Vilniaus Rasų kapinėse, ant kalnelio, ant didelio stačiakampio antkapio parašyta, kad čia palaidota Marija Pilsudska iš Koplevskių šeimos. Ji dvejais metais vyresnė nei Juzefas. Interneto platybėse galima pamatyti dvidešimtmetės Marijos, garsaus Vilniaus gydytojo Konstanto Koplevskio dukters, nuotrauką. Net ir po 140 metų aš matau, kokia velniškai daili buvo Marija. Vėlesnės, oficialesnės nuotraukos jau nebežėri tuo spinduliuojančiu pro šimto keturiasdešimties metų laiko skraistę jaunos moters grožiu. Ta gražuolės nuotrauka – iš tolimųjų 1885 metų. Pusė ano meto Vilniaus jaunuomenės pamatę ją įsimylėdavo iš pirmo žvilgsnio. Bet kuris salonas sublizgėdavo ir ten rinkdavosi visi, jei į saloną užeidavo Marija Koplevska. Revoliucinės pažangios idėjos suviliojo jaunąją gražuolę ir dalis Vilnius jaunimo drausmingai pasuko revoliuciniu keliu. Paskui gražiąją ponią. Tarp revoliucinio jaunimo Marija pagarsėjo paprasta pravarde – „Gražioji ponia“. Piękna pani.
Jie buvo lemti vienas kitam. Sibiro tremtyje subrendusiu vyriškumu bei ilgais karančiais LDK bajoro ūsais pasidabinęs Juzefas Pilsudskis, arba Ziukas, arba tuo laiku jau geriau žinomas partiniu slapyvardžiu kaip draugas Viktoras, yra Vilniaus, o greit ir visos Lenkijos socialistų vadas. Pirmas steigiamasis Lenkijos socialistų partijos suvažiavimas įvyko Panerių miškuose ir jame dalyvavo tik vilniečiai. Ir, savaime aišku, draugas Viktoras buvo išrinktas lyderiu. Ir ji – revoliucinių Vilniaus salonų žvaigždė Marija. Aišku, kiti vyrai turėjo savų naivių vilčių. Įsimylėjęs vyras nemąsto logiškai. Buvo toks žinomas lenkų nacionaldemokratų vadas Romanas Dmovskis. Tai jis kvietė pasivaikščioti Mariją. Marija ėjo. Bet Dmovskis, kaip ir Lenkijos politikoje, taip ir Vilniuje, liko Nr. 2. Visada žmogumi po Pilsudskio arba aktyviai kaišiojančiu pagalius į ratus lyderiui. Tai tas velnio neštas ir pamestas Dmovskis negavo nieko daugiau, tik porą pasivaikščiojimų. Draugas Viktoras pasiėmė visą Mariją nuo galvos iki kojų.
Viena bėda – Marija jau buvo kartą ištekėjusi ir išsiskyrusi. Turėjo dukrelę Vandą iš pirmos santuokos su kažkokiu inžinieriumi. Bet aš jau kažkur sakiau: Pilsudskis, įsikalęs sau į smegenis tikslą, tai iniršęs, lekiantis ekspreso greičiu hipopotamas. Jam nėra kliūčių. Abu su Marija skubiai pereina į evangelikų liuteronų tikėjimą ir vėl, kaip naujai užgimę, tyri liuteronai, gali ženytis. Taip ir atsitinka 1899 metais prie Lomžos vokiško tikėjimo kirchėje.
Kas nesuprato, dar kartą pakartosiu – katalikiško krašto žmogus meta katalikų tikėjimą, taip kaip buvo pakrikštytas ir pereina į evangelikų liuteronų tikėjimą. Atsisakyti katalikų tikėjimo tai kaip išduoti tėvynę. Dėl išsiskyrusios moters su vaiku! Pareiškiu vėl: Juzefas Pilsudskis – tai įniršęs, lekiantis traukinio greičiu hipopotamas. Jam nėra jokių kliūčių. Jis dabar įsimylėjęs.
Marija dirbo kartu su draugu Viktoru – Juzefu Pilsudskiu. Spausdino slaptoje spaustuvėje socialistų laikraščius, vargo pogrindininkų gyvenimą, dirbo kartu ranka rankon. Kol juos išskyrė netikėtas areštas. Susekė caro satrapai pogrindinę spaustuvę. Marijai caro valdžia nerado ką inkriminuoti. O draugui Viktorui tai jau grėsė kalėjimai, Sibiras ir ilgi metai toli toli nuo tėvynės. Laimei, per saviškį Varšuvos kalėjimo prižiūrėtoją partijos draugai jį instruktuodavo, kaip imituoti psichinę ligą. Protingam žmogui visada lengviau apsimesti durnu nei atvirkščiai. Bet mes čia nuklystame į revoliucinės kovos kelio aprašymus. Likime ten, kur buvome ir kur smagiau žvalgytis – Pilsudskio moteryse.
