Adolfas Hitleris buvo dailininkas. Tiksliau, dailininku jam tapti nepasisekė – sprendžiant iš išlikusių jo tapybos darbų, piešti jis mokėjo, tačiau du kartus nepriimtas į Vienos dailės akademiją pasuko kiek kita veiklos kryptimi. Tačiau dėmesys menui, sumišęs su pagieža „neteisingiems“ kūriniams ir jų autoriams, prasiveržė tiek jam tapus Vokietijos kancleriu, tiek pradėjus kaimyninių žemių savinimosi procesus.
III-ajame reiche dauguma senųjų meistrų darbų (sukurtų iki 19 amžiaus vidurio, pageidautina – vokiečių kilmės autorių) buvo pripažįstami, tuo tarpu modernus menas pavadintas nevyniojant žodžių į vatą – „degeneratų menu“. 1937-aisiais visoje eilėje Vokietijos miestų surengtos „degeneratų kūrinių“ parodos. Tokių „niekingų autorių“ kaip Pablo Picasso, Vasilijaus Kandinskio, Marco Shagallo ir kitų kūriniai buvo demonstruojami siaurose tamsiose salėse šalia sarkastiškų užrašų ir pamfletų. Kaip atsvara tikrojo, rasiškai švaraus „Didingojo Vokietijos meno paroda“ („Große Deutsche Kunstausstellung“ vok.) buvo surengta Miunchene. Žinoma, spaudoje kukliai nutylėta, kad „degeneratų“ parodoje apsilankė bemaž dvigubai daugiau žmonių negu „teisingo“ meno ekspozicijų salėse.
Liūdni metai pasaulinio meno paveldui ir aukso amžius kolekcionieriams. Po parodos „degeneratų menas“ imtas išpardavinėti pusvelčiui – kolekcionieriai iš Europos ir JAV šlavė viską – Reichsmaršalas Hermannas Goringas juokavo, jog „šių prekių rinkos kaina – maždaug 10 centų už kilogramą“. Kadangi parduoti pavyko ne viską, buvo surengtas parodomasis meno kūrinių deginimas – 1939-aisiais Berlyno ugniagesių tarnybos kieme supleškėjo apie 5000 tapybos kūrinių.
Užuomina suveikė – Šveicarijos Bazelio miesto muziejininkai prisistatė su 55 000 vietinių frankų (kiek daugiau negu milijonas JAV dolerių dabartine verte) kišenėse, paskui juos, sukruto ir privatūs kolekcininkai. (Apie šveicarų turtingumą ir karingumą rašiau ČIA ir ČIA.)
Neilgai trukus, tiek JAV, tiek Europoje (daugiausia Šveicarijoje) sumaniausieji surengė nemažai aukcionų, kuriuose buvo galima įsigyti „degeneratų meno“ iš nacių Vokietijos.
Vermachto daliniams pergalingai žygiuojant Eliziejaus laukuose Paryžiuje, nacių vadovybės juokelius greitai pakeitė godžiai blizgančios akys – jau 1940-aisiais buvo įkurta „Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg“ (trumpinys ERR) – speciali organizacija, kurios viešas interesas buvo „Meno kūrinių apsauga“, tačiau kalbant žemiškesniais terminais – meno vertybių nusavinimas ir išvežimas į Vokietiją.
Jau minėtas H. Goringas godžiai rijo seiles ir leido įsakymus, kad visi kūriniai turi būti įvertinti asmeniškai jo bei fiurerio. Slegiamas sunkios pasirinkimų naštos bei tarnybinių įsipareigojimų H. Goringas per dvejus metus net 20 kartų lankėsi Paryžiuje, nepamiršdamas savo asmeninę kolekciją papildyti 594 meno kūriniais. Tačiau valdžia gadina žmones, o neribota valdžia suteikia perdėtą pasitikėjimą savo žiniomis ir įgūdžiais. Net jeigu tu Reichsmaršalas, gali atsirasti gudruolių, kurie nepabijos tavęs apmauti.
Henricus Antonius „Han“ van Meegerenas buvo olandų dailininkas portretistas, garsėjęs kaip talentingas tapytojas ir…vienas puikiausių 20-ojo amžiaus dailės kūrinių klastotojas. Amžininkai jo veiklą vertino nevienareikšmiškai – nuo kaltinimų kolaboravimu su naciais iki gudraus kovotojo su gimtos šalies okupantais. (Apie olandų karo aviacijos kovą su okupantu rašiau ČIA.)
Jaunystėje susižavėjęs „Auksinės olandų eros“ (17 amžius) tapyba, van Meegerenas kopijavo to laikotarpio stilių, bet iš besiraukančių kritikų sulaukdavo pastabų – „nepopuliaru“, „neįtikina“ ir „kažko trūksta“. Pastabos žeidė, todėl dailininkas pabandė tiesiog kopijuoti tokių meistrų kaip Fransas Halsas, Pieteris de Hoochas ar Johannesas Vermeeris darbus. Kiekvienas iš šių praeities dailės meistrų turėjo savo stilių, naudojamą techniką, o van Meegerenui pavykdavo talentingai pakartoti jų kūrinių braižą. Pakartoti taip, kad net dailės ekspertai negalėjo atskirti kopijos nuo originalo.
