– Visų pirma, kaip interpretuoti kai kuriuos radinius akmens amžių siekiančiuose mūsų protėvių kapuose – tai buvo papuošalai ar daugiau amuletai, turėję apsaugoti juos nuo viso, kas bloga galėjo pasitaikyti jų gyvenime prieš 5-8 tūkstančius metų?

– Mano domėjimosi laukas baltų kraštuose rastais stiklo karoliais ir jų vėriniais – maždaug nuo I m.e.a iki maždaug XV a. Tad labai sudėtinga pasakyti, kada gi mūsų proproseneliai ir proprobobutės pradėjo puoštis? Nes akmens amžiaus stovyklavietės buvo laikinos, jose nerandame ryškaus kultūrinio sluoksnio, tačiau galima būtų paminėti taip vadinama Duonkalnio žynio kapą (datuojamas mezolitu) – čia rastas dvigubas vyro ir moters kapas. Žynio kūnas ir galva papuošti kabučiais, pragręžtais briedžio, šerno ir tauro priekiniais dantimis. Labai sudėtinga tuos radinius mums dabar interpretuoti: ar tai galima laikyti „papuošalais“, taip kaip mes tai šiandien suprantame, ar amuletais, ar apsauginiais ritualiniais dirbiniais? Nors estetikos ir grožio jausmas, gebėjimas ir noras puoštis, kurti yra kultūros dalis ir visa tai, kas jau akmens epochos žmogų atskiria nuo gyvūnų.

Įvairių kultūrų akmens amžiaus žmonės, slenkant ledynams (traukdamiesi nuo jų ar paskui juos) keliavę po Lietuvos teritoriją toli gražu nebuvo mūsų „proprobobutės“. Jie net nebuvo indoeuropiečiai, o fino-ugrai, kuriuos vėliau išstūmė į rytinį Baltijos jūros regioną atėję indoeuropiečiai, tiesa, dalį jų asimiliuodami. Baltų formavimosi pradžia Pabaltijyje sutampa su virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros įsigalėjimu. Ją vėlyvajame neolite (III—II tūkstantmetis pr. Kr.) į Pabaltijį atnešė iš pietų ir pietvakarių atėjusios indoeuropiečių gentys. Virvelinės keramikos kultūra pavadinta pagal jai būdingą virvelių įspaudais puoštą keramiką, akmeninius laivinius kovos kirvius ir laidoseną suriestoje padėtyje. Dalis šios kultūros gyventojų susimaišė su senaisiais Lietuvos gyventojais ir iš šio mišinio formavosi baltai.

Apie V a. pr. Kr. iš bendro kamieno išsiskiria vakarų baltai, iki V-VII a. m.e. galutinai susiformuoja visos baltų gentys – šias gentis jau neabejotinai galima vadinti mūsų tiesioginiais protėviais. Nedaug žinome apie Rytų Baltijos regiono akmens amžiaus papuošalus. Turime gintarinių kabučių, skridinių, grandžių , sagučių (neskirtos drabužiams) susegti. Vienas iš garsiausių Zveiniekių kapinynas Latvijoje, kur rasta ypač daug papuošalų, tame tarpe į kelių mirusių akis buvo įstatytos gintarinės grandys, kurios buvo įstatytos į molio sluoksnį, kuris dengė mirusiojo akis. Aišku, garsiausios gintarinės skulptūrėlės, kurių dalis rasta XIX a. antrojo pusėje ties Juodkrante kasant gintarą ir gilinant Kuršių marių forvaterį; kita dalis rasta Mozūrų ežeryno regione Lenkijoje. Šios sulptūarėlės greičiausiai buvo vėrinių skirstikliai. Taip pat to meto žmonės puošėsi iš žvėrių dantų pagamintais vėriniais ir amuletais.

Be abejo, visais laikais daugiau puošdavosi moterys, o ne vyrai. Apie vaidilų, ar žynių papuošalus nieko nėra žinoma, kadangi nėra išlikusių empirinių duomenų. Tad kalbos apie tai, kaip mūsų pagoniškojo tikėjimo lyderiai galėjo atrodyti, puoštis, ar kokius ritualus atlikti – kol kas yra tik interpretacijos.

– O kaip mūsų protėviai dirbo su stiklu? Juk jie dar nemokėjo virti, pvz., kvarcinio smėlio Anykščių apylinkėse?

– Stikliniai dirbiniai baltų apgyvendintoje teritorijoje pasirodė pirmaisiais mūsų eros amžiais. Pirmasis stiklas baltų kraštuose susijęs su importu iš Romos imperijos ir jos provincijų. Stiklinių karolių baltų kapinynuose itin padaugėjo IV amžiuje. Tuo metu stikliniai karoliai išplito beveik visoje Lietuvoje. Baltų moterys kaklą gausiai puošė stiklo karolių vėriniais įmaišydamos žalvarinių detalių: įvairių kabučių ir įvijų bei pavienių gintarinių karoliukų. Kiek rečiau stikliniai karoliai buvo nešiojami vyrų ir vaikų, kapuose paprastai randami vienas-du stikliniai karoliukai, kurie greičiausiai buvo nešiojami kaip amuletai. V–VI a. stikliniai karoliai ir toliau derinami su žalvarinėmis detalėmis ar į vėrinius veriami kartu su gintariniais karoliukais. Nuo VIII amžiaus stiklinių papuošalų randama ypač gausiai. Pagrindinės stiklinių karolių radavietės koncentruojasi kuršių Pilsoto, Mėguvos ir Ceklio žemėse. Vakarų Lietuva ar kuršių žemės – vakarų baltams ypač būdingi mėlyno stiklo apskriti ir rantyti karoliai.

