Apie tai rašė Gilles Deleuze (1925–1995) – vienas garsiausių prancūzų postfilosofų. Jis taip pat yra vienas žymiausių postmodernaus mąstymo atstovų ir grindėjų. Jis plėtojo savo programiškai naują filosofiją. Rašytojus jis traktavo kaip mąstytojus, personažų kūrimą laikė sąvokų kūrimo atitikmeniu. Deleuze filosofinę rašyseną giliai paveikė avangardinė literatūra ir dailė, bene labiausiai siurrealizmas ir popartas. Paveikė ne tik grynai formalioje stiliaus plotmėje, jei tik tokia apskritai būna, bet ir kaip mąstymo būdai, tapę ne jo tekstų puošmenomis, o konstrukcijomis ir, bene svarbiausia, paradigmomis.
Kaip ir avangardistai, taip ir Deleuze pamynė sena, atsisakė senojo mąstymo būdo. Tai pavadino „platonizmo nuvertimu“. „Platonizmo nuvertimas“ Deleuze reiškia pamatinių prielaidų, kuriomis remiantis tikrovė suprantama kaip rišli visuma, permąstymas ir galbūt atsisakymas. Viena svarbiausių – tapatybės prielaida, kuri įgalina tikrovės kaip tvarkingos visumos (kosmos) pažinimą ir žinojimo atitikimą tikrovei.
Deleuz radikaliai formuoja savo uždavinį – „įsteigti simuliakrus kuriantį, išjudinantį chaosą ir iškelti vieną fantazmą – patį nekalčiausią iš visų – platonizmo nuvertimo“. Chaoso įsteigimas atvertų galimybes kitiems chaosams.
Deleuze, bandydamas paaiškinti, kodėl jis taip domisi literatūra, atsakė, kad ieškąs atsinaujinimo pačioje filosofijoje. Filosofijoje, jo manymu, dar nebuvo panašių revoliucijų ar eksperimentų, kaip moksle, tapyboje, skulptūroje, muzikoje ar literatūroje.
Reikia pabrėžti, kad nomadinis mąstymas – viena svarbiausių sąvokų ir Deleuze filosofijoje, kartu puikiai tinkanti paties filosofo mąstymo pobūdžiui apibūdinti. F. Nietzsche, J. Strzygowskio, G. Deleuze ir F. Guattari įžvalgiai pastebėta nomadologija tapo visuotiniu postmodernistinės metacivilizacinės kultūros, estetikos ir meno bruožu – žmonių judėjimas, estetinių idėjų ir meno formų difuzija įgavo anksčiau neregėtus mastus ir daugybe komunikacinių kanalų apjuosė visą Žemės rutulį. Įtakinga dabartinės humanistikos pakraipa nomadologija (iš pranc. ir europietiškojo nomade – klajoklis), iškėlusi rizomos ir labirinto metaforų svarbą, paneigė represyvias pamatines klasikinės Vakarų metafizikos nuostatas apie griežtai organizuotą būties struktūrą ir erdvinį problemų centruotumą, priežastinį determinizmą, binarinį mąstymą ir iškėlė laisvo kūrybiško mąstymo, spontaniško intelektinio judesio svarbą, kūrėjo sugebėjimą neklasikiniais keliais pasinerti į tyrinėjamų estetinių reiškinių gelminių sluoksnių pažinimą.
Nomadinis mąstymas – reiškinys, kurį sunku vienareikšmiškai apibūdinti – šis reiškinys yra metafora. Nomadas – tai keliautojas, klajoklis be tvirto pagrindo po kojomis, gyvenantis šia diena, nekaupiantis patirties, užmirštantis.
