Bet visų pirma – atsigręžkime į praeitį: o kokia gi buvo sovietmečio nomenklatūra? Šia tema kalbiname Algimantą Matulevičių – buvusį to meto nemenką komjaunimo funkcionierių, praėjusį ne per vieną anų laikų nomenklatūros atstovų grūdinimo etapą.
Tuo metu šiuo skambiu terminu buvo vadinamas įvairių vadovaujančių pareigybių sąrašas, kuriuos „kuruodavo“ absoliučią valdžią visoje raudonojoje imperijoje turėję partiniai komitetai. Kiekvienas (rajono, miesto, respublikos ir, pagaliau, – sąjunginis) tuos sąrašus tobulindavo savo kompetencijos ribose. O skiriamasis to meto elito (tuomet taip vadinosi nomenklatūra) požymis buvo tas, prisimena pašnekovas, kad kiekviena nomenklatūrinė pareigybė būtinai turėjo po keletą kandidatų rezerve. Į dėl kokių nors priežasčių atsilaisvinusią kėdę – partinėje ar gamybinėje piramidėje – pirmiausiai būdavo skiriami asmenys iš to taip vadinamo rezervo. Suprantama buvo ir išimčių, bet bent jau žemutinėje ir vidurinėje grandyje to buvo paisoma. Be to, bent jau TSKP viduje, galiojo griežta taisyklė: netapsi partijos rajono (miesto) pirmuoju sekretoriumi, nedirbęs vadovaujančio darbo įmonėje bei nevadovavęs žmonėms žemesnėse partinėse pareigose. O jau pareigos respublikos valdymo lygmenyje iš kandidato įsakmiai reikalavo būtinai turėti gerą išsilavinimą ir būtinai – nemažą darbo patirtį įvairiose (partijos ar ūkio) valdymo grandyse. Pageidautina – žemutinėse ar vidutinėse.
Būtent šis reikalavimas, pabrėžia A. Matulevičius, ir trukdė jau prasimušusių „į viršų“ asmenų sūnums ar dukroms „eiti per galvas“, tai yra, greitai, peršokant tarpines grandis, gauti aukštas pareigas. Be abejo, sovietinė nomenklatūra visaip bandė padėti savo atžaloms, įtaisant jas į prestižinę aukštąją mokyklą ar „šiltą“ postą gamyboje ar partinėje hierarchijoje. Tačiau tai padaryti pasisekdavo gana retai, nes ir nomenklatūros atstovai turėjo laikytis bendrų taisyklių. Ir ne vienas, jas pažeidęs, pats buvo pažemintas pareigose.
A. Matulevičius prisimena: jam dirbant Vilniaus miesto pirmuoju komjaunimo sekretoriumi, vienas aukštas Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pareigūnas bandė prastumti į etatines (tai yra apmokamas) pareigas komjaunime savo sūnų. Pašnekovas tam pasipriešinęs, nes aiškiai matė atžalą esant „kiauru“ karjeristu. Tėvas dar bandė „šakotis“, tačiau labai greitai užsičiaupė, kai tuo susidomėjo partinės kontrolės komitetas (tai buvo toks savotiškas KGB partijos viduje su labai plačiomis galiomis).
Be abejo, būta ir išimčių. Bet – labai jau retų. Viena iš tokių – garsi Paleckių pavardė. Visų pirma, tai buvęs europarlamentaras Justas Paleckis, kuris, būdamas vieno tuomečio Respublikos vadovų sūnus, baigė Vilniaus Universitetą, toliau tęsė diplomatinius mokslus Maskvoje ir sovietmečiu ilgai dirbo sovietų diplomatu Vakaruose (tai buvo praktiškai nepasiekiama tuo metu daugelio lietuviškos nomenklatūros atstovų svajonė). Pasiprašęs pats vėliau grįžo į Lietuvą. Tolesnė šio asmens karjera visiems žinoma.