Prasidėjus penktajam 20-ojo amžiaus dešimtmečiui Hanui, kaip dabar sakoma, „paėjo korta“, juolab kad Europoje siaučiantis karas vertė pasiturinčius asmenis ieškoti, kaip apsaugoti savo turtus, o „nenuvertėjantys meno kūriniai“ buvo puiki investicija.
1942 metais žinomas nacių bankininkas ir meno prekeivis Aloisas Miedlas per Hano agentą nupirko, kaip pats manė, dailininko Jano Vermeerio originalą „Kristus su svetimautoja“, kurį sėkmingai už 625 000 tuometinių JAV dolerių valiutos ekvivalentą (dabar – apie 7 000 000) pardavė ne kam kitam, o mūsų jau linksniuotam Hermannui Goringui.
Tuo tarpu prisiekęs alkoholio mėgėjas, rūkorius ir, kaip kalbama, morfino gerbėjas Hanas „kepė“ klastotes, vystė prekybą ir karui įpusėjus jau buvo sukaupęs ne mažiau kaip 60-ies milijonų JAV dolerių vertės turtą. Dauguma tikrųjų meistrų originalų įvairiose šalyse buvo laikinai dingę arba uždaryti saugyklose, o nedaugelis ekspertų savo klientams vienu balsu tvirtino – Hano siūlomi darbai, be jokios abejonės, – originalūs kūriniai.
Frontui spaudžiant, H. Goringas savo paveikslų kolekciją evakavo iš Vokietijos ir paslėpė vienoje iš Austrijos druskų kasyklų, kur ją rado vietovę užėmę sąjungininkų kariai. Neilgai trukus, buvo suimtas ir bankininkas A. Miedlas, kuris per apklausas klojo visą informaciją. Pėdsakas nuvedė tiesiai pas Henricus Antonius „Han“ van Meegereną. Klastotojas buvo suimtas ir apkaltintas koloboravimu su naciais, maža to, dar ir olandų nacionalinės kultūros turtų perdavimu priešui. Pagal tuometę teisę, atpildas už tokius kaltinimus buvo vienas – mirties bausmė.
Hanas suprato, kas gali nutikti, ir pareiškė, kad jis...gelbėjo nacionalines kultūros vertybes ir rizikuodamas gyvybe apgaudinėjo nacius! Kaip įrodymą Hanas nutapė dar vieną „Jano Vermeerio“ paveikslą – pasitelkti Olandijos, Belgijos ir Didžiosios Britanijos ekspertai sunkiai rado skirtumų nuo originalo. Tuo tarpu papildomai užsakius laboratorinius tyrimus buvo nustatyta, kad dažų standiklis H. Goringui parduotame paveiksle turi medžiagų, kurios buvo išrastos tik 20 amžiuje.
Henricus van Meegerenas buvo išteisintas dėl nacionalinės išdavystės ir apkaltintas tiesiog meno kūrinių klastojimu. Bausmė sumažinta iki vienerių metų laisvės atėmimo, kurios klastotojas atlikti nespėjo, nes pasimirė nuo širdies smūgio. Žinovai iki šiol ginčijasi, Henricus Antonius „Han“ van Meegerenas – apsukrus sukčius, talentingas dailininkas ar „ir tada dirbom Olandijai“ didvyris, apsaugojęs jos turtus.
Dar karo metu Vakarų sąjungininkai įkūrė maždaug 400 specialistų komandą, dabar žinomą „Monumentų vyrukų“ pavadinimu – atkovojus iš nacių vieną ar kitą kultūros centrą, jie pirmieji imdavosi priemonių apsaugoti, inventorizuoti ir grąžinti pavogtas vertybes. Būtent jie, kartu su JAV 101-ąja „Klykiančių erelių“ oro desanto divizija, ir atrado nacių Reichsmaršalo slaptavietę su daugiau nei tūkstančiu meno kūrinių. (Apie JAV desantininkus siūlau paskaityti ČIA, o apie žymiausią „Klykiančių erelių mūšį“ štai ČIA.)
Rytų sąjungininkai pasielgė kiek kitaip – ešelonais gabenę iš Vokietijos viską, ką įmanoma išgabenti, rusai atsisakė grąžinti meno vertybes buvusioms šalims-savininkėms. Prezidento Boriso Jelcino laikais trumpai blykstelėjusi viltis užgeso – 1992-aisiais Rusija Nyderlandams perdavė maždaug 600 knygų iš 30 000, išgabentų į Sovietų Sąjungą. Vėliau kilo nepasitenkinimas valstybės Dūmoje, diskusijos vyravo nuo „jie privalo mums sumokėti už 50-ies metų vertybių saugojimą“ iki „tegu tai būna kompensacija už Didįjį Tėvynės karą“, kol galiausiai, 2000-aisiais, specialų Federalinį įstatymą, draudžiantį meno vertybių grąžinimą, pasirašė prezidentas Vladimiras Putinas. (Apie rusiško mentaliteto ypatybes galite paskaityti ČIA.)
Iki šiol neįmanoma nustatyti, kiek ir kokių milijardus kainuojančių meno kūrinių saugoma Šveicarijos bankuose, privačiose turtuolių kolekcijose, o gal – apdulkėjusiose bobučių palėpėse – paveldėtojai, būkite akyli. Bet kokiu atveju, norisi tikėti, kad ateities karo liepsnose nežus tūkstantmečiais kauptas žmonijos meno paveldas.