Nomadais galima pavadinti Godardo filmo herojus. M. Ruzas rašė: „Tokio mąstymo reprezentantai ir artikuliatoriai filme galėtų būti jau minėti pagrindiniai veikėjai Pierrot ir Marriane. Tai šiuolaikiniai nomadai, be tvirto pagrindo po kojomis, pakibę neaiškiose likimo koordinačių sistemose. Keliautojai į nežinią, atrandantys įvairius pasaulius ir vėl juos paliekantys, kad atrastų kitus, ir taip ad infinitum. Ir nors Marriane ištaria žodžius: „Aš norėčiau, kad gyvenimas būtų aiškus, logiškas, organizuotas“, tuo pačiu momentu ji juos paneigia, pasirinkdama nomadišką gyvenimo būdą. Šie du Godardo sukurti personažai – Pierrot ir Marriane, tiesiog neįtikimai atitinka Deleuze nusakytą nomadiško subjekto sampratą“. Taigi „nomadas – tai metafora, įvardijanti mąstymą, negrįžtantį prie to paties, nekaupiantį patirties, užmirštantį. Šis mąstymas kuria naujus pasaulio supratimo būdus, jis yra dinamiškas, nevienalytis, bet veikiau fragmentuotas ar šizofreniškas“.
Maištaujantis prieš griežtos išorinės reglamentacijos formas nomadinis mąstymas įvairius atributus paskirsto anarchijos principu, jis nepaklūsta griežtiems hierarchiniams ar represyvios sistemos reikalavimams. Viskas čia yra išsklaidoma klajokliui pažįstamoje erdvėje, todėl nomadinis mąstymas, kaip ir klajokliai didžiulėse stepių erdvėse, laisvai pasklinda bei juda skirtingomis kryptimis įvairiose teritorijose, kurių riba yra svetimas pasaulis. Vietoj klasikiniam mąstymui būdingos griežtai apibrėžtos kategorijos „struktūra“ nomadologinės estetikos šalininkas Deleuze sureikšmina metaforišką kategoriją „rizoma“ (pranc. rhizome – šakniastiebis), t. y. vietoj šaknies, siejamos su griežtai fiksuota ašine struktūra, iškeliamas astruktūrinis šakniastiebis, arba žemėje užslėptas stiebas, kuris, įkūnydamas potencialią begalybę, gali įgauti įvairiausių konfigūracijų, laisvai augti ir plėtotis bet kuria kryptimi. Plačiausia prasme rizoma gali būti laikoma polimorfinės postmodernios pasaulio vizijos, lankstaus postmoderniojo mąstymo, kuriame nėra aiškaus struktūriškumo, griežtos priežastinės priklausomybės, centralizacijos, tvarkos ir simetrijos metafora. Rizomorfinę erdvę sudaro daugybė įvairiuose morfologiniuose lygmenyse susipinančių įvairių temų, datų, reiškinių, skirstymų, linijų, plokštumų, teritorijų, kurios gali būti stratifikuotos, organizuotos, apjungtos į konkrečias koegzistuojančias ir įvairiausiais astruktūriniais ryšiais susijusias teritorijas. Rizomos (šakniastiebio), tai yra laisvai augančio augalo, metafora savo daugiasluoksniškumu, polisemija, lankstumu ir naratyvumu siejasi su kita pamatine postmodernistinės nomadologinės estetikos sąvoka – labirintas. Etimologiškai ir įvairiomis prasminėmis konotacijomis Deleuze sąvoką „labirintas“ sieja su „daugiasluoksniškumu“, sudėtinga, painia, klaidžia padėtimi, vieta, iš kurios sunku rasti išėjimą, kadangi yra daugybe potencialių judėjimo į laisvę ir pažinimą kelių.
Šiuo metu nomadinio mąstymo padėtis yra bloga todėl, kad prisidengus modernizmo pavadinimu grįžtama prie abstrakcijų, vėl gvildenama kilmės problema – o juk filosofijoje kilmės problema negali būti svarstoma.
