Tačiau buvo dienų, kai ši įžymybė išgyveno ne pačius geriausius laikus. Po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzijoje buvo viešai aptarinėjama, kad Eifelio bokšto remontas bei priežiūra yra tiesiog per brangus malonumas karo nualintai šaliai. Viena iš problemos sprendimo alternatyvų – objektą nugriauti ir priduoti kaip metalo laužą. Tokias naujienas perskaitęs garsus sukčius Viktoras Lustigas sugalvojo neįtikėtiną aferą.

Atvykęs į Paryžių, jis suklastojo savo asmens dokumentus ir tapo aukštas pareigas užimančiu ministerijos atstovu, kuriam pavesta rūpintis Eifelio bokšto pardavimu. Į prestižinį viešbutį jis pakvietė penkis turtingus metalo pramonės atstovus. Viskas tviskėjo prabanga: naujausi automobiliai, liukso klasės apartamentai, turtingiausi miesto džentelmenai ir gražiausios damos. V. Lustigas buvo labai patyręs sukčius, todėl puikiai mokėjo įsijausti į vaidmenį ir identifikuoti potencialią auką. Tokiu nelaimėliu tapo turtuolis A. Poissonas.

Viktoras Lustingas (viduryje)

Atvykęs į antrąjį susitikimą, pirkėjas pareiškė, kad jo žmonai toks sandoris kelia didelių abejonių, todėl jis nėra tikras, ar verta tęsti derybas. Tuomet savo vaidmens ėmėsi V. Lustigas. Jis nurodė, kad yra nepakankamai gerai apmokamas valstybės tarnautojas. Tačiau už tam tikrą atlygį jis galėtų užtikrinti ponui A. Poissonui Eifelio bokšto pardavimo sutartį. Pokalbio metu turtuolis buvo įtikintas sandorio sėkme, taigi jis sumokėjo prašomą sumą ir kyšį V. Lustigui už tarpininkavimą. Gavęs pinigų pilną lagaminą, sukčius nedelsiant sėdo į traukinį, vykstantį į Austrijos sostinę Vieną. Vyras nuolat sekė naujienas, tikėdamasis pamatyti savo atvaizdą ir žinias apie tai, kad apgaule pasisavino didelę sumą pinigų. Tačiau tokių naujienų nebuvo.

Ponas A. Poissonas nuvyko į ministeriją ir pateikė Eifelio bokšto pirkimo – pardavimo sutartį. Verslininkas pasiteiravo, kada statinys bus išmontuotas ir perduotas jam kaip metalo laužas. Valstybės tarnautojams tokie pareiškimai sukėlė daug juoko ir virtinę pašaipų. Nusivylęs turtuolis suprato buvęs apgautas, todėl apie neįvykusį sandorį, saugodamas gerą vardą ir reputaciją, nepranešė net policijai.

Viktoras Lustingas

O štai V. Lustigas trynė rankomis ir sugalvojo dar vieną aferą – Eifelio bokštą parduoti antrą kartą. Jis vėl išsiuntinėjo pakvietimus kitiems stambiems verslininkams su pasiūlymu įsigyti Prancūzijos valdžiai nebereikalingą statinį. Tačiau šį kartą apgavystė nepavyko – apie įtartiną sandorį buvo pranešta policijai. V. Lustigas nedelsiant pabėgo į JAV, kur tęsė kriminalinę veiklą.

Galiausiai už sukčiavimą ir netikrų pinigų platinimą vyrui buvo paskirta 20 metų įkalinimo bausmė garsiajame Alkatraso kalėjime. Nusikaltėlis mirė 1947 m., kai jį, 57 metų vyrą, pakirto plaučių uždegimas. Mirties liudijime įrašyta, kad V. Lustigo profesija – pardavėjas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)