtai kartvelų.

Shalva Loladze žuvo antrąją kovų savaitę, vokiečių garnizono vadas K. Breitneris karą išgyveno (manoma, kad pirmąją sukilimo naktį jam pavyko išvengti kartvelų atakos, nes buvo išvykęs į miestelį pas vietinę meilužę). Atvykusiems Smersh (sovietų karinė kontržvalgybos institucija) daliniams buvo perduoti gruzinų belaisviai, tačiau asmeninėmis Sąjungininkų vadų pastangomis ir prašymu, sovietai su jais pasielgė „humaniškai“ – 26-ri su šeimomis buvo išsiųsti į GULAG‘ą, kiti, po apklausų ir tardymų – paleisti.

Tekselio švyturys pasibaigus kovoms

Sukilimo metu žuvo 120 vietinių gyventojų, 565 kartvelai ir mažiausiai 812-ka vokiečių karių. Salos kapinėse, pavadintose Shalva Loladze vardu, vis dar ilsisi žuvę kartvelų kariai, kuriuos 2005-aisiais, savo vizitu pagerbė jau nepriklausomos Gruzijos vadovas Michailas Saakašvilis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (10)