Kone pernakt amerikiečiai vietiniams tapo „Didžiojo Šėtono“ atstovais: gyvybes išgelbėti padėjo beprotiškas CŽA planas

Įsivaizduokite, jūs žiūrite pro langą, o link jūsų artėja įsiutusi minia. Pravertos burnos taško seilėmis paskanintus neapykantos šūkius, pykčiu dega akys ir šaukiasi dangaus keršto. Kelių metrų aukščio tvora prie pastato traška spaudžiama minios, galiausiai užpuolikai perlipa ją ir pasileidžia tiesiai jūsų link. Ne, tai ne zombių apokalipsė, filmuojama dar viename Holivudo paviljone – maždaug taip atrodė JAV ambasados šturmas Teherane 1979-aisiais.

Apie Holivudą pakalbėsime kiek vėliau, tačiau Teheranas 1979-ųjų pabaigoje buvo viena blogiausių vietų žemėje, kokioje tik galėjo atsidurti amerikiečiai. Irano šachas Mohamedas Reza Pachlavis, vakarietiškais terminais kalbant, buvo perdaug atitrūkęs nuo savo tautos. Kalbant rytietiškai – politiniai priešininkai dingdavo kalėjimuose pasirodžius slaptajai SAVAK policijai, o moterų mini sijonėliai džiugino nebent pačias moteris ar liberaliai mąstančius studentus – provincijoje už tokias nuodėmes galėjai būti užmėtytas akmenimis. 

SAVAK dirbo su užsidegimu ir fantazija, mielai prisimindami senojoje Persijoje taikytus kankinimo būdus, o visuomenės daugumoje kaupėsi sunkiai valdomas pyktis, kuris prasiveržė masinių protestų forma. Šachui išaušo „šachas ir matas“.