O štai ilgamečio Lietuvos „vietininko“ Antano Sniečkaus sūnus ir dukra tapo mokslininkais ir, kiek pašnekovas girdėjo, to meto „viršūnėse“ abu elgėsi labai kukliai. Tiesa, buvusio LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus sūnus (vienintelė visų nomenklatūrininkų atžala) tapo sveikatos viceministru, prieš tai padirbėjęs vienos ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju. Bet į viceministro pareigas jį „prakišo“ ne pats jau akivaizdžiai senstantis tėvas, o tie asmenys iš jo aplinkos, kurie ir norėjo „pirmajam“ įsiteikti. Tačiau tėvas greitai mirė, sūnus pradėjo gerti ir iš pareigų buvo pašalintas.
„Žodžiu, tuomet partijos bei ūkio valdymo grandyse skambėjo daug garsių pavardžių, bet į aukštas pareigas sostinėje ar respublikos mastu nomenklatūrininkų sūnūs ar dukros nebuvo proteguojami", – sovietinės nomenklatūros ypatybes apibendrina A. Matulevičius. Pašnekovas visai neidealizuoja buvusios nomenklatūros sistemos: pirma, ji buvo mums primesta iš šalies, antra – ne visuomet buvo efektyvi ir pagaliau trečia – o ką mes sukūrėme vietoje jos?
Drakonas mirė! Tegyvuoja... drakonas!
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pirmasis ir svarbiausias 1988–1989 metų lozungas buvo: šalin sovietines privilegijas! Dabar tai prisiminęs pašnekovas tik liūdnai šypsosi: „Gėda ir sakyti, kas liko iš tų žmones taip uždegusių idėjų. Kas jau kas, o vakarykščiai kovotojai su privilegijomis patys pirmieji tiesiog žaibiškai užsikrėtė tuo nesibaigiančios gerovės siekimu. Pats įdomiausias faktas, kad 1990 m. kovo 11 d. paskelbus atkuriant Nepriklausomybę de jure, pats pirmasis pasigerino gyvenimo sąlygas Nepriklausomybės Akto signataras, pirmas Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius, nuo 1993 m. Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatoriai) partijos pirmininko pavaduotojas Mečys Laurinkus. Rezoliuciją jam skirti butą Čiurlionio gatvėje Ministrų Tarybos name, – ant jo pareiškimo su nurodymu laikinajai premjerei K. Prunskienei „Skirti“ pasirašė Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Lansbergis. Kuris, beje, ir pats nesikuklino, pavyzdžiui, apdovanojimų srityje. Ir dabar lieka iki galo neaišku už ką jis gavo Nacionalinę kultūros premiją. Lygiai taip pat neaišku iki šiol: o už ką V. Lansbergį tuometė sovietų valdžia taip pagerbė jo 50–mečio proga, suteikdama jam LTSR Nusipelniusio kultūros veikėjo vardą? Juk tada oficialiai jis buvo tik eilinis tuometės konservatorijos dėstytojas…"
Mūsų politikų kredo: už nieką ir niekada neatsakome
Taip, dabar jau visiškai nesvarbu, kad vakarykščiai sąjūdiečiai išsilakstė po lyg ir skirtingas (bent jau išoriškai) partijas, o teisingiau po savo „chebrytes“. Taip kas atsidūrė pas socdemus, kas – pas konservatorius, kas – pas liberalus, kas – pas krikdemus ar darbiečius ir t.t. Kiek per tuos trejetą dešimtmečių jau išsidalinta (nemokamai arba beveik nemokamai) žemės sklypų? O kiek rentų jau pasiskirta? O juk Sąjūdis – kaip pamenate, buvo nuolat akcentuojama, – tai buvo visa Lietuva. O kiek dabar tokių personų susireikšminusiomis pozomis sėdi švenčių metu ir būtinai – išskirtinėse vietose? Arba giriasi už valstybės pinigus sukurtuose serialuose apie savo menamus „žygdarbius“ išlaisvinant Lietuvą. Ką čia Lietuvą, o žymiai daugiau – sugriaunant visą Sovietų Sąjungą.
