Bombonešiai nebuvo vieni – visą operaciją dengė 491 palydos naikintuvas („P-51“ „Mustang“, „P-47“ „Thunderbolt“ ir „P-38“ „Lightning“). Apie 11.30 val. bombonešius apsupo dūmų kamuoliai – vokiečių zenitinė 88 mm artilerija atidengė ugnį į nekviestus svečius. Browno „Pubui“ kliuvo: iš pradžių – į apatinę korpuso dalį ir beveik iš karto po to šalia sprogęs sviedinys sutrupino piloto kabinos stiklą.
Temperatūra lauke skrendant aukštai siekė –40 (arba dar mažiau) laipsnių pagal Celsijų. Variklis Nr. 2 buvo pažeistas ir nustojo veikti. Variklis Nr. 4 gavo papildomą sviedinį ir taip pat užgeso. Brownas stengėsi susitvarkyti su juo – bandė apsaugoti kairįjį sparną, kad šis nesubyrėtų, o į „Pubą“ ir vėl buvo pataikyta.
Radijo ryšiu atėjo įsakymas mesti bombas. Brownas vargais negalais jį įvykdė ir stengdamasis laikyti rikiuotę pasuko jūros – namų – pusėn. Orlaivio vadas suprato, kad išsilaikyti rikiuotėje jam vis dėlto nepavyks, ir pradėjo pamažu atsilikti – palydos naikintuvai ir kitos „Skraidančios tvirtovės“, sudariusios gana patikimą priedangą, pamažu tolo priekyje...
Staiga antrasis pilotas pastebėjo tai, ką matyti jie šiuo metu mažiausiai norėjo: horizonte pasirodė tamsiai pilki siluetai – vokiški „FW.190“ naikintuvai. Tarsi to būtų mažai, iš kito šono artėjo keli messeršmittai „Bf.109“. Čarlio ekipažas pasiruošė kautynėms: staigiai pasukęs vos gyvą „tvirtovę“ nosimi į „190-ukus“, Čarlis sudarė puikią poziciją viršutiniam šauliui, ir jo sudvejinti „M2“ „Browning“ kulkosvaidžiai pasiuntė ugnies uraganą tiesiai į vokiečius. Vienas fokke-vulfas užsiliepsnojo iš karto, kitas, stengdamasis išvengti viršutinio kulkosvaidininko ugnies, nėrė žemyn, bet papuolė į „B-17“ nosyje esančio kulkosvaidininko taikiklį. Tuo tmetu messeršmittai priartėjo iš lėktuvo galo.
Lėktuvo uodegoje esantis kulkosvaidžio lizdas nuo žemos temperatūros užšalo, ir kulkosvaidininkui nepavyko nusitaikyti – jis davė Brownui signalą ir tas, stengdamasis išvengti mirtinos atakos, paleido lėktuvą į staigų pike. Vokiečiai atakavo savo 20 mm patrankomis, kurių kulkos skrodė „B-17“ kiaurai, žalodamos įgulos narius ir talžydamos „Pubą“.
Galiniam šauliui Hju Ekenrodui nutraukė galvą, į šipulius sudaužė radisto raciją ir išmušė akį, sužeidė kitus įgulos narius. Likę gyvieji kovojo keliasdešimties laipsnių šaltyje, bet jėgos buvo nelygios. Dar viena serija vokiškų sviedinių pažeidė Browno deguonies balioną. Dusdamas jis stengėsi išlyginti lėktuvą – šis sviro kairėn ir didžiule spirale ėmė artėti žemės link. Pilotas prarado sąmonę.
Tuo metu girgždanti „Tvirtovė“ skrido virš aerodromo, o ten kilti ruošėsi Francas Štigleris, kuriam iki Riterio Kryžiaus apdovanojimo trūko... vieno numušto „B-17“. Gyvenimas kupinas sutapimų, ir Brownui tuo sutapimu tapo Luftwafės asas Štigleris – šis nedelsdamas ėmėsi persekioti amerikiečių orlaivį. Tik „bėda“, kad vokietis nebuvo tipiškas asas, – numušęs 5 britų lėktuvus „Mūšyje dėl Anglijos“, jis nelabai norėjo šiais pasiekimais dalytis piešdamas simbolius ant lėktuvo fiuzeliažo, dėl ko sukėlė net gestapo susidomėjimą, bet jo profesionalumas mūšyje dėl Sicilijos, kovos kartu su Afrikos korpusu privertė skeptikus užsičiaupti. Ir visgi.
Francas pradėjo ataką, bet nuo lemtingo gaiduko paspaudimo susilaikė. Visų pirma, turėdamas net 13 kulkosvaidžių, priešininkas į jį nešaudė. Priskridęs arčiau Štigleris suprato, kodėl, bet nesuprato, kaip – tai, kas skrido priešais jį, apskritai neturėjo skristi... Bet skrido.
Francas padarė pirmą nedovanotiną klaidą, vertinant iš nacių karininko pusės: lėtai prisiartino prie amerikiečių bombonešio – priešininko kabinoje į jį žvelgė pusiau gyvas amerikiečių lakūnas, per stebuklą vis dar valdantis didžiulę mašiną. Štigleris pradėjo mojuoti ranka, rodydamas, kad būtina leistis žemyn, nes priartėjus prie „Atlanto sienos“ amerikiečiai neturi net teorinio šanso išlikti gyvi. Brownas purtė galvą. Priekyje jau ryškėjo kranto linija ir vokiečių zenitinės baterijos.
Sunku pasakyti, ką galvojo vokiečių priešlėktuvininkai, išvydę pabaisiškos išvaizdos amerikiečių „B-17“ ir jį lydintį messeršmittą, bet ugnies jie neatidengė. Brownas su savo likusia komanda sėkmingai pasiekė Angliją ir visas skrydis buvo kaipmat užslaptintas – kur tai matyta, kad priešas išgelbėjo „B-17“?!
Francas grįžo į aerodromą ir tylėjo – mažiausia žinia apie tai, ką jis iškrėtė, jam kainuotų karo lauko teismą ir neišvengiamą mirtį. Karas baigėsi, istorija, atrodė, taip pat. 1985 metais „Boeing“, švęsdama 50 metų „B-17“ „Skraidančios tvirtovės“ jubiliejų, pakvietė veteranus į šventę. Šventėje dalyvavo vienintelis vokietis lakūnas. Tai – Francas Štigleris, jis interviu vietiniams žurnalistams papasakojo šią istoriją. O Brownas tais pačiais metais parašė laišką į specializuotą vokiečių leidinį – bandė sužinoti jį išgelbėjusio lakūno likimą.
Čarlis Brownas ir Francas Štigleris susitiko 1990 metais. Draugystė tęsėsi iki pat abiejų mirties 2008-aisiais.