Kuri buvo ta pirmoji, nuo kurios prasidėjo nuodėmingas gyvenimas, sunku pasakyti. Yra įtarimų, kad pirmoji, įvedusi dar paauglį Ziuką į slėpiningą moterų pasaulį, buvo jų auklė. O jau beveik dokumentuotai galime tvirtinti, kad Leosia Levandovska iš Sibiro tremties buvo Pilsudskio mylima ir jį įsimylėjusi. Na, žiūrint nuo metų kalno matome įdomią, net matematiškai įmanomą aprašyti, situaciją. Pirmosios jo vedlės į slėpiningą meilės žaidimų pasaulį vyresnės už Ziuką. Auklė daugiau nei dešimčia metų. Leosia vyresnė šešeriais metais. Vyresnė ir Marija – dvejais metais. Bet Pilsudskis auga. Auga jo žinomumas, auga jo pasitikėjimas savimi. Tačiau vėlesnių laikų jo moterys visiškai neauga. Šalia vis jaunesnės ir jaunesnės. Maršalo gyvenimo pabaigoje mylimų moterų amžiaus skirtumai su ponu Pilsudskiu siekia visiškai nepadorias kelias dešimtis metų. Bet o ką daryti? Nepagydomai gražu gražios moterys. Ir man, jau 60 metų rubežių perlipusiam, artimas tas pilsudskiškas neapsakomas džiaugsmas – grožėtis jaunomis gražiomis. Tik kadangi aš neturiu tiek – vienos europinės šalies – kiek turėjo ir galėjo Pilsudskis – tai man grožėtis tik iš tolo.
Jis gali senti, gali trepenti visai kaip sukriošęs senis. Bet staiga žybt jauna graži ir jis vėl ant balto arklio. Savęs nemato. Jei braižytume griežtai geometrinį brėžinį, paaiškinantį Pilsudskio moterų preferencijas, tai būtų dvi aiškios tiesės. Pilsudskio gyvenimo metų tiesė stabiliai auga, o jo moterų amžiaus stabiliai tiesi tiesė – tarp 20 ir 30 metų.
Gal tikrai tai geriausia dovana vyrui už viso gyvenimo nuopelnus? Jauna graži moteris šalia, jei negali turėti šalia viešai, tai nors vakare, kai niekas nemato. Ir štai dabar į šio teksto autorių pasipila supuvę obuoliai, informacinės granatos ir kiti „metoo“ obalsiai. Maloniai primenu – rašau apie XX amžiaus diktatorių ir rašau kaip buvo. Istorijos neperrašinėsiu pagal šių laikų viešųjų ryšių kanonus. Diktatorius pasiimdavo gyvenimo dovanas. Jo manymu – pelnytai. Pinigų ir turtų jam nereikėjo. Tik jaunų moterų ir šlovės. Mano galva, normalus vyriškas požiūris ir jokių čia nukrypimų nereikėtų ieškoti. Kaip tik – labai normalu.
Vėlesnėse Marijos nuotraukose išnyksta 1885 metų nuotraukos gražuolė. Tai pavargusi moteris. Gal kiek per daug linkusi į vakarėlius. Pilsudskis dirba savo revoliucinius darbus, plėšia bankus, šaudo caro satrapus ir spausdina antivalstybinius laikraščius. Bet kažko dūšioje trūksta: štai Kijevas, kaip tik jo partija rezga planą, kaip apiplėšti banką. Ginklus pristato jauna revoliucionierė. Ar bereikia mums dar rašyti ir kartoti, kaip ji kvepia, kokia grakšti, kokios jos žavios akys ir, neduok Dieve, daugiau jos draugas Viktoras nepamatys.
Juzefas yra ryžtingas vadas ir jis nedelsia. Jei įsimyliu, tai sakau. Aleksandrai Ščerbinskai prisipažįsta meilėje. Metų skirtumas tik vargani keliolika metų. Aleksandra net išsigąsta. Toks didis žmogus, o ji tik menka jaunutė pagalbinė revoliucionierė. Atneša ginklus iš slaptųjų sandėlių tikriems vyrams.
Bet Aleksandra, saikingai pagalvojusi, atsako meile į vado meilę. Ir jų medaus mėnuo vyksta prie Vilniaus, ruošiant patį didžiausią carinės Rusijos istorijoje traukinio apiplėšimą. Vyriausio sąmokslininko darbas virte verda, kai šalia jauna moteris ir kai tai jų medaus mėnuo. Tiesa, nevedus...