Kaip be sąžinės graužimo, prisidengiant krize, sumažinamos pensijos pusei milijono senolių ir kai tik aplinkybės leidžia – sau gerovę (eilinį kartą) tuoj pat pasigerina teisininkų bei politikų kastos. Kaip politikai ir šalies vadovai turi tiek arogancijos, kad sakydami pagyrūniškas kalbas valstybinių švenčių proga, niekada nepasako, kad ne jie iškovojo tą Nepriklausomybę, ypač turint mintyse buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Kaip ir mūsų „pirmosios bangos“ politikai neigia savo kaltę, kad tai jų netoliaregiškos politikos dėka buvo nuskurdinti šimtai tūkstančių mūsų valstybės žmonių.
Kad tie mūsų „iš niekur“ gimę politikai pro pirštus žiūrėjo, kai žmonių ir valstybės išparceliavimo sąskaita turtus susikrovė 485 Lietuvos milijonieriai. Kurių nė vieno nesimatė nei prie TV bokšto, nei prie Aukščiausiosios Tarybos, kai viskas dar kabojo ant plauko. Ir kažkodėl visai negėda visai mūsų politikų „kastai“, kad tai jų dėka milijonas mūsų tėvynainių ne iš gero gyvenimo išguiti iš Tėvynės sau ir savo vaikams duoną uždirbti. O likę Tėvynėje XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje net 600 tūkst. lietuvaičių balansuoja ant skurdo ribos.
Žodžiu, taria apibendrinamąjį žodį A. Matulevičius, nemažos dalies mūsų taip vadinamų politikų amoralumas, pagrįstas gobšumu ir nepotizmu, labai greitai tapo mūsų valstybės gyvenimo norma. Jis klesti savivaldybėse, joms pavaldžiose įmonėse, ir, aišku, ministerijose. Įvairaus plauko giminėms ir „draugams“ prikurta aibė vietų valstybės įstaigose, o jei vietų jau nėra – ne bėda, rasime šiltų vietelių tam skirtose viešosiose įstaigose. Kurios – kažkodėl – finansuojamos iš biudžeto. O kiek ES paramos lėšų atitenka svainiams?
Ypač originaliai pasielgė naujosios 2020 m. Seimo daugumos atstovė, „Laisvės“ partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė: į savo viceministrus, kuruosiančius ES paramos lėšas, paskirdama poną Vincą Jurgutį – savo draugės vyrą. Didelius pinigus skirstyti turi tik savas žmogus... Sovietinė nomenklatūra apie tokius postus ir turtus, krentančius lyg mana iš dangaus, net sapnuote nesapnavo. Ir per tuos trejetą dešimtmečių tai tapo lietuviškos, jau susiformavusios nomenklatūros, „savosios“ biurokratijos gyvenimo norma.
Kelias į viršūnes. Lietuviškas variantas
Dar vienas charakteringas naujosios nomenklatūros (atsiprašau, elito) atstovų bruožas, vardija ir Seime, ir partijose tai patyręs A. Matulevičius, – ne per gabumus, ne per intelektą ir nuoširdų darbą, o per pataikavimą valdžią jau turintiems asmenims iš esmės gaunami postai bei pareigos. Arba – tiesiog vienas ar kitas banaliausiai... nusiperkami. Suprantama ne tiesmukiškai, o rafinuotai, bet juk veiksmas vis tiek su kvapu. Taip, taip: ir vieta partiniuose sąrašuose, ir geresnis postas ministerijoje ar savivaldybėje jau seniai turi savo „taksą“. Norinčių jų įsigyti (už pinigus ar kokias diskretiškas paslaugas) visada pakanka, nes tokios vietos, pasirodo, gana greitai „atsiperka“. Ir tokiais keliais į naująjį elitą prasibrovę asmenys nesigėdija iš aukšto žvelgti į jų niekinamą tą „runkelių“ minią.
O kadangi jau prabėgo trejetas dešimtmečių kapitalizme, tai užaugo ir nauja karta. Ir mūsų „pirmosios bangos“ nomenklatūrininkai jau tempia paskui save išskirtinai doras ir gilia išmintimi nepasižyminčias atžalas į valdžios Olimpą. Ir dėl to visiškai nesigėdija: tai – elgesio norma mūsų „viršūnėse“.