Ir stikliniai karoliai VIII–XV/XVI amžiais išlieka tarp populiarių baltų kraštų dirbinių. XIII–XIV a. vėrinių spalvinė gama kito, daugėja vėrinių, suvertų įmaišant nedidelius geltonus ir margaspalvius karolius, kauri kriaukles ir įvairių pavidalų metalinių kabučius bei žvangučius. Krašto christianizacijos pasėkoje be geometrinių formų metalinių kabučių atsiranda ir kryželių. Gausiai nešiojami ne tik įvairūs vėriniai, bet XIV–XVI a. stiklinėmis akutėmis pradėti puošti žiedai, ypač paplinta įvairių tipų klaustuko formos auskarai su stiklo karoliais. Atsiranda maži, vadinamieji biserio karoliukai, kuriais dekoruojama moterų galvos danga ir drabužiai.

Taigi, nuo romėniško laikotarpio pradžios stiklo žaliavos tiekimas į Lietuvos teritoriją nenutrūksta, keičiasi tik importo kryptys. Įdomus faktas: stikliniai karoliai, po žalvario žaliavos buvo antra didžiausia romėniškojo laikotarpio importo patekusio į Lietuvą dalis. Žlugus Romos imperijai, Europoje prasidėjo Didysis Tautų kraustymasis, Gintaro kelias jungęs Vakarų Europą su baltų kraštais nutrūksta. Tačiau stiklinių karolių baltų žemėse nesumažėja. Pasirodo, IX-XII a. stiklo žaliava baltus pasiekia per vikingus, kurie patys gamino stiklo karolius ir palaikė gyvus prekybinius ryšius su vakarų Europa. XIII-XV a. stiklo žaliava Lietuvą pasiekdavo ir per slavų žemes – iš Bizantijos imperijos.

Asociatyvi nuotr.

– Kada mes patys imame gamintis stiklo karolius ir ne tik juos?

– Patikimų žinių apie stiklo gamybą Lietuvoje iki XVI a. neturime. Manufaktūrinė stiklo gamyba Lietuvoje prasidėjo kiek vėliau nei visoje Europoje. Pirmieji stiklo dirbtuves Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkūrė iš Lenkijos atvykę Paleckių šeimos atstovai. Istoriografijoje žinomas Martynas Paleckis (Jono Paleckio sūnus) 1547 m. gavo Žygimanto Augusto privilegiją įsteigti stiklo dirbtuves ir verstis šiuo amatu. Tačiau stiklo dirbtuvių įkūrimo Vilniuje datą reikėtų paankstinti – jos už miesto sienos veikė jau 1525 metais. Ji priklausė Vilniaus vyskupui Jonui, kuris tų metų rudenį leido naudotis dirbtuve iš Lenkijos atvykusiam stikliui Jonui Paleckiui, turėjusiam vyskupui pristatyti nustatytą kiekį stiklo ir kitų stiklo dirbinių. Pirmosios Vilniuje veikusios stiklo dirbtuvės savininkas M. Paleckis savo stiklo dirbinius pardavinėjo nuosavame dviejų aukštų mūrnamyje Vilniuje (dab. Stiklių g. 5). Čia jis buvo įsirengęs parduotuvę ir stiklo gaminių sandėlius; XVI amžiuje, kai veikė M. Paleckio dirbtuvės, Europoje įprastai stiklą gamino iš 1 dalies kvarcinio smėlio ir 2–3 dalių pelenų, o geresnės kokybės stiklą – iš smėlio, kalkių ir potašo su įvairiais priedais. Stiklo gamybai pelenai buvo labiau tinkami (gaunama daugiau ir šarmingesnių pelenų) iš žolių, lapuočių medžių (drebulės, klevo, guobos, uosio, lazdyno). Dėl pelenų gamybos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo masiškai deginami miškai. Pelenus degdavo specialiose duobių pavidalo krosnyse, todėl jie neužsiteršdavo žemėmis.

Tačiau Lietuvos teritorijoje iki šiol nerasta jokio stiklo apdirbimo pėdsakų, todėl apie vietinę stiklo karolių gamybą iki rašytinių šaltinių šiandien reiktų kalbėti itin atsargiai. Galime tik diskutuoti, kad teoriškai tai galėjo vykti ir vietoje, kadangi techniškai procesas nėra sudėtingas, užtenka juvelyrų naudotų žaizdrų, kažkokių labai specifinių įrankių tam nereikia.

P.S. pasirodo, archeologų dirbtuvėse-galerijoje Amatynas (Karmelitų g. 3, Vilnius) https://www.facebook.com/Amatynas visi norintys gali pamatyti ir patys išbandyti: kaip lydomas stiklas ir gaminami stiklo karoliai, kaip gaminami titnaginiai darbo ir kovos įrankiai, juvelyriniai dirbiniai, pagaliau- kaip atliekamos odinių dirbinių rekonstrukcijos. O kadangi visi čia dirbantys yra diplomuoti archeologai, tad ir visi čia gimstantys dirbiniai turi mokslinį pagrindimą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)