Žinodamos apie Ho Či Mino kelią, per kurį Vietkongas (Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo frontas) gavo paramą iš Šiaurės Vietnamo, Jungtinės Valstijos nuosekliai vis intensyviau įsitraukė į karinį konfliktą Indokinijos pusiasalyje. Siekiant sutrikdyti tiekimo grandinę, 1965 m. balandžio mėnesį daugiau nei 30 JAV karinių oro pajėgų reaktyvinių lėktuvų pradėjo Ho Či Mino kelio bombardavimą Laose. Taip prasidėjo reguliarūs amerikiečių antskrydžiai.
Kai Amerikos žiniasklaida paviešino informaciją apie oro antskrydžius virš Ho Či Mino kelio, JAV valstybės departamentas buvo priverstas informuoti visuomenę apie prieštaringai vertinamus oro išpuolius, kurie buvo pradėti vykdyti prezidentui Lindonui Džonsonui pasirašius Tonkino įlankos rezoliuciją 1964 m.[1]
Rezoliucijoje prezidentas nurodė imtis visų įmanomų priemonių Šiaurės Vietnamo komunistų vyriausybės agresijai sustabdyti. 1964-ųjų rugpjūčio 7 d. JAV kongresas patvirtino šį dokumentą, kuriame įteisino karinius veiksmus kaip atsaką dėl tariamo išpuolio prieš du JAV karinio jūrų laivyno naikintuvus, dislokuotus prie Vietnamo krantų. Pasirašius Tonkino įlankos rezoliuciją Jungtinės Valstijos visapusiškai įsitraukė į Vietnamo karą.[2]
Įdomu tai, kad patys šiaurės vietnamiečiai nevadino šios tiekimo grandinės Ho Či Mino vardu. Kelias ėjo per Truong Son kalnus esančius centrinėje aukštumoje, kone per visą Vietnamo valstybės teritoriją palei Laoso ir Kambodžos sienas. Šiaurinėje Vietnamo dalyje šis kelias buvo laikomas strateginio tiekimo maršrutu ir vadintas 559-uoju greitkeliu. Šie skaičiai simbolizavo 1959 m. gegužės mėnesį, kai Šiaurės Vietnamo vyriausybė priėmė oficialų sprendimą aktyviai remti sukilimą Pietuose.
„Hanojus (dabartinė Vietnamo sostinė, iki 1976-ųjų buvusi Šiaurės Vietnamo sostinė) niekaip negalėjo tęsti karinių veiksmų Pietų regione, neturėdamas logistinio kelio skirto karių ir amunicijos tiekimui“, – sako JAV oro pajėgų generolas, buvęs Vietnamo karo dalyvis Merilas Mapikas. – „Negalėjome ir mes, todėl pastatėme aviacijos bazes, uosto įrenginius, vamzdynus, tiekimo sandėlį – visą reikalingą infrastruktūrą Long Bino mieste“.
„Neatsiliko ir Šiaurės Vietnamas“, – pasakojo Mapikas. – „Laoso teritorijoje šiauriečiai nutiesė šimtus mylių kelių su komunikacijos centrais, amunicijos sandėliais, sunkvežimių parkais, kuro ir maisto atsargų punktais bei kareivių bivakais (karių stovykla po atviru dangumi). Skirtumas tik tas, kad vietnamiečiai viską padarė gerokai sudėtingesnėje aplinkoje: retai apgyvendintame kalnų regione ir tankiuose džiunglių miškuose. Tai buvo itin sudėtingas karinis inžinerinis projektas ir viskas buvo puikiai paslėpta nuo mūsų akių, išskyrus paties kelio pėdsakus“, – teigė oro pajėgų generolas.
„Aš buvau paskirtas į mažą karinį dalinį, kurį sudarė savanoriai iš visų keturių Pietų Vietnamo bazių. Misijai naudojome F-100 naikintuvus – bombonešius. Techniškai priklausėme įprastai naikintuvų eskadrilei, tačiau dėl slaptumo tikroji mūsų tapatybė nebuvo atskleista. Mūsų užduotis buvo nukreipti ugnį į visus Ho Či Mino kelyje buvusius elementus“, – prisiminimais dalinosi Mapikas.[3]
Dar iki atviro Jungtinių Valstijų įsitraukimo į karą, JAV pilotai jau per žvalgomuosius skrydžius stebėjo, kaip karinė technika ir kita ginkluotė buvo gabenama 40-ties traukinių vagonais netoli Hanojaus ir perkraunama į laivus Haifongo uoste. Nors JAV strateginis tikslas buvo sustabdyti karinės ginkluotės ir amunicijos tiekimą į Pietų Vietnamą, visgi karinio jūrų laivyno orlaiviai negavo leidimo rengti atvirų atakų Šiaurės Vietnamo širdyje.
