Magiškojo realizmo romano verta šalis: kaip Nikaragvą valdo nebesiorientuojantis diktatorius su hipe ragana parankėje

Aš galėčiau užsimerkęs papasakoti revoliucinių kairiųjų Lotynų Amerikos kovotojų biografijas. Jei jie nežūna partizanų dalinyje ankstyvoje jaunystėje, sėkmingai kopia revoliucinės karjeros laiptais, tai anksčiau ar vėliau, gavę valdyti valstybę, sugriauna jos ekonomiką. Tada juos keičia kruvinuoju būdu. Arba jie patys skandina priešininkus ir savus kraujo upėse. Dėl tvarkos ir prieš jankių imperializmą. Kubos Fidelis Castro idealiai mirė diktatoriaus poste, sulaukęs garbingos senatvės, vis dar juo besižavint krūvai pusaklių kairiųjų iš viso pasaulio. Venesuelos diktatorius Hugo Chavezas sėkmingaisulaukė vėžio valdydamas – nustekendamas nafta pertekusią šalį. Galima juk susitvarkyti gyvenimą ir marksistiniam diktatoriui.

ki šių dienų Kuba ir Venesuela žengia pažangos keliu, liaudžiai džiugiai mojuojant vėliavėlėmis. Castro ir Chavezo pėdomis sėkmingai seka Nikaragvos diktatorius Danielis Ortega (gimęs 1945 metais). Mes nesistebime – abu anie lyderiai popino, kaip mokėjo, Ortegą. Abu labai norėjo išmokyti panašų į save vaikiną. Juk iš pradžių ūsuotas vaikinas buvo nedrąsus ir žaidė demokratiją. Tik pasenęs tvirčiau atsistojo ant kojų ir tapo tuo, kam buvo sutvertas, – amžinu diktatoriumi. Tačiau Nikaragvos diktatorius turi keletą ryškių ypatybių. Net Gabrielis Garcia Marquezas apsiverstų kape ir sudejuotų iš nevilties, paleidęs iš rankų tokį personažą. Dabartinė Ortegos aplinka – lyg fokusininko ištraukta iš magiškojo realizmo knygų.