Visada buvo raginama rūpintis žmonių gerove, gerbti žmonių teises ir jų interesus, atitaisyti jiems padarytas neteisybes, mažinti jų skausmus. Žmogaus pareigos ir atsakomybės objektas visada buvo žmonės. Visa tai išliko ir dabar, tačiau prisidėjo dar vienas dalykas. Dėl žmogaus per didelio techninių galių panaudojimo, dėl pernelyg didelio kišimosi į gamtą, reikia imti jausti pareigą ir atsakomybę prieš visa tai, kas gyva. Žmogus buvo įgavęs beveik monopolinę galią visame gyvajame pasaulyje. Ta jo galia ir išliktų, tačiau žmonės patys supranta, jog taip elgtis neetiška. Naudodamas techniką, žmogus turi jausti atsakomybę sau, kitiems žmonėms, gamtai. Išsiplėtojus technikos panaudojimo mastams, atsakomybės etinė kategorija kaip niekada anksčiau atsidūrė pačiame etinės scenos centre. Kartu su technikos suklestėjimu prasidėjo naujas etikos istorijos tarpsnis, atspindintis naujus galios matmenis, į kuriuos dabar etika turi atsižvelgti.
Deleuze teigia, kad techniškai įvaldytas išslaptintas pasaulis nėra konkrečiai apibrėžtas dalykas, kurio tiesos mįslę reikėtų įminti į jį nukreipiant savąsias pažintines pastangas. Tokiame pasaulyje nėra ribų ir perskyrų. Pats žmogus tokiame pasaulyje yra įpintas į bendrą pasaulio technizaciją.
Suklestėjus technikai pasaulis tarsi susiaurėjo, sumažėjo – juk bet kada lėktuvu gali nukeliauti į bet kurį pasaulio kraštelį per trumpą laiką, o telefonu ar elektroniniu laišku pasiekti žmogų kitame pasaulio krašte tapo itin paprasta – tai įvyksta per sekundę...
Nerija Putinaitė rašė, kad kad Deleuze sukyla prieš modernųjį filosofijos projektą, kuris remiasi subjekto ir objekto perskyra. taip pat jis atmeta moderniosios filosofijos nuostatą išsaugoti pasaulio autonomiją ir žmogaus laisvę. Modernioji moralė remiasi subjekto gebėjimu tapti pačiam sau objektu, pajėgti vertinti savo paties veiksmus bei nuostatas subjektiškai nesuinteresuotais matais. Deleuze, sukildamas prieš objekto ir subjekto perskyrą neva atveria subjektiškosios saviraiškos visiškos laisvės erdvę, numesdamas visus objektyvizacijos pančius. Tad nereikėtų tikėtis, jog Deleuze filosofijoje išryškėtų kuri nors pozityvi etikos problema. ji galima tik tuomet, kai iš anksto priimama prielaida apie žmogaus dinaminį išskirtinumą iš natūralios daiktų tvarkos bei jo gebėjimas suvokti jį ir įveiksminti.
Knygoje „Benediktas Spinoza“ yra itin įdomus Deleuze svarstymas apie blogio ir gėrio skirtumą. etiką Deleuzas supranta kaip džiaugsmo etiką, nes tik džiaugsmas turi prasmę. Deleuze čia komentuoja Spinozos etiką ir teigia, kad žmogui svarbiausia išgyventi malonumą, kad malonumas įtvirtina žmogų savojoje egzistencijoje. Pasaulio įvairovė, kiti žmonės – tai tik priemonė tikslui (malonumui) pasiekti, tuo pačiu tu turi būti geras pasauliui, žmonėms.
Deleuze nomadiniame mąstyme iškelia etinę problemą, kad nereikia kalbėti apie pradžią ir pabaigą, reikia kalbėti apie vyksmą „tarp“. Deleuze dėsto mintis apie fizinius judėjimus: „Judėjimai sporto ir papročių srityse keičiasi. Ilgai gyvavo energija pagrįsta judėjimo samprata: yra atramos taškas, arba kokia nors būtybė yra judėjimo šaltinis. Bėgti, mesti svarmenį ir pan. – tai pastanga, pasipriešinimas, atsiremiant į pradžios tašką, svertą. Tačiau šiandien matome, kad judėjimas vis rečiau apibrėžiamas pasitelkiant sverto atramos tašką. Visos naujos sporto šakos – banglenčių, burlenčių, skraidyklių sportas – tokio pat pobūdžio: įsiliejama į jau judančią bangą. Tai nebe kilmė, kaip pradžios taškas, o būdas išvesti į orbitą. Kaip įsiterpti į didelės bangos judėjimą, į kylantį oro stulpą, kaip „atsidurti „tarp“, užuot buvus pastangos šaltiniu, – tai pamatinis klausimas“. Žmogus, keliautojas, taip pat įsilieja į judantį pasaulį. Jo kelionė nėra inicijuota jo paties, jis būdamas pasaulyje tiesiog keliauja. Tai ir būtų etinė nomadinio mąstymo problema.