A. Matulevičiaus nuomone, paskutinis „topas“ mūsų elito atstovų veiksmuose, stumiant į viršų savo atžalas – tai V. Lansbergio anūko Gabrieliaus Lansbergio išsirinkimas į Europos Parlamentą, o vėliau – į paties senelio įkurtos partijos pirmininkus. Juokavome, kad net didysis stagnatorius, TSKP CK generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas taip nesugebėjo, jo sūnelis ir žentas šia prasme pasirodė besantys tikri nevykėliai – tik viceministrais tesugebėjo tapti. O žentas po valdžios pasikeitimo 1982 metais vėliau net kalėjime sėdėjo. Tad A. Matulevičius, gana ilgai priklausęs ir sovietiniam, ir dabartiniam elitui, iki šiol nesuvokia: už kokius nuopelnus „patriarcho“ anūkas, vos sulaukęs pilnametystės, gavo darbą šalies diplomatinėje tarnyboje? Kuo jis ten pasižymėjo? Ir kodėl, nepadirbęs net Vilniaus miesto Tarybos deputatu, šis vyrukas dabar jau – net Lietuvos užsienio reikalų ministras. Gal jis labai gabus ar charizmatiškas? Gal. Bet kodėl tada reikėjo į pastaruosius rinkimus į Seimą partijos sąrašą vesti ne jam pačiam, o net ne partinei Ingridai Šimonytei?
O ar žinote, kiek vyrų, žmonų, dukrų ir sūnų, giminių-giminaičių įtaisyti aukštuose diplomatiniuose, kituose valstybiniuose bei politiniuose postuose? Kai kurie iš jų išmoningai maskuojasi: pvz., dukros, seserys – savo vyrų pavardėmis. Visuomenė apie tai dažniausiai sužino tik tada, kai žurnalistai iškapsto skandalu kvepiantį atvejį. O kiek neiškapsto?
Seimas: geriausias tramplinas atžaloms kilti į „viršų“
Šalies parlamentas pastarąjį dešimtmetį tapo tuo tramplinu, kuriame kaupia jėgas bei patirtį politikų vaikai. Mat deputato mandatas ir darbas (jei dirbama iš tikrųjų) šioje valstybės institucijoje yra tiesiog idealus kilimo takas naujiesiems elito atstovams. Galimybių pažinti valstybės valdymą iš vidaus, užmegzti naudingas pažinti bei ryšius – begalė, o atsakomybės – absoliučiai jokios. Bet kokią klaidą galima nurašyti kaip „jaunatvišką maksimalizmą“. O tėvelių tylomis duodami patarimai padeda sparčiau tobulėti.
Tad nieko nuostabaus, kad jau ketvirtą kadenciją Seime dirba signataro, buvusio europarlamentaro konservatoriaus Algirdo Saudargo sūnus Paulius. Šeimyninę rangą valstybės valdyme praktikavo ir Mazuronių šeima: buvusio aplinkos ministro, buvusio „tvarkiečio“, o vėliau darbiečio Valentino Mazuronio sūnus Andrius į Seimą taipogi jau išrinktas trečią kartą. Ir be to jau tapo Seimo vicepirmininku. Suprantama, ne be Viktoro Uspaskicho (tampriai siejamo su Rusijos specialiosiomis tarnybomis) palaiminimo. Konservatorius, buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas – ilgamečio Seimo nario konservatoriaus Ryto Kupčinsko sūnus, taip pat Seimo narys – ir jau nebe pirmą kadenciją.
