Nacių surengtos britų skerdynės Prancūzijoje: išgyvenusiųjų pasakojimai tokie šiurpūs, kad jais niekas netikėjo

Rašant apie XX-ojo amžiaus karus, neišvengiamai susiduri su vertinimo dilema ir nepatenkintais skaitytojais. Paminėjęs sėkmingas Raudonosios Armijos karo operacijas ar atskirus karių drąsos atvejus gali būti išvadintas „raudonu“, o aprašydamas vokiečių karo sėkmę – „nacių gerbėju“. Pasak senovės Romos veikėjo Tito Livijaus – „Vargas nugalėtiesiems“, juolab, karą pralaimėję naciai išties dažnai elgėsi itin siaubingai, ko niekaip negalima pateisinti „karo stresu“ ar „susidariusiomis ypatingomis aplinkybėmis“, nors tokių bandymų istorijoje apstu. Apie kelis žiaurius įvykius, jų aplinkybes, juos vykdžiusius asmenis ir jų likimus skaitykite žemiau.

Dar viduramžiais, Europos didikų tarpusavio karuose apstu faktų, kuomet tiesiogiai ar dalinai sujungtos giminystės ryšiais atskiros šeimos bei aristokratijos klanai vengdavo perteklinių žiaurybių savo priešininkų atžvilgiu. Tradicija ši atkeliavo ir iki II-ojo Pasaulinio karo kuomet vienos karo taisyklės buvo taikomos „saviems priešams“ ir visai kitos – svetimšaliams.