Visų romanų pradžios ugningos ir žaibu trenkiančios būsimąjam maršalui į širdį. Ugnis ir kraujas. Žaibas trenkia, ir visas maršalo žavesys bei galios metamos jai, kas ji bebūtų, po kojomis. Lenkija, traukinys su 200 000 rublių, na, viskas, ką turi tuo metu maršalas. O kai kurie romanai pasibaigia liūdniau. Dvi jo buvusios moterys nusižudė. Į savo pirmosios žmonos Marijos, gražiosios ponios, laidotuves Vilniuje net nesiteikė atvykti. Atsiuntė vietoj savęs brolį Janą. Po dviejų mėnesių nuo pirmosios žmonos laidotuvių, beje, jau sugrįžęs į Romos popiežiaus globą 1915 metais, vedė Aleksandrą. Savo Olią. Jau jo dviejų vaikų motiną.
Šiaip jam patiko moterų draugija. Jis puikiausiai sugyvena su podukra Vanda, Marijos dukra iš pirmosios santuokos. Kai podukra Vanda, vos sulaukusi pilnametystės, mirė, gedėjo lyg savo vaiko. Kai su Aleksandra pirmą kartą gyvenime 1923–1926 metais nedideliame namelyje Sulejuveke gyvena ramų pensininko gyvenimą, jam visai smagu nusviedus šalin plunksną ar rimtus pokalbius apie Lenkijos ateitį pažaisti su dviem dukrelėmis. Bene pirmą kartą gyvenime jis gyvena ramų šeiminį gyvenimą. Vieną dukrelę pavadino Vanda. Kaip mirusią podukrą. Kita – Jadvyga. Kaip šeimoje visi vadina – Jagoda. Uogelė.
Tik štai vėl. Atvažiavo kartą pasigydyti / paatostogauti į Druskininkus, tada kurortas priklausė Lenkijai, Lietuva buvo kitoje Nemuno pusėje. Druskininkuose senam kariui po ilgo pasivaikščiojimo pasidarė bloga. Iškvietė daktarą. Daktaru blykstelėjo lieknutė elegantiška Eugenija Levicka porcelianine figūrėle. Ar man dar reikia rašyti, kad maršalas atsigavo greitai. Elegantiškosios daktarės nepamiršo. Į Druskininkus važinėjo kasmet gydytis. O kartais kelis kartus per metus. Be šeimos. Aš, kaip lietuvis nacionalistas, sakyčiau dėl to suoliuko ant Nemuno kranto, kur žemaičių bajoras mėgdavo sėdėti. Kitame Nemuno krante Lietuva. Ką ten svajojo apie Lietuvą? Nieko gero. Planuotos federacijos nuo jūros iki jūros svajos nuskridusios į amžinosios politikos plotus danguje.
Bet realistas vyras manyje sako – daktarytė. Atsigavęs Druskininkuose karys – ugnis ir kraujas – surengia 1926 metų pučą. Pats išgydytas, sapnuoja ir gydo Lenkiją. Kyla įvairių minčių, iš kur tas energijos pliūpsnis sanuoti visus aplinkui ir visą šalį...
O Levicka gydo naujais metodais visus kitus ligonius, išskyrus Lenkijos. Nauji metodai labai įžūlūs – gydyti mankšta, pušynų oru, saule bei vandeniu. Levicka net propaguoja nudizmą – besisveikatinantys jos metodu mankštinasi nuogi. Šios moters įkurtas sveikatos parkas smarkiai pralenkė savo laiką. Tas parkas veikia ir dabar. Mūsų laikais vadinamas Karolio Dineikos sveikatingumo parku. Tiesiog sovietų laikais Pilsudskio meilužę buvo nepatogu minėti. Taip ir liko Dineikos parkas. Tai visi tie nauji metodai buvo suversti Dineikai ant pečių, o tas neprieštaravo. Jis pats smetoninėje Lietuvoje propagavo fizinę kultūrą ir sveiką gyvenseną. K. Dineika 1952 m. parką atgaivino. Ir dar kartą parkas atgaivintas 2015 metais. Išbandykite. Smagu. Bet, teisybės dėlei, parką derėtų pavadinti bent jau abiejų pavardėmis – Levickos ir Dineikos sveikatingumo parkas.
Pilsudskis pagelbėjo savo įtaka bei nurodymais labiau rūpintis fizine Lenkijos piliečių sveikata. Pakako vieno jo žodžio, kad parkas klestėtų. Na, bet tiek to. Jam tokios garbės gal ir nereikia. Nudistų parko įkūrėjo. Ar – kaip kai kurios menkos bei pavydžios asmenybės sakytų – meilužės parko.