Filosofas yra apskritai linkęs abejoti mąstančio subjekto tapatumu ir teigia, kad „mes neturime jokių kitų tęstinumų, kaip tik tūkstančius įpročių, kurie mus sudaro ir kurie mumyse formuoja prietaringus stebinčius „Aš“. Deleuze griežtai neskiria įpročių kūno ir mąstymo „įpročių“, tad, trūkinėjant įpročių grandinėms, keliaudamas nomadinis „subjektas“ visuomet keičia tapatybę ir netgi turi galimybę susitikti su savimi kaip su svetimu.
Nomadinio mąstymo etinis aspektas yra nevaržoma alternatyvių tikrovių steigtis be vienos tiesos (jei tiesa yra atitikimas tikrovei) prievartos – ši situacija Deleuze yra daug žadanti ir itin jį žavinti. Galbūt todėl ne kosmosas, o „chaosmosas“ tampa patrauklesniu ir pozityvesniu atskaitos tašku. Žinoma, Deleuze mąstymas, griaudamas platonizmą, pretenduojantis atsisakyti jo pamatinių – tapatybės ir tikrovės kaip kosmoso – prielaidų, neturėtų sukurti dar vieno platonizmo varianto.
Taigi Deleuze atmeta senąjį filosofinį mąstymą, ‚griauna platonizmą“. Priešprieša platonizmui, tiksliau visai ankstesnei filosofijai apskritai, ir toliau atlieka svarbų vaidmenį. Tapatybės mąstymas, suponuojantis pastovią tvarką, kaip grįžtantis prie to paties, laikomas sėsliu ir gali būti vadinamas žemdirbio mąstymu. Ieškant alternatyvos žemdirbio mąstymui susiformuoja nomadinio mąstymo samprata. Ji, griaudama platonizmą, skirtingai nei skirties sąvoka, pretenduoja išjudinti ne tiek ontologinius pamatus, kiek mąstymo sampratą, ieškant kitokio logos ir nomos. Tiek žemdirbio, tiek nomadinis mąstymas gali būti apibrėžti kaip pasižymintys skirtingais ontologiniais matais. Žemdirbio mąstymu galima pavadinti tiek kasdienį, tiek metafizinį mąstymą. Pastarasis tiesiog įkūnija žemdirbio mąstymą: kasdienė sąmonė yra žemdirbio tik savo nuostatomis. Abu jie remiasi tapatybės prielaida, suponuoja tikrovės ontologinį savaimingumą (nepriklausantį nuo mąstymo), arba tai, ką Deleuze vadina vienareikšme būtimi. Ši prielaida leidžia šiems mąstymams pretenduoti į tiesą ir universalumą, nes visas mąstymo turinys gali būti grindžiamas, nustatant atitikimą vienai tikrovei ar vienareikšmei būčiai. Žemdirbys dirba žemę, yra prie jos prisirišęs, tai yra jo turtas ir gyvenimo sąlyga, tad jo pasaulis yra sėslus – jis dirba žemę ir gyvena joje. Nomado tvarka steigiama kitu principu. Jei žemdirbio tvarkos principas yra sklypų padalijimas, tai nomado nomos yra be nuosavybės, aptverto sklypo ar mato. Nomado erdvė suprantama kitaip – ne erdvė, padalinta į sklypus, kuriuose kiekvienas fenomenas turi savo vietą, bet kiekvienas fenomenas užima tiek erdvės, kiek „pajėgia“.
Taigi galbūt išties ne kosmosas, o „chaosmosas“ tampa patrauklesniu ir pozityvesniu atskaitos tašku.
