Mūsų sostinė per paskutinį karą išgyveno tikrą „tvaną“: įtampą tarp lenkų ir lietuvių sovietai nusprendė išspręsti vienu kirčiu

Per penkerius metus mieste pasikeitė šešios santvarkos

Antrasis pasaulinis karas Vilniaus raidoje – labai sudėtingas laikotarpis, drastiškai pakeitęs jo gyventojų padėtį ir likimus. „Karinį“ miesto gyvenimo laikotarpį reikėtų suskirstyti į mažesnius etapus: 1) 1939 m. pabaiga–1940 m. birželio vidurys – integracijos į Lietuvos Respublikos gyvenimą metas; 2) 1940 birželio 15–1941 m. birželio 23 d. – pirmasis sovietmetis, kurį lydėjo gyventojų padėties radikalizacija; 3) 1941 birželio 24–1944 liepos 13 d. – vokiečių okupacijos laikotarpis, ženklinęs dalies miesto bendruomenės narių žūtį; 4) 1944 liepos 13–1945 m. gegužės 8 d. – antrasis sovietmetis, sukūręs naują miesto bendruomenę.

Didesnį dėmesį sutelkime į keletą svarbių aspektų, apie kuriuos kalba rusų karo istorikas Vladimiras Kustovas neseniai viename Rusijos portalų paskelbtame straipsnyje „Kaip lietuviai migrantai Vilniuje atsidūrė“. Minėtas straipsnis nutyli – sąmoningai ar ne – daugelį svarbių to meto momentų, todėl kalbinama istorikė atkreipia dėmesį į mūsų visuomenei mažiau žinomus faktus iš to nepaprastai audringo laikotarpio Vilniaus miesto ir jo gyventojų istorijoje.