Įdomus Seimo nario liberalo Eugenijaus Gentvilo sūnaus Simono kelias į Seimą, o dabar– jau ir į Vyriausybę. Jis ne iš karto buvo sėkmingas. Būta ir nesėkmių. Tačiau tėvelio politinės padėties ir sukto charakterio dėka vis tik pasisekė daug padaryti. Lai vyresnysis E. Gentvilas nesupyksta už epitetą „suktas“, sako A. Matulevičius. Ir priduria: nes tam yra pagrindo. Mat E. Gentvilui vadovaujant Liberalų sąjungai, pastariesiems niekaip nesisekė pakliūti į Seimą. Tik pasikvietus Rolandą Paksą į LS pirmininkus, pagaliau pasisekė: liberalai gavo net 36 mandatus (2000 m). O nepraėjus nei metams, partijos pirmininko postą E. Gentvilas iš R. Pakso... atsiėmė. Lygiai kaip jį dabar atidavė mažai politikoje buvusiai ir per minėtą rokiruotę Seimo pirmininke tapusiai Viktorijai Čmilytei-Nielsen. Ir kas gali paneigti, kad už tai sūnus Simonas Gentvilas, be jokios praktinio darbo patirties tapo aplinkos apsaugos ministru? Kur, beje, nepatyrimas vykdomojoje valdžioje jau pradeda virsti viešais ir rimtais konfliktais. Beje, E. Gentvilas buvo ir dabar už korupciją teisiamo Eligijaus Masiulio „bosas“ ir protežė. Bet kai E. Masiulis „sudegė“, labiau patyręs labai gražiai „pasiplovė“ į šoną. Tarsi net pamiršęs, kad tai E. Masiulis jam kažkada labai gerai atsilygino, paskirdamas E. Gentvilą Valstybinio jūrų uosto direkcijos generaliniu direktoriumi.
Ne už gražias akis į Seimą atėjo ir Vilniaus Universiteto Senato antrai kadencijai neperrinktas buvęs rektorius A. Žukauskas. Pasirodo jie su buvusia Prezidente Dalia Grybauskaite vienoje mokykloje mokėsi. Manau niekas nepaneigs, kad ir Žygimantas Povilionis turi būti dėkingas savo žymiems gimdytojams, kaip ir jaunieji „pradedantieji“ politikai Arūnas Valinskas bei Matas Maldeikis. Kaip ne keista, bet būtent pas konservatorius daugiausia nepotizmo apraiškų, ir tik antrieji – liberalai. Keistai pasielgė konservatorių frakcija į šios kadencijos vienų iš prestižiškiausių komitetų pirmininkus delegavusi gan neskaidrios reputacijos Seimo narius. Tikriausiai skaitytojai dar nepamiršo parlamentaro Mykolo Majausko sukelto skandalo, kai merginos pradėjo viešai liudyti (tiesa, vėliau buvo gan greitai nutildytos...), kad jis prisidengęs darbu su jaunaisiais konservatoriais, jas net į savo namus vesdavosi. Pikti liežuviai kalbėjo, kad būta ir nepilnamečių... O štai žmona tokį jo elgesį kažkodėl traktavo kaip amoralų, nes pora neužilgo išsiskyrė. O kiek triukšmo buvo dėl VSD išslaptintos pažymos, kurioje jaunasis konservatorius Laurynas Kasčiūnas figūravo kaip „MG Baltic“ neskaidrių interesų „pramušinėtojas“... Tačiau konservatorių moralės samprata yra tokia lanksti, kad jam dabar patikėjo vadovauti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui.