Baltieji rūmai nenorėdami eskaluoti konflikto, nesuteikė karinėms oro pajėgoms leidimo bombarduoti Hanojų ir Haifongo uostą. Užmanymas buvo išlaukti kol didieji kroviniai bus išskirstyti į smulkius siuntinius ir nukreipti į Pietus džiunglių keliais. Tačiau sunkvežimius, dviračius ir netgi pavienius nešikus, pasklidusius po tankius miškus sustabdyti buvo dar sunkiau.
Ho Či Mino kelią sudarė ištisa kelių grandinė, o maršrutas šimtus mylių ėjęs per Laosą į pietus, naudojantis kalnų perėjomis leido patekti į Pietų Vietnamą įvairiose kelio atkarpose. Nors dalis kelio buvo gerai matoma iš oro, kur vėliau ir vyko stiprūs bombardavimai, visgi didžiąją jo dalį puikiai slėpė tanki džiunglių augmenija, o apie pagrindinius maršrutus JAV taip niekada ir nesužinojo. Karo pabaigoje, Šiaurės Vietnamas naudodamasis šiais keliais, į Pietus sugebėjo slapta pervežti net tankus, rašo „Air Force Magazine“.[4]
Ho Či Mino kelią sudarė penki pagrindiniai keliai, 29 kelio atšakos ir daugybė aplinkelių, viso apie 12 tūkst. mylių, teigė karo istorikas Džonas Pradosas.[5]
Jungtinės Valstijos itin pasikliovė savo karinių oro pajėgų pranašumu ir jau 1965-ųjų kovą, po Šiaurės Vietnamo ir Vietkongo išpuolių prieš JAV oro bazes, amerikiečiai pradėjo kampaniją „Rolling Thunder“.
Operacija „Rolling Thunder“ buvo orientuota karui su pramonine valstybe, tokia kaip Sovietų Sąjunga, tačiau vietoje to JAV pirmą kartą susidūrė su partizaniniu karu. Strateginis bombardavimas galėjo lengvai paralyžiuoti industrinę šalį, tačiau Šiaurės Vietname klestėjo agrarinė visuomenė. Joje beveik nebuvo pramonės objektų, transporto sistema ribota, o dviratis daugeliui vietnamiečių vis dar buvo pagrindinė transporto priemonė. Taigi įprastas strateginis bombardavimas prieš tokią valstybę nepasiekė maksimalaus efekto.
Intensyvus bombardavimas sunaikino daugybę priešo taikinių, tačiau neužtikrino oro pergalės. 1968 m. per 22-ąjį nacionalinį Oro pajėgų asociacijos suvažiavimą generolas Džonas R. Blanfordas pabrėžė: „1966–1967 m. buvo subombarduota 14 000 sunkvežimių, sunaikinta beveik 5 000 traukinių vagonų ir 21 000 vandens transporto priemonių, tačiau Šiaurės Vietnamo pasipriešinimo dvasios šie nuostoliai nepalaužė“.[6]
Beveik tuo pačiu metu kaip „Rolling Thunder“ prasidėjo kita operacija – „Steel Tiger“, o kartu su ja ir nuolatiniai oro antskrydžiai virš Ho Či Mino kelio. 1965 m. balandžio 3 d., du lengvieji bombonešiai B-57 paleidę šviečiamąsias raketas C-130[7] pradėjo misiją „Steel Tiger“. Prie operacijos netrukus prisijungė ir kiti koviniai lėktuvai.
1965-ųjų gruodžio mėnesį „Steel Tiger“ operacijos rytinėje Laoso dalyje gavo kodinį pavadinimą „Tiger Hound“. Taip buvo tęsiamas karas Pietų Vietname. Šias operacijas kontroliavo MACV[8] (JAV karinės pagalbos vadovybė Vietname). „Steel Tiger“ misijas kontroliavo JAV Ramiojo vandenyno vadovybė, o atakas Laose patvirtindavo Jungtinių Valstijų ambasadorius Vientiane (Laoso sostinė).
