Iš pradžių, „sausa“ istorija be pašalinių komentarų: Pavelas Grigorjevičius Ponedelinas gimė 1893-iųjų metų kovo 4-ąją, Rusijoje, Kostromos gubernijoje, Parnikovo kaime, valstiečių šeimoje. Kaip ir kiti daugiavaikės šeimos vaikai (jis buvo 4-sis vaikas iš 8-ių), padėjo tėvams dirbti lauko darbus, tvarkytis ūkyje.
Nemažai kaimo, o ir pačios šeimos, nustabai vaiką traukė mokslai, todėl nuo 8 metų jis lankė kaimo mokyklą, kurios mokytojas greitai įvertino mokinio gabumus bei užsispyrimą – savo lėšomis jis nuveža jaunuolį į gubernijos centrą, išrūpina valstybinę stipendiją mokytojų seminarijoje, kurią Pavelas sėkmingai baigia. Du metus mokytojauja, o 1914-aisiais m. jaunuolis pašaukiamas į kariuomenę.
Čia jo gyvenimas pasikeičia iš esmės – Pirmasis pasaulinis karas, puskarininkių mokykla, kuopos ir net bataliono vado pareigos. Pasikeitus valstybinei santvarkai Rusijoje, Pavelas be dvejonių pereina Raudonosios armijos pusėn, kariauja prieš baltagvardiečius bei lenkus. Sužeistas, apdovanotas dviem Raudonosios vėliavos ordinais. 1926-aisiais m. baigia M. V. Frunzės karo akademiją, tampa 31-osios šaulių divizijos štabo viršininku. Kaip teigia buvę tarnybos kolegos – „Pavelas, buvo vienas labiausiai apsiskaičiusių žmonių, kuriuos teko pažinoti“.
Būdamas puikus karo strategijos ir taktikos žinovas, paskiriamas vadovauti keletui skirtingų Karo akademijos katedrų. 1935-aisiais m., P. G. Ponedelinas jau brigados generolas, už gerą tarnybą apdovanojamas vardiniu medžiokliniu šautuvu. 1937-aisiais metais, J. Stalino organizuoto „kadrų“ valymo metu, vadas teismo sprendimu uždaromas į kalėjimą, kol vyksta tyrimas. Kaltinimams nepasitvirtinus – paleidžiamas.
1938-aisiais m., Ponedelinas – 1-jo šaulių korpuso štabo viršininkas. 1939-1940 metais dalyvauja Žiemos kare, kur skubiai paskiriamas vadovauti suomių sutriuškintai 139-jai divizijai, atsitraukusiai beveik 50 kilometrų nuo tuometinio fronto linijos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vadovavo 12-jai atskirajai armijai Raudonosios Armijos sudėtyje, tačiau vokiečių „Pietų“ armijų grupei (vok. Heeresgruppe Süd) atlikus sėkmingą puolimą iš flangų, Ponedelino armija pateko į apsuptį, o pats generolas papuolė vokiečiams į nelaisvę, kartu su savo kolega, korpuso vadu Kirillovu. Teigiama, kad Ponedelinas sąmoningai nepasinaudojo atsiųstu evakuaciniu lėktuvu, užleisdamas jame vietą kolegai, kuris vėliau liudijo prieš jį patį teisme.
Vokiečiai, suprantama, apsidžiaugė tokia sėkme – nufotografavę belaisvius nacių karių apsuptyje, fotografijos kopijas platino mėtydami jas virš sovietų karių pozicijų.
Jau tų pačių metų spalį, sovietų Aukščiausiojo teismo karinė kolegija už akių nuteisė P. Ponedeliną mirties bausme už „išdavystę“. Jo žmonai ir tėvui, kaip „tėvynės išdaviko šeimos nariams“ buvo skirtos 5-erių metų laisvės atėmimo bausmės darbo lageriuose (apie juos rašiau čia – „Sukos“ prieš „vagis“. Sovietinių lagerių karai).
Iki pat 1945-ųjų m. balandžio pabaigos generolas P. Ponedelinas buvo kalinamas keliose nacių koncentracijos stovyklose. Žinodamas apie jam paskelbtą mirties nuosprendį, represuotus artimuosius, jis atsisakė bendradarbiauti su naciais. Atsisakė net aptarti situaciją su tautiečiu, sukūrusiu ROA (Rusijos išsivadavimo armija), generolu Andejumi Vlasovu. (apie tai rašiau –Išdavikai, didvyriai ar aukos? Kariai, kovoję už nacistinę Vokietiją (I dalis)).
Amerikiečiams išvadavus tituluotą kalinį, jie pasiūlė jam bendradarbiauti – keliauti į JAV, teigiama, kad ir pareigas JAV ginkluotosiose pajėgose. Yra žinių, kad su panašiu pasiūlymu kreipėsi ir prancūzai.
Generolas atsisakė ir greitai buvo išduotas sovietinei administracijai. Iki pat 1950-ųjų m. buvo kalinamas Lefortovo kalėjime. Tikėtina, ne pačių maloniausių tardymų metu, teigė niekada, nieko, niekam neišdavęs. Parašė laišką J. Stalinui, prašydamas peržiūrėti jo bylą. Byla peržiūrėta, nuosprendis paliktas galioti su prierašu „įvykdyti nedelsiant“.
1956-aisiais metais P. G. Ponedelinas buvo reabilituotas po mirties.
Kokius jausmus jums kelia ši istorija? Ne teisinius vertinimus, ne „istorinio konkteksto suvokimą“, tačiau būtent pirminius, žmogiškus jausmus?
Asmuo, visa dvasia, kūnu ir įsitikinimais atsidavęs sovietiniams idealams ir iki fanatizmo ištikimas „partijai ir tarybų tėvynei“ yra sušaudomas dėl tos tėvynės išdavystės. Gaila žmogaus? Taip, man taip pat.
Tačiau, ką gali pasakyti vidutinis statistinis lietuvis? Tikriausiai, kad sovietinė sistema, ypač, XX a. pradžios-vidurio jos pavidalas buvo nežmogiška, nusikalstama mirties mašina savo kruvinais krumpliaračiais traiškiusi tiek savų, tiek aplinkinių tautų likimus.
Kaip ši istorija pateikiama Rusijoje?
„История когда-нибудь рассудит наших современников и скажет свое слово об этих днях. Но тогда трудно было что-то понять“ (rus. Istorija kažkada įvertins mūsų amžininkus ir tars žodį apie tas dienas. Tačiau tuo metu buvo sunku kažką suprasti“). Taip teigė Konstantinas Simonovas, sovietų rašytojas pažinojęs P. Ponedeliną.
„Tvirtas buvo žmogus, karo didvyris“, taip teigia dabartinė Rusijos publicistika. Jeigu bandysite ieškoti J.Stalino kulto ir jo vaidmens šioje istorijoje pasmerkimo – greičiausiai jūs jo nerasite. Geriausiu atveju aptiksite atodūsius „tokie buvo laikai“.
Tikroji atgaila ir savo kaltės dėl sukurtos žudymo sistemos suvokimas – pats pirmas žingsnis į tai, kad tragedija nepasikartotų. Panašu, kad mūsų kaimynai iki to dar nesubrendo.
