Kruvinojo barono saulėlydis: jį radę „raudonieji“ negalėjo patikėti, kad tai – legendinis tironas

1921 m. pradžioje ties Mongolijos siena telkėsi vis daugiau bolševikų dalinių, kai kurie net įsiveržė į šalį. Maskvos vyriausybė suformavo „socialistinės Mongolijos“ vyriausybę. Kai kurie mongolų kunigaikščiai, neapsikentę Ungerno represijų ir reparacijų, kreipėsi į bolševikus pagalbos, mainais žadėdami savo paramą. Jokios ideologijos čia, savaime suprantama, nebuvo. Mongolai tiesiog suprato, kad patys savarankiškai neišgyvens, ir pasirinkimas buvo arba Ungerno kariuomenė, arba, kaip juos vadino, baltieji velniai, arba kinai – geltonieji velniai, arba bolševikai – raudonieji velniai.

Čia prisiminta, kad Mongolijoje (kaip ir daug kur Azijoje) balta spalva – nelaimės ir gedulo... Geltoną jie jau buvo išbandę, taigi beliko tik raudona. Kaip visai neseniai jie į baroną žvelgė tarsi į iš Šiaurės atėjusį Šambalos kariuomenės vadą, „Karo dievą“, lygiai taip dabar jau raudonieji tapo Šambalos pasiuntiniais. Suche Batoras, komunistinės vyriausybės vadovas, tam nesipriešino, netgi skatino tokias nuotaikas. Kuomet Maskva jam pareiškė, kad Mongolijos aukščiausiasis lama Bogdo Gegenas turės būti pašalintas, Suche Batoras paprieštaravo, sakydamas, kad Mongolija buvo ir bus teokratija. Kremlius nesiginčijo, tik kuomet Mongoliją užėmė komunistai, Bogdo Gegenas netrukus neteko valdžios...

Raudonieji mongolai, savaime suprantama, į šį kraštą žygiavo su raudonom vėliavom (beje, daug jų buvo iš Kalmukijos, t. y. iš krašto į šiaurę nuo Kaukazo, kur Rusijos carai XVII a. leido įsikurti iš savo tėvynės išvarytiems vakarų mongolams).Tik vietoj kūjo ir pjautuvo vėliavoje buvo svastika...