Oro antskrydžiai daugiausiai buvo vykdomi naktimis. Didžiąją Ho Či Mino kelio dalį dengė džiunglės, tačiau nuo raketų medžiai negalėjo visiškai apsaugoti. 1966 m. sunkvežimių judėjimas dienos metu buvo beveik sustabdytas, todėl vietnamiečiai juos pradėjo maskuoti žaliais dažais ir medžių šakomis. Sunkvežimiai judėjo kasnakt, o vairuotojai visuomet važiuodavo tais pačiais maršrutais, kad galėtų keliu naviguoti nejungdami automobilio šviesų. Jie startuodavo apie 3 val. ryte, kad spėtų pristatyti amuniciją ir saugiai pasislėptų iki saulėtekio.
Oro antskrydžius taip pat įtakojo klimato sąlygos. Aktyviausiai bombardavimai buvo vykdomi sausuoju metų laiku kuomet pūsdavo Šiaurės Rytų musonas – nuo rugsėjo vidurio iki gegužės vidurio. Misijose daugiausiai buvo naudojami naikintuvai F-100 ir F-105 bei lengvieji bombonešiai B-57. Propeleriais varomi bombonešiai B-26 buvo pertvarkyti ir pervadinti į A-26 bei pritaikyti medžiotojų – žudikų misijoms. 1965 m. gruodžio mėnesį savo pirmuosius skrydžius Laose atliko ir bombonešiai B-52. Tačiau vykdant „Steel Tiger“ misijas, JAV karinės oro pajėgos daugelį sraigtinių lėktuvų pakeitė naikintuvais, kurie buvo greitesni ir manevringesni. Nuo 1967 m. daugiau nei pusę oro atakų virš Ho Či Mino atliko naikintuvai F-4 Phantom.
1964–1967 m. JAV lėktuvai atliko apytikriai 185 tūkst. skrydžių virš Ho Či Mino kelio. Apie 80 proc. jų priklausė Jungtinių Valstijų karinėms oro pajėgoms. Minėtu laikotarpiu virš Laoso buvo numušti 132 orlaiviai. Iš jų 107 priklausė JAV karinėms oro pajėgoms. Toliau bombardavimo misijas tęsė operacija „Commando Hunt“, kuri startavo 1968-ųjų lapkričio 15 d. ir tęsė antskrydžius iki 1972 m.
Jungtinės Valstijos kartu su savo sąjungininkėmis 1965–1975 m. Vietname, Laose ir Kambodžoje numetė per 7,5 mln. tonų sprogmenų – beveik dvigubai daugiau, nei Europoje ir Azijoje buvo išmesta Antrojo pasaulinio karo metu. Tai yra pati didžiausia bombardavimo iš oro programa žmonijos istorijoje.[9]
Laosas po Vietnamo karo liko labiausiai subombarduota valstybė pasaulyje (iš 7,5 t. sprogmenų ant Laoso žemės buvo numesta 3 t. bombų), o Vietnamo žmonės skaudžias karo pasekmes išgyvena dar ir šiandien. Liūdną karo beprasmybę puikiai atskleidžia vos keleto minučių informacinis video klipas „Blood Road: Bomb Craters on the Ho Chi Minh Trail“.[10]
[1] „Ho Chi Minh Trail“ www.history.com
[2] „Gulf of Tonkin Resolution“ www.history.com
[3] „Bombing the Ho Chi Minh Trail“ www.nytimes.com
[4] „The Ho Chi Minh Trail“ www.airforcemag.com
[5] „Dr. John Prados“ www.nsarchive.gwu.edu
[6] „THE RULES OF DEFEAT: THE IMPACT OF AERIAL RULES OF ENGAGEMENT ON USAF OPERATIONS IN NORTH VIETNAM, 1965–1968“ CHAPTER 4: ROLLING THUNDER --MISSION EFFECTIVENESS p. 24 www.media.defense.gov
[7] „Illuminating Flares“ www.defense.gov
[8] „MACV“ www.vietnamgear.com
[9] „Bombing Missions of the Vietnam War“ www.storymaps.esri.com
[10] „Blood Road: Bomb Craters on the Ho Chi Minh Trail“ www.youtube.com
