Kiek laiko galime priešintis Rusijos karinei agresijai?

Rašant ar diskutuojant karine tematika, klausimas „tai kiek gi laiko atsilaikysime prieš Rusijos armiją?“ anksčiau ar vėliau iškyla. Aiškaus atsakymo minučių tikslumu jums nepasakys niekas. Ne dėl to, kad negali ar nenori – dėl to, kad nežino. Karinės invazijos atveju planai keistųsi kiekvieną valandą, o juos lemiančių faktorių kiekis – dar greičiau. Tačiau pabandysiu jums tai papasakoti per savo matymo prizmę – ar pavyks mus „užmėtyti kepurėmis“, o gal reikia susirūpinti, „kur reikės utilizuoti sudegusią priešo techniką“?

Pradėjau kiek ironiškai, nors pati ironija ta, kad visuomenėje apskritai egzistuoja šie du vertinimo poliai – infantiliškai dramatiškas su grąžomomis rankomis ir išankstinės kapituliacijos nuotaika bei patosiškai patriotinis, būtinai primenantis praeitį „nuo jūrų iki jūrų“ ir reikalui esant „kovą iki paskutinio kraujo lašo“.

Džiugu, kad kariškiai, paprastai gyvenantys taisyklėmis ir statutais, tokių išankstinių nuostatų neturi. Galimai teks žūti ginant kraštą nuo gausesnio priešo? „Tikrai taip, nors mus moko, kad žūti teks priešui – mes pasistengsime viską padaryti, kad taip ir nutiktų“, – nevirpteli nei vienas karininko veido raumuo.

Tačiau apseikime be tuščių lozungų ir supraskime Jo Didenybę Kontekstą: kas buvo, kas yra dabar ir kur mes einame.