1969 metų gegužę Vietnamo liaudies armija ir JAV karinės pajėgos susikibo žūtbūtinėse kautynėse.
Ypatingos strateginės karinės reikšmės „Hamburgerio kalnas“ neturėjo. Tačiau jis buvo velniškai tinkamas gynybai. Bendras aukštis – daugiau negu 900 metrų, statūs šlaitai apaugę augmenija.
Gegužės dešimtoji. Virš slėnio pasirodo dešimtys sraigtasparnių „Bell UH-1“ „irokėzų“, vadinamų „Hjui“ skraidinančiais kariais. Tarp jų – ir 3-iasis 187-ojo pulko batalionas iš 101-osios oro desanto divizijos.
Kuopa „Čarli“ dengia išsilaipinimo vietą, „Alfa“ ir „Delta“ vykdo apylinkių šukavimo užduotį, „Bravo“ eina žvalgybon ieškodama laikinos partizanų bazės, kuri turi būti kažkur kalno „Dong Ap Bia“ apylinkėse. Bazė tikrai yra, nes neilgai trukus iš kalno viršūnės pasipila kulkosvaidžių, šautuvų ir granatsvaidžių salvės.
Amerikiečiai vykdo standartinę procedūrą – dūmų užtvara, kviečiama aviacija, kuri ugnimi pridengia atsitraukimą. Vienas žuvęs karys, keturi sužeisti.
Paprastai vienas JAV karinis patrulis nešdavo nuo 27 iki 45 kilogramų svorio įrangos bei ginkluotės, tarp viso šito – ne mažiau kaip 300 „M-16“ šautuvo šovinių, 100 vnt. kulkosvaidžio šovinių, 6-ios skeveldrinės granatos bei šeši granatsvaidžio „M-79“ užtaisai. Siaurame miškingame keliuke, esant keliasdešimt laipsnių temperatūrai ir 95 procentams oro drėgmės, pulti šuorais į ataką nepavyktų. Juolab kad kalnas išvagotas negilių tarpeklių, todėl išsiskleisti kariams nėra vietos ir jie priversti atakuoti tarsi iš anksto nustatytais „bėgiais“, kurie yra gerai prišaudyti priešų.
Aplinkui, aukštoje žolėje ir ant medžių, paruoštos vadinamosios priešpėstinės bei kryptinio veikimo minos. Priešais karius – beveik kilometro aukščio kalnas, matomumas – keliasdešimt metrų.
Apskritai, kalbant apie vietnamiečių taktiką, dažniausiai vyravęs veikimo būdas – skaudžiai kąsti, šiek tiek atsilaikyti ir, vengiant didelių nuostolių kovoje su technologiškai pažangesniu priešu, nepastebimai atsitraukti.
Ne visuomet buvo laikomasi vienodo veiksmų plano. 1967-ųjų lapkritį, „Dak To“ mūšio metu ir ypač 1965-aisiais, pirmajame dideliame mūšyje „Ia Drang“, tarp JAV ir komunistinio Vietnamo pajėgų (šio mūšio pagrindu pastatytas kino filmas „Mes buvome kariai“, Melas Gibsonas atliko pagrindinį vaidmenį), pastarosios ilgą laiką konfrontavo su priešu ir net nesiruošė trauktis.
O „Dong Ap Bia“ atveju karinė operacijos vadovybė priėmė vienintelį protingą sprendimą – šiek tiek „pažeminti“ kalną pasitelkus artileriją ir aviaciją. Salvė po salvės, ataka napalmu, 225 kilogramus sveriančios bombos...
Kartojama pėstininkų ataka, tačiau kalnas atgyja priešpriešiniais šūviais ir sprogimais. Ateina žinių iš tiekimo ir kitų dalinių, esančių netoliese, – vietnamiečiai neduoda ramybės nei dieną, nei naktį: pasirodo, atakuoja ir vėl dingsta džiunglėse. Daliniai, saugantys kalną puolančių karių užnugarį, kartais priversti vykdyti žiedinę gynybą ir saugoti save.
Po kelių dienų panašios taktikos kalnas priminė Mėnulio paviršiaus peizažą, tačiau vietnamiečių išmušti nepavyko. Netoliese pasirodė vaizdų ir sensacijų ištroškę JAV žurnalistai. Tuomet vienas karys ir ištarė savo garsiąją frazę: „<...> Kiekvieną kartą, mums priartėjus prie viršūnės, iš urvų iššoka prakeikti „čarliai“ („Vietkongo“ karių pravardė) ir šaudo mums į nugaras. Kalnas permala mus kaip hamburgerio mėsą.“
Per 10 operacijos dienų į „Hamburgerio kalną“ 15 kartų smogė aviacija – numetė šimtus tonų bombų ir apie 140 tonų napalmo. Artilerijos smūgiams panaudota apie 20 000 įvairaus kalibro sviedinių.
Tik gegužės 20-ąją kalnas buvo užimtas. Žuvo 72 JAV kariai, 372 sužeisti. Taip pat žuvo 31 JAV sąjungininkų Pietų Vietnamo karys.
Priešininko nuostoliai skaičiuojami 630–1000 karių. Pergalė? Taip, tačiau jau birželį žurnalas „Life“ išspausdina 241 žuvusio JAV kario nuotrauką savo specialiame numeryje. Nors „Hamburgerio kalno“ kautynėse žuvo 5 iš karių, kurių fotografijos publikuotos žurnale, tačiau visuomenė kilusių batalijų fone susidarė įspūdį, kad visi žuvusieji – tai vieno mūšio rezultatas.
Mūšis dėl „Hamburgerio kalno“ turėjo įtakos karinės JAV strategijos Vietname pasikeitimams, o neilgai trukus prezidentas Ričardas Niksonas paskelbė apie pirmąjį JAV karių išvedimo iš Vietnamo etapą.