Giminystės ir draugų protekcijos tema žurnalistų kalbinami jaunieji politikai kaip susitarę dėsto tą patį per tą patį: pirma, žmonės balsavo už mane, nes žmonės tradiciškai balsuoja už žinomas pavardes; antra, garsi pavardė įpareigoja,– žmonės sūnų (anūką) visada lygina su tėvu (seneliu); trečia, rinkėjai daugiau tikisi iš mūsų, politikų atžalų... Stop! Būtų labai konstruktyvu iš jaunųjų politikų (jei taip juos galima pavadinti) pusės, jei „labiau patyrusių“ atžalos kiekviena proga nepasikuklintų pavardinti: aš, eidamas parlamentaro (ar miesto, rajono tarybos) nario pareigas, ar dirbdamas vykdomojoje valdžioje – nuo ministerijos iki savivaldybei pavaldžios įmonės – jau spėjau nuveikti tą, tą ir tą. Tyla. Naujieji lietuviškojo politikos Olimpo gyventojai būtinai pasigirs, kokias pareigas jie užima, kokiose komandiruotėse jie pabuvojo šiemet ar pernai, tačiau apie atliktus darbus – tylės kaip susitarę. Nieko nuostabaus: tai yra bendras šiandieninių mūsų politikų elgesio kodas: bendromis frazėmis kalbėti apie savo (ar partijos) laimėjimus ir konkrečiais pavyzdžiais –badyti akis rinkimus pralaimėjusiems konkurentams. Tad vaikai sparčiai mokosi, ir mokosi labiausiai iš savo tėvų: gerbiami rinkėjai, aš atstovauju garsią giminę, todėl vien tik dėl to ir balsuokite už mane... Nemažai daliai rinkėjų, kuri savo simpatijas dalija ne pagal partines programas, o vien tik pagal kandidatų išvaizdą bei iškalbą (turinys šiai žmonių kategorijai neegzistuoja), to visiškai pakanka...
Ilgas tikrojo elito formavimosi kelias
Būtų labai įdomu, jei pagaliau atsirastų mūsų elito istorija: nuo Mindaugo laikų iki dabar. Atsiskleistų tiesiog katastrofiški mūsų valdančiųjų sluoksnio praradimai. Juk mūsų Mindaugo – Algirdo – Kęstučio – Vytauto laikų diduomenė nepaprastai nukraujavo nesibaigiančiuose karuose. O per 16–18 amžius išlikusieji mūsų stambieji didikai galutinai nutautėjo. Du sukilimai 19 amžiuje praktiškai išnaikino dar nenutautėjusį smulkiųjų bajorų luomą. 1940 metais (o pokariu – pribaigė) raudonieji okupantai sunaikino kulkomis ar badu Sibire tą mūsų tautos elitą, kuris tik tik susiformavo prieškariu. Apie pokario elitą jau kalbėjome. O kokiomis vidinėmis taisyklėmis vadovaujasi dabar save elitui priskiriantys asmenys – akivaizdu visiems „runkeliams“, net ir neskaitantiems šio straipsnio.
Tad pakankamai aktualiai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo istorikės Tamaros Bairašauskaitės mintys apie elito atsakomybę savajai nacijai. Ir visų pirma – apie elito atsakomybę prieš visuomenę ir valstybę. Tyrinėdama feodalinės Lietuvos aukštuomenės narių gyvenimą, mokslininkė atkreipė dėmesį: bajorai sau prisiimdavo atsakomybę rūpintis kitomis visuomenės grupėmis. Bajorija tai laikė savo pareiga, kurią ji ypatingai gerai jautė. Mat jie, bajorai, yra stipriausi, jų rankose – valstybės gynimas, finansai, pagaliau – švietimas. Žodžiu, anuomet elitas aiškiai suvokė savo misiją: Dievas liepė jiems rūpintis kitais, nes bajorai yra stiprūs ir privalo pagelbėti silpnesniam. Ir tam, kad ir patys išliktų, nes nėra izoliuoti nuo kitų, ir dar – kad visuomenė taptų geresnė.
Deja, pastebi tyrinėtoja, šiuolaikinis elitas nebejaučia jokio ryšio su vargingiau gyvenančiais savo tautiečiais ir nesistengia jais rūpintis. Taip yra todėl, spėja T. Bairašauskaitė, kad dabartinis elitas yra absoliutus naujokas visuomenėje: be jokių tradicijų ir be moralių vertybių sistemos. Nes tikrajam elitui reikia laiko ir sąmoningų pastangų subręsti ir užaugti, kad jie, išrinktieji, pajaustų ir nuolat jaustų savo atsakomybę už visą visuomenę bei valstybę. Žodžiu, tikrajam elitui reikia subręsti. Tik... kiek laiko tai užtruks ir kokią kainą sumokės mūsų visuomenės dauguma už tą ilgai trunkančią brandą?