Bet. Gražiosios Druskininkų parko gaivinimo istorijos pabaiga klaiki. Pervargęs ligotas Pilsudskis vienoje savo paskutinių kelionių išvažiuoja į Madeirą, amžinojo pavasario salą. Pats ten buvau. Viena nuostabiausių vietų visoje Žemėje. Viskas pražysta gražiausiais žiedais toje saloje. Jei jau vežtis meilužę, tai tik į Madeirą.
Todėl oficialioje delegacijoje buvo neoficialioji dalis – daktarė Levicka. Kai kurie maršalo palydovai atkakliai sugebėjo nepaminėti raštu jokios daktarės Levickos palydoje. Sena partinės konspiracijos patirtis. Tačiau kažkas, labiau įžvalgi nei caro ochranka, sužinojo ir pranešė tam, kam rūpi. Oficialiai žmonai Aleksandrai Pilsudskai neoficialioji Madeiros delegacijos dalis labai nepatiko. Pasitarė su draugėmis.
Visas tuometės Lenkijos elito generalitetas – įtakingiausiųjų vyrų žmonos – sukilo. Įtariam, kad inspiravo jas nelaimingoji Aleksandra. Tačiau moterys, vieningai veikdamos, tik joms žinomais kanalais privertė maršalą atsisakyti Levickos gydymo bei sveikatinimo paslaugų. Spaudimas elegantiškajai daktarei buvo toks baisus, kad…
Niekas iki šiol negali atsakyti, ar Eugenija nusižudė, ar ją privertė nusižudyti, ar tai buvo nužudymas. Bet trumpo gražuolės gyvenimo pabaiga buvo klaiki. Eugenija kankinosi dėl mirtinos nuodų dozės dvi paras. Į gedulingas pamaldas bažnyčioje už Eugeniją Pilsudskis atėjo. Vietoj savęs brolio nepasiuntė. Sakoma, pasėdėjo dešimt minučių kažkur galinėse eilėse ir sumurmėjo:
– Ir šito man neleido…
Ir dingo.
Gerai žinoma ir Pilsudskio sekretorės istorija. Beveik dešimtį metų vilnietė Kazimiera Ilakovičuvna dirbo Pilsudskio sekretore. Iki pat jo mirties. Įdomios sąsajos. Kazimiera buvo nesantuokinė Klemenso Zano dukra. O Klemensas Zanas – to paties filomato filareto Tomo Zano sūnus. Kokios istorinės išdaigos, ar ne! Kazimiera pragyveno ilgą gyvenimą, tapo garsia lenkų poete. Kazimiera parašė prisiminimus ir ten juodu rašalu ant balto popieriaus tėškė – mylėjau Pilsudskį! Bet jai nieko daugiau nereikėjo, tik būti šalia mylimo vyro. Poetei užteko platoniškos meilės.
Labai įtariu tokių mums nežinomų įsimylėjimų į tą lietuvį buvo marios. Ryškūs vyrai traukia moteris.
Paskutinė meilės istorija man skamba lyg farsas. Elegantiška našlė Jadvyga Burhardt, jaunesnė 34 metais už mums gerai žinomą neatsparų gražioms moterims vyrą. Vyras atsparumo moterims reikaluose visiškai bejėgis, spurda it muselė vorų tinkluose. Ponią Jadvygą Burhardt maršalas meiliai vadino Dzidzia. Kad nesupainiotų su dukra Jadvyga? Sukiojosi našlė aplinkui valstybės viršininką su kažin kokiais reikaliukais. Prisisukiojo. Yra išlikęs senstančio maršalo raštelis jai, kad šį penktadienį vakare užsuks apie šeštą. Elegantiškai našlei Lenkijos vadovas dovanodavo dovanas, padėdavo materialiai, bet elegantiškai nepastebimai. Ko gero, tai paskutinė Pilsudskio meilės avantiūra.
Atsiprašau. Suklydau. Paskutinė jo sulaukė kaulėta moteris su dalgiu.
Jadvyga Burhardt išgyveno iki socialistinės Lenkijos laikų. Nesigyrė, nesiafišavo, kas buvo jos didysis draugas. Gyvenimo ironija; prie komunistų dirbo bufetava, valgyklos vedėja, paprasta virėja. Kaip susijaukia kartais gyvenimai. Ponia Burhardt mirė sava mirtimi 1965 metais.
O Pilsudskio žmona su dukterimis išsigelbėjo per karą nuo Hitlerio ir Stalino nagų 1939 metais, padedant Lietuvai. Kai jau visai blogai, tai prisimenami ir vargšai tolimi giminaičiai. Gal padės? Padėjo, neatstūmė kaip ir kitų tūkstančių lenkų – pabėgėlių. Pilsudskio žmona ir dukros išsigelbėjo maršrutu Vilnius–Kaunas–Ryga–Stokholmas–Londonas.
Tokia ta Pilsudskio moterų lietuviškoji geografija…
